Iki Naujųjų, pagal kinų kalendorių Ožkos metų, liko vos daugiau nei dvidešimt keturios valandos. Įvairūs astrologai, ekonomistai ir politikai žada, kad kaprizingosios Ožkos metai bus geresni nei paskutines valandas skaičiuojantys 2014-ieji.
Kiekvienas iš mūsų ant metų slenksčio stovime su geresnio gyvenimo viltimi, tikėjimu ir laukimu. Kad pažadai sau ir tikėjimas netaptų neišsipildžiusiomis svajonėmis, privalu atsigręžti ir permąstyti visas klaidas ir pamokas. O jų būta nemažai.
Kūrybinė dienraščio „Sekundė“ ir savaitraščio „Panevėžio balsas“ komanda stengėsi ne tik nušviesti aktualijas, opias problemas, gyvenimo skaudulius, bet ir tai, kas verčia žmogų kurti, mylėti, augti, siekti, svajoti, džiaugtis gyvenimu. Labai tikimės, kad ir kitąmet jūs, mieli skaitytojai, būsite kartu su mumis ir padėsite mums atspindėti miesto gyvenimą kuo šviesesnėmis spalvomis. Viliamės, kad šiųmetis mūsų šūkis „Panevėžys geros nuotaikos miestas“ lydės ir visus kitus metus, o gyvenimo kaleidoskopas žėrės tik kilniais darbais, didžiais žygdarbiais ir įdomiomis asmenybėmis.
Verčia naują istorijos puslapį
Žaliojo Arklio metai šuoliavo greitai ir paliko ryškius pėdsakus. Metus pradėjome žinia, kad kaimynai latviai atsisveikino su savo nacionaline valiuta latu – jį pakeitė euras. Netrukus iš Briuselio pasiekė naujiena, kad jau nuo 2015-ųjų sausio 1-osios ir Lietuva prisijungs prie eurą įsivedusių šalių.
Atsisveikinti su litu, kuris dažnam lietuviui siejasi su valstybingumu ir nepriklausomybe, tad sukelia didelius sentimentus, nėra lengva. Žibalo į ugnį pila ir iš įvairių pusių atskriejantys bauginimai, kad įvedus eurą viskas brangs, kad Lietuvai nėra kur skubėti. Taigi, nors yra įvairių prieštaravimų, euras – naujas Lietuvos istorijos puslapis.
Lietuva taps 19-ąja visaverte Europos Sąjungos nare. Šis žingsnis itin svarbus ir politinėje arenoje, ypač dabar, kai mūsų šalies pašonėje kunkuliuoja karo aistros: Rusijos agresija prieš Ukrainą gali tuo neapsiriboti.
Dar metų pradžioje visi nerimastingai stebėjo Maidane vykstančias aršias kovas. Ir vargu ar kas galėjo numatyti, kuo visa tai baigsis. Krymo aneksija, karas Ukrainos viduje tapo Rusijos ir Ukrainos santykių piktžaizde, be to, palietė daugelį Europos šalių, ypač skaudžiai kirto Lietuvai. Užsivėrus Rusijos rinkai, Lietuvos verslininkams teko ieškoti naujų galimybių. Nors pavyko išvengti masinės darbuotojų atleidimo bangos, pasekmes pajuto visi. Nežinia, kaip Rusijos rublio krachas atsilieps ir Panevėžio įmonėms, didžiąją dalį savo produkcijos eksportuojančioms į šią šalį.
Galima džiaugtis bent tuo, kad Aukštaitijos sostinėje po ilgokos pertraukos darbo vietų pasiūla buvo didesnė, nei oficialiai registruotų bedarbių, o didžiosios miesto įmonės, nors ir nedrąsiai, bet plėtė savo gamybos apimtis.
Visus metus virė diskusijos, ar Panevėžį vis dar galima vadinti didmiesčiu, mat 2014-ųjų pradžioje pasirodę statistiniai duomenys skelbė, kad mieste neliko nė 100 tūkst. gyventojų. Tačiau Panevėžys pagrįstai gali vadintis Aukštaitijos sostine visomis prasmėmis.
Pulsavo kultūros ritmu
2014-aisiais Panevėžio vardas kaip niekad dažnai skambėjo Lietuvos padangėje. Galima pasidžiaugti, kad jis buvo vadinamas Lietuvos kultūros sostine. Visus metus ne tik panevėžiečiai, bet ir miesto svečiai galėjo lankytis įvairiuose renginiuose. Gavusio kultūros sostinės vardą Panevėžio atvyko pasveikinti prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kultūros ambasadoriumi tapęs Panevėžys visai šaliai ne tik pristatė tai, ką turi geriausio, bet ir supažindino su įvairiomis kultūromis ir tradicijomis – pasirinko kryptį „kultūrų sankirta“.
Šiais metais būta ir skaudžių netekčių: netekome iškiliausių savo kultūros švyturių. Daugiau kaip pusšimtį metų atidavusi teatrui mirė Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Eugenija Šulgaitė. Netrukus po sunkios ligos šį pasaulį paliko teatro legenda, vienas žymiausių J. Miltinio mokinių Donatas Banionis, sukūręs per pusantro šimto vaidmenų teatre ir kine. Aktorius visada pabrėždavo, kad teatras jam yra daugiau nei šeima: jo pašaukimas, misija ir būties įprasminimas.
Liūdna, bet pastaraisiais metais J. Miltinio dramos teatrą daugiau garsina ne premjeros ir pilnas žiūrovų sales sutraukiantys pastatymai, o nesibaigiantys nesutarimai tarp teatralų ir dabartinio teatro vadovo Romualdo Vikšraičio. Net pats kultūros ministras Šarūnas Birutis, pamatęs, kad sutaikyti teatralus neįmanoma, pasiūlė įsteigti teatre psichoterapeuto etatą. Panašios aistros šiais metais virė ir mokslo Mekoje Kolegijoje, ir Greitosios medicinos pagalbos stotyje.
Mirtį nešantis pavydas
Dėl aistrų, pavydo ir nelaimingos meilės šiemet buvo itin skaudžių nelaimių. Gegužės pabaigoje visą Lietuvą apskriejo žinia, kad 25-erių vyras, supykęs, jog buvusi mylimoji nenori su juo taikytis, įviliojęs ją į Klevečkinės mišką, griebėsi peilio. Nelaimingos meilės atomazga – trys vaikai neteko mamos.
Nepraėjus nė keliems mėnesiams panaši tragedija pasikartojo: rugpjūtį Žaliosios girios viduryje esančioje sodyboje dviem šūviais buvo nušauta 53-ejų panevėžietė. Pavydus draugas, atėmęs gyvybę moteriai, vėliau į save paleido mirtiną šūvį.
O gruodžio viduryje šalį sudrebino dar viena drama: panevėžietis verslininkas automobilyje susisprogdino su jį prieš pusmetį palikusia mylimąja. Nors buvusio draugo prigąsdinta dviejų sūnų mama apie galimus vyro išpuolius pranešė policijai, tai jos neapsaugojo nuo tragiškos lemties.
Policijos misija yra saugoti ir ginti, tačiau šiais metais per girto kriminalisto sukeltą avariją žuvus sutuoktinių porai, iš pagrindų susiūbavo žmonių pasitikėjimas policijos sistema. Kasdien policijos pareigūnai, ugniagesiai gelbėtojai ir medikai gelbsti šimtus gyvybių, tačiau viena klaida gali nubraukti visus gerus ir dažniausiai tyliai daromus darbus.
Keisis ir pinigai, ir valdžia
2015-ieji bus išskirtiniai tuo, kad keisis ne tik pinigai, bet ir valdžia. Šiuos artėjančius pokyčius buvo galima justi visus metus. Vos tik šią 2014-ieji: ant permainų slenksčio vasarą prezidentė pasirašė įstatymą, kad miestų merai bus renkami tiesiogiai, prie mero posto pradėjo rikiuotis norinčiųjų atsisėsti į šią kėdę eilė. Net 11 kandidatų, iškeltų visuomeninių komitetų ir 8 partijų, visi kaip išsijuosę žada Panevėžį paversti klestinčiu ir augančiu, nors daugelis pretendentų į merus jau turėjo galimybę savo pažadus įgyvendinti – jau sėdi valdžios olimpe ar jo pašonėje. Sakoma, kad vien pažadais sotus nebūsi, tačiau ir eiliniai panevėžiečiai galėjo pajusti šių pažadų skonį – nors miesto biudžetas kiauras kaip rėtis, pagaliau tamsiuoju paros metu buvo įžiebti visi gatvių šviestuvai. Tokią prabangą miestas turėjo prieš ketverius metus, artėjant savivaldybių tarybų rinkimams.
Politikų dosnumas tiesiog liejosi per kraštus: vieni siūlė nemokamai viešuoju transportu vežioti pradinukus ir senjorus, kiti žadėjo miesto biudžeto pinigais paremti bažnyčios statybas prie vieno didžiausių prekybos ir pramogų centrų.
Tikėtina, kad kitąmet pažadai liesis kaip iš gausybės rago, tad kiekvienam iš mūsų teks nelengva užduotis – nepasiklysti gražių žodžių jūroje ir miesto vairą patikėti tiems, kurie stengtųsi dėl miesto gerovės, o ne dėl savo kišenės.
Lina DRANSEIKAITĖ
