Vienas žingsnis pirmyn, du atgal. Ši frazė turbūt geriausiai apibūdintų premjero Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės užsienio politikos srityje per pusę kadencijos nueitą kelią.
Nedaug kas prisimena, bet A. Butkevičiaus ministrų kabinetas 2012 m. gruodį darbą pradėjo į programą įrašęs ambicingą santykių su Rusija „perkrovimo“ viltį. Nors 2012-ųjų pabaigoje pasaulis jau garsiai kalbėjo apie JAV prezidento Baracko Obamos „perkrovimo“ politikos su Maskva nesėkmę, Lietuvoje valdžią perėmusios koalicinės Vyriausybės tai nesustabdė. Neišgirsti ir ekspertų įspėjimai, kad santykių su Rusija „perkrovimas“ veikiau panašus į pavojingą savęs apgaudinėjimą nei į apgalvotą strategiją.
Praėjus vos kiek daugiau negu pusmečiui, 2013 m. birželį, pats premjeras A. Butkevičius viešai pripažino, kad santykių su Rusija „atšilimas nepasiektas“. Tiesa, vėliau jis bandė painiai aiškinti, kad tai nereiškia Vyriausybės politikos šioje srityje fiasko, bet įvykiai viską iliustravo gerokai aiškiau už bet kokius žodžius. Antrą 2013 m. pusmetį, Lietuvai pradėjus pirmininkauti ES, mūsų šalis tapo ne vienos Maskvos ekonominės ir propagandinės atakos taikiniu.
Kremlius nemažai prisidėjo ir prie to, kad tuometis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius Vilniuje nepasirašytų Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarčių su ES, ir taip smarkiai aptemdė pirmininkavimo kulminacija laikytą renginį.
2014-aisiais reikšmingesnės tiesioginės Lietuvos ir Rusijos konfrontacijos, bent jau iki šiol, nebuvo. Tačiau propagandos šešėlyje tapo akivaizdu, kad dviejų valstybių santykiai vietoj išsvajoto „perkrovimo“ pasiekė šaltojo karo lygį. Pats Vladimiras Putinas viešai apkaltino Lietuvą rengus smogikus Maidanui, mūsų šalis vėl atsidūrė didžiausių Rusijos priešų trejetuke (po JAV ir Ukrainos).
Kas trinktelėjo „Gazprom“?
Tiesa, pasiekta ir viena pergalė – 2014-ųjų viduryje „Gazprom“ pagaliau sumažino dujų kainą Lietuvai iki maždaug vidutinės Europoje ir taip nebevertė už kurą mokėti daugiausia Bendrijoje. Tačiau šis faktas kone visų ekspertų bendru sutarimu niekaip nesiejamas nei su Vyriausybės derybų laimėjimais, nei su gera Rusijos valia.
Pagrindinės ilgai laukto „Gazprom“ atsisakymo diskriminuoti Lietuvą priežastys yra sėkmingai įgyvendintas suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projektas, Europos Komisijos prieš Rusijos dujų milžinę vykdomas antimonopolinis tyrimas ir Stokholmo arbitraže vis dar nagrinėjama mūsų šalies byla prieš naftos koncerną.
Santykiai su Lenkija liko šaltosios taikos būsenos.
Sėkme bent iš pradžių laikyta ir tai, kad ministras pirmininkas po ilgos pertraukos, kai nebendrauta su aukščiausio lygio Rusijos vadovais, net du kartus susitiko su premjeru Dmitrijumi Medvedevu. Kita vertus, ledus pralaužė ne ši Vyriausybė, o prezidentė Dalia Grybauskaitė su tuomečiu Rusijos premjeru, o dabar prezidentu V. Putinu susitikusi dar 2010 m. vasarį.
Tačiau ir D. Grybauskaitės susitikimas su V. Putinu, ir A. Butkevičiaus pokalbiai su D. Medvedevu jokio persilaužimo nepaskatino. Atvirkščiai, A. Butkevičius net buvo viešai pažemintas, kai kilus vadinamajam pieno karui pagaliau ryžosi pabendrauti su D. Medvedevu ir išgirdo, kad pokalbio teks gerokai palaukti. Maža to, Rusija viešai paskelbė, kad jos siūlomos temos yra ne pieno produktų įvežimo klausimai, bet bevizis režimas su Kaliningrado sritimi ir rusiško televizijos kanalo PBK transliacijų sustabdymas Lietuvoje.
Tas lengvas žodis „atsiprašau“
Tuose pačiuose apkasuose Lietuva liko ir santykių su Lenkija fronte, nors Vyriausybė žadėjo suteikti naują postūmį ir atkurti bei intensyvinti dialogą strateginiais klausimais. Tiesa, skirtingai nei Rusijos atveju, čia nesėkmę lėmė ne nepagrįstos A. Butkevičiaus Vyriausybės viltys, o valdančiosios koalicijos nesugebėjimas ar net nenoras vykdyti pačios patvirtintos programos.
Jau užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus troškimas suteikti minėtąjį postūmį iš pradžių buvo toks didelis, kad net sukėlė skandalą Lietuvoje. 2013 m. vasarį duodamas interviu įtakingam Lenkijos dienraščiui „Rzeczpospolita“ jis viešai atsiprašė lenkų tautos už tai, kad 2010 m. mūsų šalyje viešint prezidentui Lechui Kaczyńskiui, kuris netrukus žuvo, buvo tėkštas viešas antausis – nepritarta iš dalies įteisinti lenkiškų pavardžių rašybą.
Atsiprašymas taip ir liko tušti žodžiai. A. Butkevičiaus Vyriausybės programoje numatyta „išspręsti vardų ir pavardžių asmens dokumentuose bei gatvių ir vietovių pavadinimų rašymo klausimus, atsižvelgiant į Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją“. Taip pat žadėta siekti, „kad valstybinis lietuvių kalbos egzaminas nelietuviškų mokyklų abiturientams būtų nukeltas į vėlesnį laiką“. Nė vienas šių pažadų, kurie buvo svarbūs santykiams su Lenkija normalizuoti, taip ir neišpildytas.
Net ir žinodamas, kad vienas pagrindinių Lenkijos vadovų priekaištų mums yra nuolatinis šalies lyderių pažadų nevykdymas, A. Butkevičius asmeniškai tęsė šią tradiciją. Po šių metų balandį Briuselyje įvykusio susitikimo su tuomečiu Lenkijos premjeru Donaldu Tusku Lietuvos Vyriausybės vadovas pareiškė, kad vėliausiai gegužę bus priimtas įstatymo projektas, kuris leistų pavardes rašyti originaliai lotyniško pagrindo rašmenimis. Nors įstatymas iš tiesų pradėtas svarstyti, jis nepriimtas, juo labiau neįtvirtintos Lietuvos premjero žadėtos nuostatos.
Nenuostabu, kad santykiai su Lenkija, net Rusijos agresijai Ukrainoje dar kartą patvirtinus, jog Vilniaus ir Varšuvos strateginiai interesai iš esmės sutampa, liko šaltosios taikos būsenos. Būtent tokiu terminu kažkada ankstesnius Lenkijos ir Lietuvos santykius apibūdino tas pats L. Linkevičius.
„Rail Balticos“ simptomas
Kaip dar vieną svarbią užsienio politikos kryptį pati Vyriausybė buvo įvardijusi glaudų Baltijos šalių bendradarbiavimą įgyvendinant ir abstrakčius užmojus, ir konkrečius energetikos bei infrastruktūros projektus, tokius kaip „Rail Baltica“ ar „Via Baltica“.
Nors spalio pabaigoje po ilgų ir audringų batalijų pagaliau įkurta geležinkelį „Rail Baltica“ turinti tiesti bendra trijų šalių įmonė „RB Rail“, šią istoriją kažin ar būtų pagrindo priskirti prie Vyriausybės laimėjimų užsienio politikos srityje. Ji tikrai nepadidino Baltijos šalių tarpusavio supratimo ir noro plačiau bendradarbiauti.
Aiškiausias Baltijos kaimynių bendradarbiavimo būklės simptomas yra būtent su šiuo projektu susijęs Estijos vyriausybės nario pareiškimas. Tuometis ekonomikos ir susisiekimo ministras Juhanas Partsas šių metų sausį interviu įtakingam tarptautiniam verslo dienraščiui „The Wall Street Journal“ Lietuvos ministrų kabinetą išvadino kvailiais. Apie tikrąjį tarpusavio supratimą ir bendradarbiavimą tai daug pasako.
Pirmininkavimo ES vainikas
Vieno A. Butkevičiaus Vyriausybės laimėjimo nepaneigs net didžiausias kritikas. Nors Ukraina Vilniuje nepasirašė Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarčių su ES, Lietuvos pirmininkavimas Bendrijai tiek ekspertų, tiek partnerių įvertintas geriau, negu kas nors tikėjosi.
Žinoma, prie to prisidėjo ne vien Vyriausybė, bet ir prezidentė D. Grybauskaitė, tačiau sklandus ir daug pagyrimų sulaukęs pirmininkavimas ES neabejotinai yra įsimintiniausias A. Butkevičiaus ministrų kabineto bei visos koalicijos laimėjimas užsienio politikos srityje per pusę jos kadencijos. Dabar progų atsidurti prožektorių šviesoje teks ieškoti patiems.
