Didelė dalis pasaulio gyventojų per ateinančius dešimtmečius bus įrašyti į vidurinės klasės atstovų gretas. Bet labiausiai pažengusiose Vakarų valstybėse tai nebe siekiamybė.
Vidurinė klasė nebėra turtingųjų Vakarų šalių bruožas. Bent 1,8 mlrd. planetos žmonių galima pavadinti vidutiniokais. Tiesa, tai labai plati apibrėžtis, paremta Pasaulio banko ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nustatytomis pajamų ir išlaidų ribomis. Pagal jas šiai sparčiai augančiai žmonių grupei priskiriami per dieną uždirbantys ar išleidžiantys nuo 10 iki 100 JAV dolerių. Mažesnės negu 2 JAV dolerių per dieną pajamos laikomos skurdo riba.
Pasaulio banko skaičiavimais, vidurinė klasė per artimiausius kelis dešimtmečius gerokai išaugs ir 2030 m. jai turėtų priklausyti apie 5 mlrd. žmonių, apie pusę planetos gyventojų.
Nesunku nuspėti, kad vidurinis sluoksnis labiausiai plėsis besivystančiose šalyse, kurios per pastaruosius kelis dešimtmečius pertvarkė savo ūkius, įsiliejo į globalizacijos procesus ir pasiekė pagirtiną ekonomikos prieaugį.
60 proc. vidurinei klasei priskiriamų žmonių gyvena išsivysčiusiose valstybėse, bet po kelių dešimtmečių jie sudarys mažesnę dalį, palyginti su visais šios klasės atstovais. Net du trečdaliai jų gyvens Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalyse. Indų ekonomistas Surjitas Bhalla tai vadina trečiuoju pasauliniu vidurinio sluoksnio proveržiu. Jis, skirtingai negu ankstesnius du kartus, šį sykį vyksta Rytuose.
Trys proveržiai
Vakarų valstybėse vidurinės klasės užuomazgos siejamos su XVIII a. pramonės perversmu ir jo subrandintais ekonomikos vaisiais. Vis dėlto plėtros pagreitį šis sluoksnis kaip grupė įgavo praėjusio amžiaus pradžioje. Tai buvo pirmasis proveržis, bet jį pristabdė Didžioji depresija ir Antrasis pasaulinis karas.
Antrasis sietas su gimstamumo bumu JAV ir kitose Vakarų valstybėse 1950–1970 m. Šis pokytis laikomas ir vadinamosios vartotojų visuomenės iškilimu. Vidurinės klasės atstovu pagal santykines pajamas dar laikomas žmogus, kuriam nuo mėnesio pajamų atskaičius būtinąsias išlaidas lieka maždaug trečdalis sumos. Šiuos pinigus jis gali taupyti, skirti mokslui, sveikatai, pirkiniams ar pramogoms.
Konsultacijų įmonės EY ataskaitoje apie vidurinio sluoksnio iškilimą besivystančiose šalyse nurodoma, kad spartus vartotojų visuomenės virsmas prasideda tuomet, kai vidutinės metinės vieno gyventojo pajamos pasiekia 6 tūkst. JAV dolerių. Tiek užtenka įsigyti brangesniems pirkiniams, pavyzdžiui, automobiliui, kurie dar labiau padidina žmonių produktyvumą.
Atskirų asmenų ekonominis potencialas virsta didesnėmis šalies ūkio galimybėmis. S. Bhalla apskaičiavo, kad 10 proc. gausesnės vidurinės klasės atstovų gretos lemia 0,5 proc. spartesnį bendrojo vidaus produkto prieaugį.
Niujorko universiteto ekonomikos profesorius Williamas Russellas Easterly nurodo, kad apčiuopiamą vidurinę klasę turinčios valstybės ne tik išsiskiria aukštesnėmis pajamomis ir didesniu ekonomikos prieaugiu, labiau išplėtota infrastruktūra ir žmogiškuoju kapitalu, bet ir geresne ekonomikos politika, veiksmingesnėmis demokratijos institucijomis, stabilesne politine padėtimi, didesne urbanizacija.
Vidurinė klasė per artimiausius kelis dešimtmečius gerokai išaugs ir 2030 m. jai turėtų priklausyti apie 5 mlrd. žmonių.
Įdomu tai, kad šis mokslininkas vidurinį sluoksnį laiko ne ekonominio klestėjimo priežastimi, o, visų pirma, pasekme. Tai reiškia, kad tokia klasė gali susiformuoti tik ten, kur vykdoma tinkama ekonomikos ir socialinė politika, o jos pagrindinis tikslas yra skatinti geresnes visų žmonių gyvenimo sąlygas. Sukūrus tinkamas prielaidas vidurinei klasei atsirasti, suteikiamas naujas postūmis valstybei.
Kaip matyti iš Vakarų šalių pavyzdžių, ši žmonių grupė gali būti didžiausia vartojimo jėga ir kurti galimybes verslui. Ji taip pat gali būti ekonominių inovacijų šaltinis, skatinantis veiksmingesnius ūkio procesus. Sparčiai augančios vidutiniokų gretos Kinijoje ir kitose besivystančiose valstybėse yra teigiama žinia visai pasaulio ekonomikai.
Vidutinių pajamų spąstai
Susiformuoti didesnei vidurinei klasei Vakaruose prireikė maždaug šimtmečio, o dabar besivystančiose šalyse šis procesas turėtų įvykti dukart greičiau. Po kelių dešimtmečių tokiose valstybėse kaip Brazilija, Meksika ar Kinija šis sluoksnis sudarys didžiąją dalį visuomenės.
Nors prognozės optimistinės, sparčiai augantys ūkiai gali susidurti su vidutinių pajamų spąstais. Teoriškai į juos šalies ekonomika patenka, kai išnaudoja pigios darbo jėgos pranašumą ir nebesugeba padidinti produktyvumo diegdama technologines ir vadybos inovacijas.
Tokių valstybių pavyzdžių nedaug. Kalifornijos Berklio universiteto mokslininko Barry Eichengreeno tyrimas parodė, kad ekonomikos plėtra gali sulėtėti, kai vidutinės metinės gyventojo pajamos pasiekia 10 tūkst. ir 15 tūkst. JAV dolerių. Tokiu atveju itin spartus 7–9 proc. metinis ūkio prieaugis nukrinta iki 3–3,5 proc. Tiesa, ši taisyklė pasitvirtina toli gražu ne visais atvejais, todėl ne iki galo aiškios priežastys, kodėl ūkis gali taip smarkiai sulėtėti.
Talentų iškilimas
Pasaulio mastu valstybių turtų skirtumai mažėja, bet, kalbant apie atskirus individus, jie didėja. Ši tendencija grindžiama žmonių valdomu turtu.
Nemažai diskusijų sukėlusi prancūzų ekonomisto Thomo Piketty knyga „Kapitalas XXI amžiuje“ atskleidė, kad tokiose šalyse kaip JAV, Prancūzija ar Jungtinė Karalystė turtingiausiems visuomenės atstovams priklauso palyginti didelė dalis turto – per pastaruosius tris dešimtmečius ji gerokai išaugo.
Th. Piketty atlikta ilgo laikotarpio analizė parodė bendrą tendenciją: kuo mažesnė labiausiai pasiturinčios visuomenės dalis paimama, tuo daugiau turto jai priklauso. Pavyzdžiui, 10 proc. turtingiausių amerikiečių priklauso 75 proc. viso šalies turto, 3 proc. turtingiausių žmonių valdo jau 50 proc. viso valstybės turto. Pagrindinė problema kyla ne dėl fakto, kad vieniems priklauso daugiau negu kitiems, o dėl iš to kylančių padarinių.
Prancūzų ekonomistas pastebėjo, kad metinis kapitalo prieaugis didėja sparčiau negu darbo pajamos. Vadinasi, savo gerovę tik su kylančiu atlyginimu siejantys žmonės sukaupia mažiau turto už gaunančius pajamų iš kapitalo. Dėl to ilgainiui net tose šalyse, kur egzistuoja plati ir pasiturinti vidurinė klasė, turtinė nelygybė išauga.
Kita tendencija kur kas labiau pastebima viešojoje erdvėje ir dažniau sukelia pasipiktinimą žiniasklaidoje – tai itin dideli tam tikrų sričių profesionalų atlyginimai. Praėjusio amžiaus viduryje paprasto darbuotojo ir įmonės vadovo alga skyrėsi kelis kartus, o dabar šis atotrūkis siekia dešimtis ar net šimtus kartų. Vidurinio sluoksnio atstovams nelengva suvokti tokią prarają. Kai kurie specialistai šiuos pokyčius įvardija kaip naujos talentų eros pradžią, kai gausiausiai apdovanojami išskirtinių gabumų turintys ar puikių rezultatų pasiekiantys individai.
Labiausiai pažengusiose Vakarų valstybėse, pasak vokiečių sociologo Ulricho Becko, įsigali individualizacijos koncepcija. Tokių visuomenių nariams būdingas individualus veikimo ir gyvenimo būdas, jie sudaro tik nepastovias, tam tikrais interesais ar pomėgiais pagrįstas grupes. Vis dėlto per anksti kalbėti apie visuotinę vidurinės klasės transformaciją.
