Nė pusės metukų neturinti dukrelė Panevėžio savivaldybės administracijos direktorės Kristinos Nakutytės nesulaikė namuose. Mažylę palikusi prižiūrėti mamai, direktorė jau darbuojasi Savivaldybėje. Ji neslepia motinystės teikiamais džiaugsmais neleidusi sau mėgautis dėl politinių įsipareigojimų.
Vos prieš penketą mėnesių gimusią dukrelę palikusi prižiūrėti mamai, K. Nakutytė jau darbuojasi Savivaldybėje. U. Mikaliūno nuotr.
Prižiūrės seneliai
„Turiu įsipareigojimų ir kaip mama, ir kaip politikė, reikia juos derinti. Nors atostogavau, bet daug galvojau apie darbą“, – prisipažįsta administracijos vadovė.
K. Nakutytė neslepia, kad skirtis su dukrele visai darbo dienai sunku, be to, sprendimą grįžti į darbą gana skeptiškai įvertino ir mažąją Joaną pasišovę globoti seneliai.
„Delsiau pasakyti tėvams, kada grįžtu į darbą. Mama mane supranta, bet tėčio nuomonė kategoriška: turiu likti su vaiku. Tėveliai mane ir mažąją labai myli ir tikriausiai dėl mūsų netgi labiau išgyvena nei aš pati“, – šypsosi K. Nakutytė.
Direktorė juokauja gavusi ir dukrelės leidimą išeiti į darbą. Mažajai Joanai po poros dienų sukaks penki mėnesiai, 59 cm ūgio mergytė sveria 5,3 kg, ji jau ne tik šypsosi, bet ir iš paskutiniųjų stengiasi atsisėsti, rankutėmis trina miego merkiamas akutes, tačiau, mamos nuomone, jau ryškėja jos pastangos būti savarankiškai.
„Dukrelė pati bendrauja su žaislais. Kitą kartą, nors ir labai norisi prisigretinti, geriau iš šalies pažiūrėti, kaip ji viena žaidžia. Jos jau pati nebemaitinu, problemų palikti mamai nėra“, – „Sekundei“ pasakojo K. Nakutytė.
Arba dirba, arba džiaugiasi
Valdininkė tvirtina Savivaldybėje gebanti atsiriboti nuo motinystės rūpesčių: ten galvojanti tik apie darbą, o namuose pamirštanti darbo reikalus. Direktorė sako nesibaiminanti būti apšaukta, kad per mažai dėmesio skiria savo antrai atžalėlei.
K. Nakutytė teigia iš savo patirties žinanti, kad svarbu ne kiek, o kaip mama leidžia laiką su vaiku. Jos pirmagimiui, dabar jau pilnametystės sulaukusiam sūnui, buvo vienuolika mėnesių, kai berniuko priežiūrą patikėjusi kitiems, K. Nakutytė sugrįžo į tuometę savo darbovietę banke.
„Jei maišysiu puodus, rūpinsiuosi buitimi ar sėdėsiu įlindusi į internetą, kas iš tokio mamos buvimo namuose? Mažoji miegoti eina vėlokai, tad vakarais turime nemažai laiko pabūti kartu. Viršvalandžių nepasiliksiu, nebent rytais į darbą anksčiau atvažiuosiu“, – darbotvarkę suplanavusi K. Nakutytė.
Direktorė sako neseksianti buvusios parlamentarės Astos Baukutės, į Seimo nario pažymėjimų įteikimo ceremoniją atėjusios su kūdikiu ir dargi sūnelį renginio metu maitinusios krūtimi, pavyzdžiu ir nemano, kad Savivaldybėje būtų reikalingas kambarys kūdikius auginančioms jaunoms mamoms.
„Nors ir labai savo vaiką myliu, bet darbas yra darbas. Arba dirbi, arba džiaugiesi. Darbinėje aplinkoje vaikas patogiai nesijaus, net jei ir mama bus šalia“, – kategoriška K. Nakutytė.
Mažylės tėtis – paslaptis
Birželį dukrelę pagimdžiusi 42-ejų K. Nakutytė sako iki šiol sulaukianti daug ją palaikančių moterų prisipažinimų, kad gailisi sudvejojusios gimdyti vėlyvame amžiuje.
„Vaikai į gyvenimą ateina kada jiems reikia ir ne visada tai priklauso nuo vyro ir moters planų“, – išvadą daro direktorė.
Tačiau K. Nakutytė sutinka, kad pastaraisiais mėnesiais jos gyvenimo kardinalūs pokyčiai sukėlė ir negatyvių reakcijų. Ji sako liko apstulbusi, kai po dukters gimimo jos sprendimą atsisakyti buvusio sutuoktinio pavardės ir susigrąžinti mergautinę pavardę vienas politikas viešojoje erdvėje įvertino kaip bandymą nuslėpti savąją tapatybę.
„Mintis susigrąžinti savąją pavardę kirbėjo jau labai seniai, Joanos gimimas tik paskatino tą padaryti greičiau“, – teigia K. Nakutytė.
Ne pačias maloniausias kalbas kursto ir direktorės paslaptyje laikomas mažylės tėtis. K. Nakutytė prasitarė, kad antrą kartą tapusi laiminga mama galvojo savo džiaugsmu pasidalyti ir su aplinkiniais, pristatant Joanos tėtį. Tačiau bręstantį atvirumą, anot valdininkės, užgesino vienoje pramoginėje laidoje pasirodęs gandais grįstas reportažas apie jos asmeninį gyvenimą.
„Kovojame prieš patyčias mokykloje, bet prarandame ribą kalbėdami apie suaugusiųjų privatų gyvenimą. Skaudu, kai tyčiojamasi iš brangių dalykų. Supratau, kad mano noras su visais pasidalinti, kaip su metais keičiasi meilės samprata – nuo troškimo per dieną dešimt kartų išgirsti myliu iki užplūstančio gerumo nuo artimo žmogaus buvimo šalia, mano viešumas gali sudaužyti gražius dalykus“, – paslapties neatskleidžia K. Nakutytė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
