Gustonių kaimo biblioteką pamilo ne tik skaitytojai, bet ir… žalčiai. Nuo pavasario gausus būrys roplių, skaitytojus pasitikdavęs prie bibliotekos durų, kartais įsigudrina pašliaužioti net ir knygų lentynose.
Žalčiai pamėgo Gustonių bibliotekos erdves. Bibliotekos archyvo nuotr.
„Žalčiai nešą laimę ir turtus – jie mieli, gražūs ir jau prijaukinti, – patikina Gustonių bibliotekos bibliotekininkė Regina Masiokienė. – Vasarą prasidėjusi mūsų graži draugystė tęsiasi iki dabar. Vaikams tai didžiausias džiaugsmas!“
Net ir šį mėnesį, kol orai buvo dar šilti ir gražūs, bibliotekos patalpos buvo vėdinamos pravėrus duris. Tuomet žalčiai ir sugužėdavo į biblioteką: vieni šliaužiodavo grindimis, kiti kopdavo ir ant knygų lentynų.
„Kada ir kaip jie susirinkdavo į biblioteką, aš tikrai nepastebėdavau, – šypsosi R. Masiokienė. – Atėjau vieną rytą, atsirakinau duris ir matau, kaip mane pasitinka žaltys. Neįprastas reginys, bet malonus.“
Bibliotekai netikėtai įsigijus tokių neįprastų „augintinių“, šie dabar prisideda ir prie švietėjiškos veiklos. Jaunieji skaitytojai, susigyvenę su naujaisiais draugais, skaito apie žalčius knygas, jas analizuoja, rengia diskusijas.
Šiuo metu biblioteką lankantys vaikai intensyviai ieško terariumo, kuriame galėtų žiemai apgyvendinti ropliukus. O lauke rastą geltonskruosčio žalčio išnarą R. Masiokienė sakosi kartu su pagalbininkais įdėjusi į dėžutę, ir dabar biblioteka turi eksponatą.
Bibliotekos darbuotojų džiaugsmui mažųjų skaitytojų rūpestis ir išmonė liejasi per kraštus: vieni renka ir atneša augintiniams varliagyvių, kiti į lėkštutes pilą pieno. Daugumai žalčių net ir vardai jau išrinkti.
Nors vaikams žalčiai suteikia malonių įspūdžių, ne kiekvienam suaugusiam bibliotekos lankytojui jų draugija smagi.
„Atsiranda ir vienas kitas suaugęs skaitytojas, kuriam žalčiai kelią siaubą. Apsilankę bibliotekoje, jie, vos tik pradarę duris, klausia, ar čia nėra užklydusių žalčių“, – „Sekundei“ pasakojo R. Masiokienė.
Anot bibliotekininkės, praėjusių metų rudenį po remonto į naujas patalpas atsikėlusią biblioteką pasitiko kukli žalčių šeimyna, kuri per kelis mėnesius išaugo į kelių dešimčių roplių bendruomenę.
„Prie dešinio pastato kampo yra jų urvas. Kai šviečia saulė, žalčiai išlenda visu savo gražumu. Kadangi jie siekia vieno metro ilgį, nusprendėme, kad tai mama ir tėtis. Pavasarį matėme vos kelis, o vasarą jų prisiveisė dar daugiau. Rudeniop gretas padaugino sprindžio dydžio žalčiukai, kurie sėkmingai gyvena mūsų teritorijoje“, – šypsosi moteris.
Prieš kelis šimtmečius pastatytą bibliotekos pastatą ropliai aplanko ne pirmą kartą – jie pamilę visą Gustonių kaimą. Žalčiukai nevengia savo lizdų kurti ne tik prie visuomeninių pastatų, bet ir gyventojų sodybose.
Ką reikės su žalčiais daryti toliau, R. Masiokienė prisipažįsta net neįsivaizduojanti. Tačiau artėjant šaltiems orams ropliams šiemet dar bus leista peržiemoti pastato plyšiuose.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
