Intriga ir nežinomybė iki paskutinio turo – tokia Aukštaitijos futbolo čempionato pabaiga. O nugalėtoją lėmė vos vienas taškas.
Futbolo klubui „Rokiškis“ pakako per 14 rungtynių surinkti 31 tašką, kad aštuonių ekipų pirmenybėse užimtų pirmąją vietą. Šalies ketvirtame pagal pajėgumą (LFF III lyga) čempionate tašku mažiau surinkusi „Rėklių“ ekipa liko antra, trečiąją vietą iškovojo FSK „Anykščiai“ – 27 taškai.
Praėjusią savaitę baigėsi Aukštaitijos pirmenybės, o savaitgalį prizininkams ir nugalėtojams įteikti medaliai ir taurės. Rokiškio futbolo klubo prezidentas Erikas Gaigalas neslepia: iškovoti aukso medaliai – didžiausias kitąmet dešimtmetį minėsiančio klubo pasiekimas. Iki šiol rokiškėnai galėjo pasigirti tik vienadienių turnyrų pergalėmis ir taurėmis, tačiau niekada nebuvo laimėję kokio nors sezoną trunkančio čempionato. Klubo vadovas pasidalino mintimis apie auksą lėmusias priežastis, pasvarstė apie galimybes žaisti aukštesniu lygiu, lemtingą dviejų klubų bendrystę bei futbolo populiarumą Rokiškio mieste.
– Kas lėmė jūsų klubo pergalę PAFF čempionate?
– Keletas dalykų. Ši komanda tokios sudėties žaidė ketvirtą ar penktą sezoną. Žaidėjai vieni kitus puikiai pažįsta. Mūsų kolektyvą sudarė geras vyresnių ir jaunų žaidėjų lydinys. Aišku, prisidėjo ir sėkmė. Porą ar trejetą rungtynių mus lydėjo fortūna. Žaisdami su Kupiškio ekipa rezultatą išlyginome per paskutinę ataką, iškovojome tašką, o vėliau paaiškėjo, kad mums jo pakako laimėti aukso medalius. Rungtyniaudami su tais pačiais „Rėkliais“, vienu metu atsilikome 0:2, bet pasisekė išplėšti lygiąsias. Tokie dalykai prisidėjo prie galutinės sėkmės.
– Ką galėtumėte pavadinti neabejotinais komandos lyderiais?
– Vienas iš jų – Andrius Prunkus, jis buvo pagrindinis mūsų žaidėjas aikštės viduryje. Gaila, kad antrajame rate nebegalėjo mums padėti, nes išvyko gyventi į Londoną. Čempionatą baigėme be jo. Tad reikia pažymėti mūsų puolėją Giedrių Lekandrą, rezultatyviausiųjų gretose jis yra antras. Įvarčių būtų pelnęs daugiau, bet dėl traumos negalėjo žaisti 5–6 rungtynių. Jis – neabejotinas puolimo lyderis. Būtina paminėti ir Dainių Staniulį, jis sutvirtino mūsų gynybą.
– Kokie buvo lūkesčiai prieš čempionatą?
– Mes tikėjomės, kad kausimės dėl prizinių vietų. Nebuvo konkrečių tikslų – likti tretiems, antriems ar laimėti čempionatą.
Pernai praktiškai ta pati mūsų ekipa Utenos apskrities čempionate užėmė antrą vietą, tad vylėmės pasidabinti prizininkų medaliais.
– Ar šių pirmenybių lygis yra aukštesnis, palyginti su Utenos apskrities federacijos organizuotomis pirmenybėmis?
– Komandų meistriškumas panašus. Aišku, čempionate nežaidė kelios komandos, jos tikrai būtų sustiprinusios lygą. Nežaidė Biržų ekipa, ji rungtyniauja šalies II lygoje, taip pat nebuvo nė vienos Utenos komandos. Jeigu jos susiburtų, miestas turėtų labai stiprią ekipą, galinčią sėkmingai konkuruoti PAFF.
– Kokios mintys apie ateitį? Galbūt kada nors „Rokiškį“ išvysime, pavyzdžiui, I lygos pirmenybėse?
– Planų gali būti ir pačių didžiausių, jų galima prigalvoti ambicingų, gražių. Viską lemia du dalykai. Pirma, kiekvienas gabus sportininkas turbūt norės savo jėgas išbandyti aukštesnėje lygoje. Jeigu kalbame apie aukštesnę lygą – II lygos pirmenybes, atsiranda papildomų dalykų: licencijavimo kriterijai, infrastruktūros reikalavimai. O pagrindinis dalykas – finansai. Mūsų turimo biudžeto pakako apskrities čempionatui, bet nebūtų pakakę II lygos pirmenybėms. Reikėtų ieškoti papildomų finansinių šaltinių.
– Kas yra jūsų rėmėjai, kas padeda sudaryti klubo biudžetą?
– Klubo bendruomenės narių skirti gyventojų pajamų mokesčio du procentai – surenkame kelis tūkstančius litų. Be to, mus palaiko Rokiškio rajono savivaldybė, mes nemokamai žaidžiame ir treniruojamės Rokiškio stadione, turime transportą išvykoms. Mus remia ir viena kooperacinė žemės ūkio bendrovė.
– Jūsų komandai atstovauja ir būrys panevėžiečių, „Atomo“ klubo žaidėjų. Kaip užsimezgė jūsų ir minėtos komandos bendrystė?
– Istorija paprasta: rokiškėnas Andrius Prunskus, baigęs mokyklą, išvyko gyventi į Panevėžį, pradėjo žaisti „Atomo“ ekipoje, vėliau grįžo į Rokiškį. Kilo mintis pasikviesti keletą žaidėjų iš „Atomo“. Mūsų komandoje kai kuriose pozicijose trūko pamainos, po truputį susibičiuliavome. Dabar sunkiai įsivaizduojame mūsų komandą be „Atomo“ žaidėjų.
– Jei ne paslaptis, ar žaidėjams mokami dienpinigiai, ar jie gauna pinigines premijas?
– Kai rajono ekonominė padėtis buvo geresnė, gaudavome solidesnę paramą kaip reprezentuojanti komanda, žaidėjai sulaukdavo nedidelių finansinių paskatinimų. Taip buvo maždaug iki 2008-ųjų krizės. Dabar tik entuziazmas mus veda į priekį.
– Kokie būsimo sezono planai? Ar kitąmet dalyvausite PAFF pirmenybėse?
– Šiemet bendras Aukštaitijos regiono čempionatas pasiteisino, pats nemažai prisidėjau prie jo organizavimo. Buvo nedidelių nesklandumų, tačiau pirmenybės pavyko. Manau, ir kitąmet varžysimės jose.
– Kokie klubo planai žiemą?
– Buvo svarstytas toks variantas, kad ir žiemą reikėtų organizuoti panašias Aukštaitijos regiono salės futbolo pirmenybes. Tačiau padidėtų išlaidos, prisidėtų kelionės į kitus miestus. Bet galbūt kažkokiu kitu formatu, gerai pagalvojus, galima padaryti tokias pačias, nereikalaujančias didelių išlaidų, bendras pirmenybes.
– Ar Rokiškyje apie jūsų pergalę buvo išgirsta, ar rokiškėnai žino apie savo komandą, kad ji laimėjo PAFF pirmenybes?
– Iškovota pirma vieta ažiotažo nesukėlė. Mūsų rajone futbolas nėra populiari sporto šaka. Mieste gilios ledo ritulio tradicijos, tai pagrindinė, populiariausia sporto šaka. Sporto mokykloje yra du ledo ritulio treneriai, pačiame mieste – net keletas ledo ritulio klubų, įrengta gera aikštė, į rungtynes renkasi žiūrovai. Krepšinis, tinklinis, futbolas nusileidžia ledo rituliui.
Dainius Staniulis: „Po finalinio švilpuko nesulaikiau „pergalės“ ašarų“
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Rokiškio” ir „Atomo” žaidėjas, Aukštaitijos pirmenybių geriausias gynėjas taip pat pasidalino mintimis apie šį pasibaigusį Aukštaitijos čempionatą.
„Su Rokiškio futbolo klubu pradėjome bendrauti prieš penkerius metus. Tada į Rokiškio komandą išvykome keturiese, visi norėjome išbandyti kitos apskrities futbolo lygį, išbėgti ant nematytų stadionų vejos. Bėgant metams, iš mūsų keturių debiutantų likau tik aš vienas, bet kaip rodo rezultatai, komanda sustiprėjo.
Komandoje atsirado tarpusavio supratimas, puikus mikro klimatas, pagarba tarp žaidėjų. Manau, tai pagrindinės priežastys, kodėl šiemet galime vadintis stipriausi Aukštaitijos pirmenybėse.
Čempionatą įvertinčiau tikrai aukštu balu. Juk intriga išliko iki pat paskutiniojo čempionato turo. Manau, kad nereikėtų ir ateityje nutraukti šios įdėjos (11×11 didysis futbolas).
Kaip ir visada, čempionatas kažkuo nustebina – atsiranda komanda išsišokėlė – šiais metais jais buvome mes, taip pat kažkas lyg ir nuliūdina – prieš čempionatą daugiau buvo galima tikėtis iš SC „Baltic“ ekipos bei FK „Orfa“ vaikinų. Manau, kad jiems pergalės dar prieš akis, tiesiog reikia kantriai laukti.
Labiausiai įsimintinos varžybos įvyko Anykščiuose, kai paskutinio turo varžybose susitikome su FSK „Anykščiai“. Praeitis mums nieko gero nežadėjo, nes per pastaruosius penkerius metus, kai žaidžiu už Rokiškio FK, nesame įveikę šios komandos Anykščių stadione. Bet kaip sakoma, visada būna pirmas kartas. Antrame kėlinyje buvau priverstas palikti aikštę dėl iš nosies pasipylusio kraujo, bet sugrįžau į aikštę bei su komandos draugais sušokome pergalės šokį po finalinio teisėjo švilpuko. Neslėpsiu, prie komandos prisijungiau ne iš karto, nes po finalinio švilpuko nesulaikiau „pergalės“ ašarų“.
Linas JOCIUS
Šiemet pirmą kartą surengtose Aukštaitijos futbolo pirmenybėse ekipos kovojo 11 prieš 11, dviejų ratų sistema varžėsi 8 komandos.
Galutinė turnyro lentelė (vieta, komanda, rungtynės, įvarčių santykis, taškai):
1. „Rokiškio FK“ 14 31 31
2. „SK Rėkliai“ 14 37 30
3. „FSK Anykščiai“ 14 21 27
4. FC „Kagrė“ 14 13 24
5. FK „Orfa“ 14 -14 16
6. FC „Narjanta“ 14 -33 12
7. FK „Ąžuolas“ 14 -18 11
8. SC „Baltic“ 14 -35 6
