Maidanas, Rusija, propaganda ir patriotizmas. Į tokias temas greitai nuslysta Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovo Audronio Liugos ir IQ kultūros redaktorės Viktorijos Vitkauskaitės pokalbis, nors bandyta viso labo lengvai pasivaikščioti naujo sezono premjerų punktyrais. Įtemptas laikas pakoreguoja ne tik pašnekesio temas, bet ir žodį bei mintį scenoje.
Knygoje „Laiko sužeistas teatras“ rašėte, kad teatras labiausiai iš visų menų minta gyvenimu. Ar toks politinių neramumų kupinas metas, kokį išgyvename šiandien, nėra teatrui geresnis maistas už sotaus letargo būseną?
– Be abejo, pasaulyje vykstantys neramumai visada katalizuoja, ypač tiesioginį kontaktą su visuomene turinčius menininkus. Kyla klausimas, apie ką šiandien teatras turi kalbėti. Man visiškai suprantamas požiūris, kad jis neturėtų kištis į tai, kas vyksta pasaulyje, kad būtų šiek tiek aukščiau. Yra ir dar kitokia nuomonė: žmonės į teatrą ateina pailsėti, prasiblaškyti. To požiūrio irgi nereikia nurašyti. Kijeve bendravau su aktoriais, kurie Maidane inicijavo judėjimą, skirtą padėti į sunkią psichologinę padėtį patekusiems asmenims. Kai menininkai išsikalbėdavo su tais žmonėmis ir vėliau pakviesdavo į teatrą, jie norėdavo žiūrėti tik komedijas. Gyventojams reikėjo užsimiršti, persikelti į kitą tikrovę. Iš tiesų Molière ar Shakespeare’o komedijose vaizduojama tikrovė verčia juoktis ir iš to juoko kartais verkti. Tokiam teatrui, ypač politinių kataklizmų laikais, visiškai pritariu. Nuo senovės komedija išjuokdavo visuomenės reiškinius, kartais net labai tragiškus. Man atrodo, Rusijos teatre dabar labiausiai tiktų statyti būtent geras komedijas. Informacinėmis priemonėmis zombuota visuomenė talentingoje komedijoje atpažintų savo fobijas ir trūkumus.
Laiko klausimas teatrui visuomet buvo labai problemiškas. Jis negali tapti nei tikrovės iliustracija, nei tiesioginiu manifestu. Toks sprendimas būtų lengviausias, bet nesukurtų meninio efekto. Vienas geriausių įrodymų buvo mūsų kovos už nepriklausomybę laikotarpis ir tuo metu gimęs Oskaro Koršunovo teatras, kuris pradėjo nuo oberiutų kūrybos. Tai buvo ne tikrovės imitacija, o žaidybinė, absurdiška, fantasmagoriška refleksija. Tačiau fantasmagorija leido apie žmogų pasakyti daugiau, nei tiesiogiai perkėlus įvykius į sceną. Būtent toks magiškas kristalas, per kurį turėtų įvykti gyvenimo spindulio lūžis, yra didžiausias iššūkis šiandien kuriantiems teatro žmonėms. Kaip sukurti atpažinimo ir atradimo momentą? Kaip ne atspindėti tikrovę, bet ją perkurti taip, kad meninės priemonės leistų kalbėti apie žmogų šiandien?
Režisierius Jonas Jurašas interviu IQ teigė, kad „anuo metu“ laikas jo kūrybai savotiškai buvo palankesnis, nes jis jautė publikos kvėpavimą. Ar įmanoma tą kvėpavimą apčiuopti šiandien, juk gyvename nehomogeninėje visuomenėje?
– Pirmiausia nežinau, kas turėtų įvykti, kad grįžtume į tuos laikus. Neduokdie, nauja okupacija, kai visuomenė vėl pajustų vidinį pasipriešinimą. J. Jurašo minimas laikas buvo vidinio pasipriešinimo metas. Menininkai per tam tikrą temą galėjo konsoliduoti visuomenę, mąstančią gyvybiškai svarbiais klausimais apie laisvę, tiesą, moralę. Šiandien gyvename labai įvairioje visuomenėje. Ji mobili, nevienalypė, jai būdinga vartotojiška gerovė. Dalis žmonių iškeliauja, pabėga iš savo gyvenimo situacijų, bet tas išvykimas visai kitoks nei, pavyzdžiui, J. Jurašo. Tada visuomenės alsavimas buvo labai svarbi teatro gyvavimo sąlyga. Dabar sunku rasti tokį alcheminį derinį, kuris iš scenos vėl suvirpintų žiūrovams širdis. Sunku išvengti patetikos, bet ir nenukrypti į lengvąjį žanrą. Manau, teatras tai gali padaryti tik eidamas rizikos keliu.
Koks būtų tokios rizikos pavyzdys?
– O. Koršunovo spektaklis „Išvarymas“ buvo absoliutus ėjimas va bank. Iki pat premjeros galvota, kad tai gali būti visiškas pravalas. Nors buvo tikrai smagių repeticijų, vis tiek atrodė, kad žiūrovai pradės skirstytis prabėgus porai pirmų valandų. Meniniai sprendimai, aktorių, nekartojusių nieko, kas buvo sukurta Lietuvos teatre iki tol, žingsniai buvo ėjimas į nežinią. Taip šiam spektakliui išsprogti leido pajausta tema, suvienijusi kūrybingus žmones, leidusi jiems įnešti į pjesę savo indėlį. Taip pat sprendimas eiti nepramintais keliais, kelti sau užduotis ir reikalavimus pirmiausia galvojant ne apie komercinę sėkmę, bet apie skirtingus žmones liečiančią temą. Tai sąžiningas ir teisingas kelias, tik ar jis garantuos tą publikos alsavimą, niekada negali žinoti. Tačiau būti sąžiningam svarbu, kaip ir menininkui formuoti savo poziciją: būti maksimaliai laisvam nuo pasaulyje vykstančio ideologijų karo ir laisvai mąstyti.
Komerciniu atžvilgiu „Išvarymą“ turbūt galima vadinti teatro bestseleriu?
– Taip, be abejonės. Beje, sėkmingiausi dabartinio repertuaro spektakliai yra nacionalinės dramaturgijos pastatymai: Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“, Kazio Binko „Atžalynas“ ir Justino Marcinkevičiaus „Katedra“.
Gal taip yra dėl to, kad tos nacionalinės dramaturgijos pastatymų Lietuvoje palyginti mažai?
– Galbūt, bet veikiausiai ir dėl to, kad juose paliestos giluminės temos. Visi minėti spektakliai labai skirtingi, bet, pavyzdžiui, „Katedra“ po „Išvarymo“ buvo tarsi užkoduotas žingsnis. Vandalas, kuris „Išvaryme“ keikiasi rusiškai ir viską griauna, „Katedroje“ sugrįžta į Lietuvą kaip Laurynas statyti šventovės. Kilo klausimas, ar mes turime viltį, kad kas nors iš išvažiavusių grįš su idėja kaip Laurynas, kuris bando valstybėje šį tą pakeisti? Be abejo, teatras negali egzistuoti, jei neparduoda bilietų ir neuždirba pinigų. Bet pirmoje vietoje formuojant repertuarą yra ne komercinė sėkmė, o motyvacija ir prasmė.
Visgi ar kaip nors ketinate išplėtoti užčiuoptą komerciškai sėkmingą repertuaro liniją, pavyzdžiui, statyti dar daugiau lietuvių dramaturgų kūrinių?
– Šiuo požiūriu absoliučiai sėkmingas ėjimas būtų toliau statyti J. Marcinkevičiaus „Mindaugą“. Kai kurie visuomenės veikėjai net bandė tokią idėją sufleruoti. Aš manau, kad tai būtų neteisinga, nes įsilietų į kontrapropagandos liniją. Tuo gali užsiimti, pavyzdžiui, televizija. Bet kai prezidentūra kelia uždavinius, kad dabar turime užsiimti kontrapropaganda, tai atrodo netinkama. Būtų galima rimtu veidu pastatyti ką nors apie lietuvius patriotus kaip monumentalų kūrinį, ateitų Seimas, didžiuotųsi, bet mes jaustume, kad tai blefas.
Būtų galima rimtu veidu pastatyti ką nors apie lietuvius patriotus kaip monumentalų kūrinį, ateitų Seimas, didžiuotųsi, bet mes jaustume, kad tai blefas.
Todėl „Mindaugo“ vietą naujame sezone užima kone kaip rusų propaganda atrodantis kūrinys „Borisas Godunovas“. Aleksandras Puškinas, Godunovas ir Rusijos imperija – štai koks derinys. Su spektaklio režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi ilgai diskutavome apie šio kūrinio laiką. Beje, režisierius anksčiau buvo kviestas statyti šios dramos Maskvoje. Visa laimė, nepradėjo. Matome, kad tai, kas dabar vyksta Rusijoje, yra ne tik tragedija, bet ir absurdas, siurrealizmas, su kuriuo neįmanoma rasti adekvataus santykio. Kaip į tai reaguoti? Todėl bandome megzti dialogą, o ne šiaip save iškelti kaip patriotus. Šios pjesės pasirinkimas, aišku, yra rizikingas kelias. Bet man jis kur kas įdomesnis ir patrauklesnis, nes provokuoja, o ne šiaip laiduoja aplodismentų bangą statant nacionalinį kūrinį.
Beje, „Katedra“ irgi statyta kaip tam tikra provokacija. Mariaus Repšio suvaidintas Laurynas – klausimas, ką šiai kartai reiškia idėjos, apie kurias rašė J. Marcinkevičius. Ar dar galime nesumeluotai ištarti tuos poeto žodžius? Tai skatina mąstyti, kas yra patriotiškumas: ar mosavimas trispalve per krepšinio rungtynes, kitoje rankoje laikant bokalą alaus, ar patriotiškumą galime suprasti ir kitaip, ieškodami savo santykio?
Ar pastaruoju metu teatrui yra tekę sulaukti politikų užuominų, kad dabar reikėtų rodyti, pavyzdžiui, labiau nacionalinę dvasią palaikančius spektaklius?
– Ne, jokių. Šiuo požiūriu teatras yra laisvas rinktis, ką daro ir kodėl. Manau, kad tai vienas didžiausių mūsų visuomenės pasiekimų, skirtingai nei, pavyzdžiui, Vengrijoje. Teko girdėti, kad ir Lenkijoje valstybė bando kištis į turinį, stebėti, ar spektakliuose nekritikuojami valdžios žingsniai. Tiesa, nežinau, kaip mūsų teatre viskas toliau klostysis po šio sezono, kuriame kai kurie kūriniai bus provokuojantys, taip pat politiniu atžvilgiu.
Viena naujojo sezono premjerų – lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklis pagal Thomo Bernhardo pjesę „Didvyrių aikštė“. Kaip pradėjote bendradarbiauti su šiuo menininku?
– Krystianą pažįstu daug metų, ir kalbų apie tai, kad jis galėtų kurti mūsų teatre, būta seniai. Užsienio menininkus kviečiamės ne šiaip dėl vardo, bet dėl pridėtinės vertės, kurią jie gali mums suteikti. Po Bergmano K. Lupa yra nepralenkiamas darbo su aktoriais meistras. Norėta, kad jo darbas Lietuvoje būtų vertė mūsų aktoriams. Aišku, pirmiausia tam reikėjo surasti laiko. Be to, K. Lupa yra vienas brangiausiai mokamų režisierių pasaulyje. Reikėjo rasti konsensusą tarp jo ir teatro galimybių. Pasiūlyti medžiagą spektakliui Krystianas paprašė manęs. „Didvyrių aikštė“ – paskutinė Th. Bernhardo pjesė, po premjeros Austrijoje sukėlusi turbūt didžiausią skandalą XX a. pabaigos teatre. Ji labai aštriai palietė austrų savimonę ir istorines traumas. „Didvyrių aikštėje“ susiburia visos pagrindinės pastarųjų penkerių metų mūsų teatro temos: žmogaus ir visuomenės („Visuomenės prieše“), išmetimo iš savo pasaulio („Išvaryme“) ir istorinės atminties. Šis K. Lupos pastatymas yra lyg kulminacija tų temų, kurias bandėme plėtoti nuo teatro atgaivinimo.
Anksčiau teatras kasmet rengdavo nacionalinės dramaturgijos konkursą „Versmė“. Pernai šią tradiciją nutraukėte ir užsakėte kurti pjeses trims jauniems dramaturgams. Ar toks žingsnis pasiteisino labiau nei konkursas? Kaip ketinama elgtis šį sezoną?
– Praėjusį sezoną pastatytas Mindaugo Nastaravičiaus kūrinys, o šį laukia Teklės Kavtaradzės pjesės „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ premjera. Dvi iš trijų pjesių – sakyčiau, neblogai. Šiemet konkrečių pjesių niekas nerašys. Bus kuriama postdraminio teatro principu. Tai yra dramaturgas tampa tam tikrų tekstų, kurie gimsta čia ir dabar, tarpusavyje bendraujant aktoriams bei režisieriui ir plėtojant tam tikrą temą, autoriumi. Taip su keliais dramaturgais dirbs Yana Ross, taip pat viena estų režisierių. Ukrainiečių režisierius ir dramaturgė kartu su lietuvių aktoriais pristatys „Maidano dienoraščius“. Iš realių įvykių gimęs spektaklis jau rodytas Maskvoje, Londone, o Lietuvoje aktoriai parengs skaitymus.
Panašia forma bus kuriamas ir visiškai naujas darbas, kurio premjera planuojama 2015 m. spalį. Tai vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklis, kuriam tekstus rašys M. Ivaškevičius. Darbinis pavadinimas „Wartist“ – „war“ ir „artist“ junginys, tai yra karo artistai. Kūrinys, apimsiantis ir sceną, ir kitas teatro vietas, reflektuos karo situacijoje atsidūrusį mūsų teatrą. Spektaklyje dalyvaus lietuvių, latvių, estų aktoriai. „Wartist“ bus iššūkis ir M. Ivaškevičiui, rašysiančiam atskirus tekstus, bet ne išankstinę pjesę. Apskritai manau, kad nacionalinėje dramaturgijoje negalima likti tik prie vienos formos. Reikia ieškoti tokių, kurios išjudintų teatro mąstymą. Geriausia pjesė yra tokia, kuri meta iššūkį teatrui.
A. Liuga
Gimė 1966 m. Vilniuje.
1993 m. baigė Sankt Peterburgo teatro akademiją.
1997 m. įkūrė Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centrą.
Nuo 1999 m. rengė festivalį „Naujosios dramos akcija“.
2001 m. kartu su kolegomis įkūrė Menų spaustuvę.
2008 m. išleido savo straipsnių rinkinį „Laiko sužeistas teatras“.
2010 m. tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro Meno tarybos vadovu, vėliau – teatro meno vadovu.
