Šiemet prestižinį apdovanojimą pelniusi Sirijos ir Vokietijos kūrėjų dokumentinė juosta „Sugrįžimas į Chimsą“ („Return to Homs“) – lyg vaizdo dienoraštis, atskleidžiantis Chimso ir jo revoliucionierių likimą. Filmo prodiuseris Orwa Nyrabia prieš viešnagę Vilniuje su Viktorija Vitkauskaite kalbėjosi, ką per karą gali, o ko nepajėgia įveikti kinas.
Žiūrint juostą, kurią netrukus pamatys ir festivalio „Nepatogus kinas“ žiūrovai, nuo pat pradžių akivaizdu, kad jūs ir režisierius Talalas Derki palaikote revoliucionierius, galima sakyti, esate vieni jų. Ar kuriant dokumentinį filmą apskritai įmanoma išlikti nešališkam?
– Manau, gali bandyti meluoti ir sakyti esąs nešališkas. Tačiau netikiu objektyvumu. Tai kinas, jame nėra vietos objektyvumui. Mes patikėjome vaikinais ir tuo, ką jie bandė daryti. Kaip ir visais kitais, kurie tiki laisve.
Tie jauni vyrai mus sužavėjo savo dvasia. Aišku, pradėjus filmuoti 2011 m. nebuvo net minties, kad revoliucija taps ginkluota, kad ji tęsis taip ilgai. Tuo metu visi tikėjo taika ir manė, jog viskas baigsis ramiai. Kita vertus, tai, kas atsitiko, buvo neišvengiama, turint omenyje tarptautinės bendruomenės neveiklumą.
Filme rodomas Sirijos revoliucijos lopšiu vadinamas Chimsas virtęs vaiduokliu, žmonės iš jo pabėgo gelbėdami savo gyvybę. Juostos protagonistas devyniolikametis Ossama lieka savo mieste kautis, bet jam irgi tenka atsisakyti ankstesnio gyvenimo, taip pat daug žadančios futbolininko karjeros. Ar įmanoma po karo paliktų žaizdų ir netekčių grįžti į ankstesnį miestą ir gyvenimą?
– Manau, kaskart, kai vyksta karas, žmonės nebetiki, kad jis kada nors baigsis. Tačiau Chimsas ir visa Sirija šiuo atžvilgiu nesiskiria nuo Berlyno, kur gyvenu dabar. O juk šis miestas irgi buvo visiškai sugriautas. Žvelgdamas į Balkanus ar net tokias šalis kaip Ruanda vis tiek matau: ateina diena, kai žmonės grįžta, nors ir su savo skausmu ar traumomis. Žinau, kad ir mes parvyksime į Siriją. Tik ne į ankstesnį, o į geresnį gyvenimą. Bet tai priklauso nuo to, kaip smarkiai patys dirbsime, niekas iš dangaus nenukris. Taip pat žinau, kad vieną dieną ir aš paliksiu Berlyną ir grįšiu namo, į Siriją.
Prieš kelerius metus su žmona pradėjote rinkti pinigus filmui, skirtam parodyti Sirijos padėtį. Ar tikite, kad juosta gali būti galingas ginklas?
– Kinas – įtakingas dalykas, bet jis nėra ginklas. Kinas taikus, jis nežudo žmonių, negali sustabdyti civilius naikinančio režimo. Pradėję apie tai galvoti manėme, kad kinas daug įtakingesnis, nei paaiškėjo vėliau. Ketinome nufilmuoti žudynes vildamiesi, jog tai pamatęs pasaulis ko nors imsis. Bet paaiškėjo, kad pasauliui tai visai nesvarbu. Dabar Vakarai rimtai žvelgia į ISIS (ekstremistinė grupuotė – IQ past.) ir nori imtis veiksmų prieš ją. Tada, kai režimas išžudė šitiek žmonių, niekam tai nerūpėjo. Mes gyvename tikrai keistame pasaulyje.
Rinkdami pinigus filmui sulaukėme skirtingų reakcijų. Teko susidurti su žmonėmis, kurie vis dar gyvena kolonijinėje eroje. Jie norėjo siųsti į Siriją filmuoti tik vakariečius kino kūrėjus, nes manė, kad patys to padaryti negalime. Daugumą lėšų gavome iš įvairių fondų. Aišku, be užsienio partnerių mums nebūtų pavykę.
Juostoje apstu pavojingų situacijų tiek revoliucionieriams, tiek filmavimo komandai. Kaip pavyko tai nufilmuoti, galbūt naudojote slėptą kamerą?
– Kamera niekada nebuvo paslėpta, todėl filme matote tik mažą dalį Chimso gyvenimo. Kamera buvo grupės dalis. Beveik visą pirmą juostos pusę nufilmavau aš. Vėliau man ir režisieriui tapo nebeįmanoma likti mieste ir būti su vaikinais. Todėl mums padėjo aktyvistai, pavyzdžiui, Kahtanas Hassounas. Jis nuostabiai dirbo kamera. Dabar Sirijoje visi nori rodyti pasauliui, kas vyksta, ir kurti vaizdo medžiagą. Tai naujas dalykas, bet jis jau šio karo dalis.
Kaltinate Vakarus problemos ignoravimu ir nenorėjimu nieko žinoti apie Siriją. Kita vertus, jūsų filmas Sandanso filmų festivalyje JAV pelnė pagrindinį prizą. Kaip tai paaiškinti?
– Nors Amerikoje vyrauja politinis chaosas, ten nėra diktatūros. Taigi Barackas Obama mūsų neapdovanojo. Jei Amerikos prezidentas būtų Sandanso kino festivalis, mes gyventume geresniame pasaulyje. Tai labai kritiška ir nepriklausoma kino bendruomenė. Pasaulyje apskritai yra daugybė puikių žmonių, kurie mus palaiko. Bet tai nėra tie asmenys, kurie gali priimti politinius sprendimus.
Kokias galimybes jums atvėrė pripažinimas Sandanso festivalyje?
– Mano ir režisieriaus karjerai tai – svarbus žingsnis. Bet jis neapsaugo mūsų ir nekeičia fakto, kad turime gyventi už savo šalies ribų. Festivalis filmui suteikė galimybę būti labiau matomam. Seansai rengiami visame pasaulyje. Laimėtas prizas užtikrina, kad jį pamatys daugiau žmonių. Tačiau nei ekonominiu, nei saugumo atžvilgiu šie laurai nieko negarantuoja.
Pastarųjų metų įvykiai Sirijoje, Izraelyje, Ukrainoje verčia svarstyti, ar tokiems konfliktams netenka dar ir konkuruoti tarpusavyje dėl pasaulio lyderių, žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio?
– Manau, kad gyvenantys konfliktų zonose neturi nei energijos, nei prabangos konkuruoti. Gal veikiau tokie žmonės kaip B. Obama lyg išpaikintas vaikas renkasi, kam dabar skirti daugiau dėmesio. Tačiau esmė – ne pavieniai konfliktai, o praliejant daugybę kraujo prasidėjusi nauja era, apibrėšianti ateitį. Šiandien galime arba pasėti sėklų geresnei ateičiai, arba kasdien bus blogiau. Viskas pasaulyje susiję: Sirija 2011 m. nesulaukė niekieno pagalbos, o dabar tas pats pasaulis mato ISIS katastrofą, kuri ritasi per daugybę šalių. Ryžtas kovoti su ISIS yra svarbus žingsnis, kita vertus, ši organizacija – tik ligos simptomas. Jei niekas nesikeis, ISIS atgims vis blogesniu pavidalu.
Dėl šio filmo 2012 m. tris savaites praleidote kalėjime, apkaltintas sukūręs juostą apie teroristus. Kaip ši patirtis jus pakeitė?
– Dar nežinau, ar galiu tiksliai į šį klausimą atsakyti. Tikriausiai tapau dar labiau užtikrintas tuo, kad kiekvienas žmogus nusipelnė viso pasaulio indėlio. Kartais atrodo, kad egzistuoja tarptautinė žmonių gyvybės birža, kurioje siro gyvenimas įvertintas labai pigiai. Tai gėda visam pasauliui. Kai toks suvokimas susideda su kitomis neteisybėmis, žeminimu, sistemos spaudimu, supranti, kad didysis priešas slypi būtent šiuose dalykuose. Tačiau privalome užtikrinti, kad kiekvienas žmogus jaustųsi pasaulio dalimi.
Festivalio „Nepatogus kinas“ organizuojami susitikimai su O. Nyrabia Vilniuje vyks po filmo „Sugrįžimas į Chimsą“ peržiūrų spalio 23 ir 24 d. kino teatruose „Pasaka“ ir „Multikino“.
O. Nyrabia
Gimė 1977 m.
Studijavo scenos menus Sirijoje, vėliau kino prodiusavimą Prancūzijoje.
2002 m. įkūrė „Proaction Films“ – pirmąją nepriklausomą kino prodiusavimo ir platinimo bendrovę Sirijoje.
2004 m. suvaidino Yousry Nasrallah filme „Saulės vartai“, kuris rodytas Kanų kino festivalyje.
2008 m. su žmona Diana El Jeiroudi įsteigė DOX BOX – tarptautinį dokumentinio kino festivalį, kuris tapo reikšmingiausias arabų šalyse. Už tai 2012 m. pelnė Europos dokumentinio kino apdovanojimą.
2008 m. prodiusavo žmonos režisuotą darbą „Lėlės: Damasko moteris“. Jis rodytas 40 šalių.
2011–2013 m. su T. Derki kūrė filmą „Sugrįžimas į Chimsą“. 2012 m., ruošdamasis skristi į Egiptą, buvo sulaikytas Damasko oro uoste. Apkaltintas juostos apie teroristus kūrimu, kalėjime praleido tris savaites. Tuo metu kino režisierius Martinas Scorsese išplatino pareiškimą, reikalaujantį paleisti O. Nyrabią. Kampaniją palaikė daugiau nei šimtas kino pasaulio atstovų.
