Prestižinėje Panevėžio vietoje sklypą paveldėjusios seserys apstulbusios. Be jų žinios Savivaldybei žemės paskirtį iš namų statybos pakeitus į rekreacinę, moterys juo nebegali nei pačios naudotis, nei kitam parduoti. Miesto architektas aiškina, kad kadaise masiškai grąžinant sklypus padaryta klaida – leista juose statyti namus.
Maždaug 150 tūkst. litų – tiek šiandien vertas 18,9 aro sklypas greta Klaipėdos g. Tik žemės savininkei L. Mieževienei ir jos artimiesiems šitas turtas neša ne džiaugsmą, o ašaras. U. Mikaliūno nuotr.
Vargas dėl palikimo
Panevėžio valdininkų noras mieste išsaugoti kuo daugiau žalumos ar kažkieno slaptos užmačios pasipelnyti iš aukso vertės sklypą greta pagrindinės gatvės atgavusių senjorų? Atsakymo ieškančios seserys, buvusi architektė Lidija Mieževienė ir technikos mokslų daktarė, profesorė Ona Lukoševičienė, apstulbusios: prieš septynetą metų susigrąžintas sklypas Klaipėdos gatvėje, kur stovėjo tarpukariu jų tėčio įkurta sodyba, antrą kartą nacionalizuotas. Be savininkių žinios Savivaldybei sklypo paskirtį iš gyvenamųjų namų statybos pakeitus į rekreacinių želdynų, seserys stumte stumiamos atsisakyti paveldėto turto.
Sklype uždraudus bet kokią veiklą, moterys juo nebegali nei pačios naudotis, nei kitam parduoti. Tačiau priverstos mokėti žemės mokestį ir, bijodamos Savivaldybės grasinimų baudomis, privalo šienauti, grėbti lapus, kad jų teritorija greta judriausios gatvės reprezentuotų Panevėžį.
Savivaldybės architektas aiškina, kad kadaise sugrąžintame sklype namus statyti leidę valdininkai tiesiog suklydo. Ir, anot jo, tokių klaidų Panevėžyje pridaryta ne viena.
Žemė slysta iš rankų
Maždaug 150 tūkst. litų – tiek šiandien vertas 18,9 aro sklypas greta Klaipėdos g. Tik jo savininkėms seserims L. Mieževienei, O. Lukoševičienei ir jų artimiesiems šitas turtas neša ne džiaugsmą, o ašaras.
Vilniuje gyvenančioms inteligentiškoms senjoroms neįmanoma suvokti, kad su privačia nuosavybe nepriklausomoje Lietuvoje Savivaldybė gali elgtis kaip tinkama, tarsi gūdžiais sovietiniais laikais.
Ten, kur Klaipėdos g. dešinėje pusėje tarp gatvės ir penkiaaukščių namų įsiterpusi medžiais apsodinta žalia juosta, maždaug 84 metrai priklauso L. Mieževienei ir O. Lukoševičienei. Tarpukariu čia dabartinių daugiaaukščių vietoje stūksojo 2 ha jų tėvų sodyba. Moterims sugrąžinta mažiau nei 19 arų, o dabar, atrodo, siekiama, kad ir šitų joms neliktų.
Paslaptį įminė pirkėjas
Sklypą paveldėtojos susigrąžino 2007-aisiais. Jų saugomuose nuosavybės dokumentuose nurodyta sklypo paskirtis – daugiaaukščių gyvenamųjų namų statyba.
Registrų centro išduotas išrašas dar patvirtina, kad nėra numatyta jokių apribojimų naudojant sklypą pagal jo paskirtį, tai yra statant namus.
Kaip tvirtina L. Mieževienė, nei ji, nei artimieji niekada nė neketino imtis statybų. Paveldėtojos planavo sklypą parduoti ir pinigus pasidalyti su artimaisiais.
Savininkės 2012-aisiais kreipėsi į nekilnojamojo turto agentūrą Panevėžyje. Net abejonių negalėjo kilti, kad ne toks jau ir mažas sklypas prie pagrindinės, į Šiaulius vedančios gatvės nesulauktų pirkėjo.
Todėl kai praėjus beveik metams iš nekilnojamojo turto agentų Vilniuje gyvenančios seserys vis dar neturėjo jokių žinių, neramios atvažiavo į Panevėžį. Namo sugrįžo apstulbusios.
„Agentūroje sužinojome, kad buvo pirkėjas, už arą siūlęs 15 tūkst. Lt. Bet nuėjo į Savivaldybę pasitikslinti, ar sutvarkyti sklypo dokumentai. Jam buvo atsakyta, kad nieko statyti negalės, nes čia numatyta žalioji zona. Taip mes sužinojome, kad Savivaldybė planuoja vėl atimti mūsų žemę“, – pasakojo L. Mieževienė.
Paskirtį pakeitė už akių
Atsikvošėjusios sklypo savininkės pradėjo maratoną po valdininkų ir architektų kabinetus.
Pasak L. Mieževienės, Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Saulius Matulis iš pradžių dar suteikė viltį, esą jų sklypo paskirtis – Panevėžio bendrąjį planą rengiančios vilniečių įmonės „Urbanistika“ valioje.
Pati dirbusi architekte sovietmečiu veikusiame Miestų projektavimo institute, L. Mieževienė nuskubėjo į „Urbanistiką“ pas buvusius kolegas. Pasak moters, ten buvo patikinta, kad architektai nesitaiko į privačią nuosavybę. O maždaug prieš metus paveldėtojoms atėjo iš Savivaldybės laiškas, kad jų sklypo paskirtis iš gyvenamųjų daugiaaukščių namų statybos į želdynų teritoriją pakeista dar 2008-aisiais.
Reikalaus kompensacijos
Paveldėtojos ruošiasi kraštutiniam žingsniui. Šią savaitę jos kreipėsi į Panevėžio merą, taip pat į miesto vyriausiąjį architektą S. Matulį prašydamos paaiškinti, kokį statusą jų sklypui yra nustačiusi Savivaldybės taryba ir koks jo naudojimo būdas.
Nors atsakymas aiškus, moterims jo reikia, kad galėtų kreiptis į teismą dėl kompensacijos už turtą, kurį verčiamos prižiūrėti, bet negali juo naudotis.
„Mokame žemės mokestį, du kartus per vasarą samdome žmogų žolę nupjauti, sumokame po 140 litų. Iš Vilniaus važinėjame lapų grėbti, nes talkininkams 150 litų klotume. Paskambinusi į Savivaldybę klausiau, ar jiems ne gėda, kad miestas naudojasi, o už priežiūrą mokame mes, pensininkės“, – neteisybė skaudina L. Mieževienę.
Savivaldybės tarybos sprendimą neleisti užstatyti jų sklypo ir palikti medžiais užsodintą veją savininkės įvardija tiesmukiškai – nacionalizacija. Bet nepriklausomoje Lietuvoje privati nuosavybė nėra nusavinama, todėl, anot L. Mieževienės, žemės savininkams turėtų būti atlyginta rinkos verte. Paveldėtojos apskaičiavo, kad 18,9 aro sklypas Klaipėdos g. šiuo metu kainuotų 146 tūkst. Lt.
Moka už svetimą klaidą
Kad, atrodytų, brangus senjorų turtas paverstas beverčiu, neslepia nė pats S. Matulis.
„Tokiame sklype praktiškai nieko negalima daryti, iš jo jokios naudos savininkėms nėra“, – pripažino Savivaldybės vyriausiasis architektas.
Jo teigimu, 2007-aisiais grąžinant sklypą buvo padaryta klaida leidus jame statyti namus. Po metų ji ištaisyta – šiai teritorijai uždėtas veto.
S. Matulio tvirtinimu, L. Mieževienė ir jos sesuo – ne vienintelės, turinčios tokią bėdą. Esą ir daugiau yra paveldėtojų, kuriems sugrąžinant mieste žemes buvo neteisingai nurodyta naudojimo paskirtis.
Pasak architekto, statybos prie Klaipėdos g. negalimos ne tik dėl Savivaldybės pastangų išsaugoti žaliąją zoną, bet ir dėl po žeme išsiraizgiusių komunikacijų.
„Tais metais buvo grąžinta ir daugiau tokių sklypų su komunikacijų tinklais po žeme. Žmonės apie tai buvo informuoti, bet ėmė bet kokį sklypą, kad tik imtų, kompensacijos jų netenkino. Niekas ir dabar neuždraus reikalauti kompensacijos, bet tik teismas nuspręs, ar toks reikalavimas pagrįstas“, – sakė S. Matulis.
Už valstybės tarnautojų klaidas, padarytas prieš septynetą metų grąžinant paveldėtojams sklypus, L. Mieževienė mokėti nenusiteikusi – nors ir yra komunikacijų tinklai, tuomet jai buvo leista atsiimtoje žemėje statyti daugiaaukštį.
Ji neabejoja, kad ir dabar ten statyboms požeminiai tinklai netrukdytų.
„Ryšių, elektros kabeliai įkasti vos 70 cm po žeme, dujotiekis taip pat labai negiliai. Jų nebūtų sunku perkelti į šoną. O vandens, nuotekų vamzdynai eina sklypo riba ir statyboms tikrai netrukdytų“, – išeitį mato L. Mieževienė.
Įsisuko į teismus
Panevėžio savivaldybė jau įgavusi patirties bylinėtis su žemių savininkais dėl be jų žinios pakeistos sklypų paskirties. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjami dviejų sklypų, esančių tarp Ramygalos ir J. Basanavičiaus gatvių, šeimininkų ieškiniai.
Vienam iš jų anksčiau buvo nustatyta namų valdos, kitam – komercinė paskirtis. Kad abiejų sklypų didžioji dalis tapo rekreacine, žemių savininkai sužinojo atsitiktinai, tik tuomet, kai malūną Ramygalos g. nusipirkusi įmonė „Deliuvis“ sumanė atgaivinti merdintį statinį ir susidūrė su valdininkų užkardais. Kai verslininkai jau buvo įsigiję komercinės paskirties sklypą, Savivaldybė parengė miesto istorinės dalies specialųjį planą ir paskelbė, kad teritorija tarp J. Basanavičiaus ir Ramygalos g. turi reprezentuoti Panevėžį kaip agrarinį miestą, todėl čia turėtų būti išlaikyta atvira erdvė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
