Briuselio valdovas

Lenkijos premjero Donaldo Tusko pergalė kovoje dėl Europos Vadovų Tarybos pirmininko posto sutikta kaip visų naujųjų ES narių, ne tik Varšuvos, vaidmens pripažinimas ir didelis laimėjimas. Bet kas laukia pačios Lenkijos be šio politiko?

Žurnalo „The Economist“ Rytų Europai skirtas tinklaraštis „Eastern approaches“ ne tik pabrėžė, kad 57 metų D. Tusko paskyrimas pirmininkauti Vadovų Tarybai yra prestižiškiausias postas, kurį bet kuris lenkas gavo po to, kai Karolis Wojtyła tapo popiežiu­mi Jonu Pauliumi II. Šis tinklaraštis nedviprasmiškai suformulavo ir mintį, kad D. Tuskui išvykus Lenkijos politikoje atsivers skylė.

Toks vertinimas – ne iš piršto laužtas. Jau dabar galima kalbėti apie D. Tusko epochą Lenkijos politikoje ir net valstybės raidoje. Todėl klausimas, kaip atrodys valstybė po šio politiko, – tikrai aktualus.

Pakeitė valstybės strategiją

„Piliečių platformos“ partijai vadovaujantis D. Tuskas išsiskyrė jau vien tuo, kad per visą pokumunistinės Lenkijos istoriją pirmasis ir vienintelis buvo išrinktas vadovauti vyriausybei antrą kadenciją. ES jis reikšmingas  tuo, kad jam vadovaujant Lenkija, vienintelė iš Bendrijos narių, per krizę sugebėjo išlaikyti ūkio prieaugį. Ta­čiau per beveik septynerius dirigavimo vyriausybei metus jis padarė ge­rokai daugiau – iš esmės pakeitė šalį.

Bendrijoje anksčiau bjauriojo an­čiuko vaidmenį dėl bekompromisės ir net euroskeptiškos brolių Kaczyńskių vykdytos politikos atlikusi Lenkija D. Tusko laikotarpiu tapo gulbe – ES branduolio valstybe, be kurios retai sprendžiami svarbiausi klausimai.

Bent jau įtakingiausia Europoje Vokietijos kanclerė Angela Merkel, formuluodama savo poziciją ES, daugelio apžvalgininkų nuomone, dabar nuolat dairosi į Lenkiją ir ją išklauso. Nenuostabu, kad ir skiriant D. Tuską į šį postą būtent A. Merkel, be pačių lenkų, buvo pagrindinė jo „lobistė“.

Ši per beveik septynerius metus iš tiesų įspūdingai išaugusi Lenkijos įtaka dar labiau išryškėja žinant, kad pati šalis nėra ir artimiausiu metu neketina tapti euro zonos nare. O per krizę ypač akivaizdu tapo, kad ES atei­tį iš esmės lemia euro zonos grupė.

Be to, norint iliustruoti, kiek narystė euro zonoje susijusi su įtaka, užtenka paminėti, kad net klausimas dėl asmeniškai D. Tusko galimybių užimti Europos Vadovų Tarybos pirmininko postą jo šaliai nesant euro zonos nare keltas rimčiau negu jo iš tiesų silpnokas anglų kalbos mokėjimas, nors jis daugiausia aptarinėtas viešai. Tačiau lenkų politikas gavo šį postą.

Toks Lenkijos įtakos ES šuolis iš esmės yra paties D. Tusko nuopelnas. Veiklus premjeras radikaliai pakeitė ne tik savo šalies atstovų elgesį Bendrijoje, bet ir iš karto ėmėsi strategijos paversti Lenkiją viena pagrindinių žaidėjų ES – megzti glaudžius santykius pirmiausia su Vokietija ir Prancūzija. Jis atsisakė ir Europą dažnai erzinusios retorinės priešpriešos su Rusija, nors niekuomet nenuolaidžiavo šiai Rytų kaimynei svarbiausiais klausimais.

Maža to, D. Tuskas mokėjo rėžti tiesą Vladimirui Putinui į akis, tuo pat metu pasisakydamas už konstruktyvų dialogą. Pavyzdžiui, 2009 m. rugsėjį, kai tuometis Rusijos premjeras V. Putinas atvyko į Lenkiją paminėti 70-ųjų Antrojo pasaulinio karo metinių, istoriko išsilavinimą turintis D. Tuskas kolegos akivaizdoje ne­dvejodamas priminė, kad per Lenkiją riedėjo ne tik Vokietijos, bet ir Sovie­tų Sąjungos tankai.
Rusijai parodžius agresiją Ukrainoje nė karto nekilo abejonių, kad D. Tuskas – vienas aršiausių Maskvos kritikų ir ryžtingos pozicijos prieš nuolaidžiavimą V. Putinui telkėjas.

Ieškokite… R. Sikorskio

Lietuvoje nuo pat D. Tusko atėjimo į valdžią iki pat jo paskyrimo Vadovų Tarybos pirmininku kartais pasigirsdavo kaltinimų, kad jo vyriausybės vairuojama Lenkija aukodama santykius su mūsų šalimi esą pasuko „prorusiškos“ arba vien į Europos galinguosius orientuotos politikos link. Esą todėl mums net neverta stengtis gerinti santykių su kaimyne – vis tiek jai nebūsime įdomūs kaip partneriai, o nuolaidos neva tik dar padidins Varšuvos apetitą.

Kai kurie pačios Lenkijos analitikai šio straipsnio autoriui yra aiškinę, kad toks požiūris neturi nieko bendro su realybe vien todėl, kad šalis siekia būti ir svarbi regioninė žaidėja, tad santykiai su Lietuva jai esą tikrai svarbūs. O ryšiai su Europos galingaisiais nėra ir negali būti kuriami pamirštant mus. Jeigu ir galima ką nors Lenkijoje kaltinti kokiomis nors „antilietuviškomis“ nuotaikomis, tai nebent dėl vidaus politikos priežasčių.

Be to, jie priminė, jog istorikas D. Tuskas savo diplominį darbą rašė apie garsųjį maršalą Józefą Piłsudskį ir jo politiką, todėl visai natūralu, kad jo idėjas ne tik gerai žino, bet bent jau kartais gali ir bandyti įgyvendinti praktiškai. Tačiau Lietuvoje J. Piłsudskis vertinamas labai prieštaringai, pagrindinė jo tarptautinės politikos ašis buvo ne tik siekti gerų santykių su Berlynu ir Maskva, bet ir kurti Rytų bei Vidurio Europos valstybių sąjungą, kuri turėjo būti atsvara Vokietijos ir Sovietų Sąjungos galiai. Šioje sąjungoje kartu su Lenkija turėjo būti ir Lietuva, Latvija, Estija bei Vidurio Europos šalys.

Vienas Lietuvos politikų, kuriam pagal pareigas teko tiesiogiai bendrauti ir net derėtis su D. Tusku, privačiame pokalbyje, kuriame buvo sutarta tiesio­giai nieko necituoti, labai aiškiai pripažino, kad D. Tusko požiūris į Lietuvą buvo visai kitoks nei Lenkijos užsienio reikalų ministro Radosławo Sikorskio.

Esą D. Tuskas net pats šaldė D. Sikorskio įkarštį, kai derėtis teko su abiem iš karto. „Gal taip yra todėl, kad D. Tuskas ne lenkas, o kašubų tautinės mažumos atstovas, todėl geriau supranta ir kitus „mažiu­kus“, – tuomet aiškino pašnekovas.

Šypsena ir geležinė ranka

D. Tusko pasitraukimas kažin ar bent jau artimiausioje ateityje galėtų iš esmės pakeisti Lenkijos požiūrį į Lietuvą. Pirmiausia todėl, kad visi tiek kaimynės, tiek užsienio apžvalgininkai sutinka, kad bent jau iki kitais metais numatytų parlamento rinkimų šalies politika apskritai nesikeis – bus laikomasi D. Tusko linijos.

Svarbiausią jo politinį palikimą jau minėjome: politikas nusprendė stiprinti valstybės galią bendradarbiaudamas (tiek pačioje ES, tiek su Rusija), o ne viešai konfrontuo­damas. Ir tai, ko gero, labiausiai atspindi D. Tusko politinį charakterį.

Skirtingai negu jau minėtas Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis, D. Tuskas visuomet išlaikė nuosaikaus, nepasiduodančio emocijoms ir nuolat droviai besišypsančio politiko įvaizdį. Tačiau tai toli gražu nereiškė minkštos politikos. Lenkijoje jokia paslaptis, kad D. Tuskas iš esmės įvedė vienvaldystę partijoje, negailestingai iš kelio pašalinęs konkurentus. Net tuos, kurie laikyti jo asmeniniais draugais.

Netgi dabar, kai pasitraukė iš posto, D. Tuskas išlaikys įtaką vyriausybei ir šalies politikai, nes įpėdine Ewą Kopacz pasirinko asmeniškai. Ir, daugelio apžvalgininkų sutarimu, ši buvusi Lenkijos Seimo pirmininkė vyriausybės vadovo postą užėmė tik dėl to, kad yra lojali.

Nepatyrusi geležinė ledi

Pati E. Kopacz ir jos galimybės sėkmingai vadovauti vyriausybei sudėtingomis sąlygomis, o juo labiau laimėti būsimus rinkimus ir išsaugoti vyriausybės vairą savo ir savo partijos rankose, Lenkijoje vertinami nevienareikšmiškai. Kone visi su­tinka, kad šiai D. Tusko statytinei ypač trūksta savarankiškos politikės patirties. Esą ji visuomet tik vykdė D. Tusko valią ir buvo jo saugoma, todėl politinę karjerą susikūrė ne pati.

Kritiškai E. Kopacz atžvil­giu nusiteikę komentatoriai mėgsta pa­brėžti sklandančias kalbas, kad politikoje ši medikė esą atsidūrė tik todėl, kad su D. Tusku susipažino gydydama sunkiai sergančią jo motiną. Ir D. Tus­kui patiko jos profesinės savybės, o ne politinės pažiūros arba politikui būtini bruožai.

Kiti pabrėžia, kad pačioje Lenkijoje E. Kopacz ne veltui kartais vadinama geležine ledi. „Ji būna labai rimtai nusiteikusi ir atsidavusi viskam, ką daro“, – užsienio žiniasklaidai aiškino lenkų politikos komentatorius Jacekas Żakowskis.

Politiku tapęs ekstravagantiškas turtuolis Januszas Palikotas E. Kopacz apibūdina kaip bekompromisę, labai stipraus charakterio ir tempe­ramentingą moterį. Tuo ji esą skiriasi nuo D. Tusko. „Daug kartų mačiau ją tiesiog pašėlusią ir vos kelis kartus teko išvysti kantrybę praradusį D. Tuską, jis nesivaldė dėl jos“, – aiškino J. Palikotas.

Vis dėlto daugelis sutaria, jog sunku įveikti šią moterį, kai ji ko nors siekia. Todėl esą visai gali būti, kad vykdydama D. Tusko politiką ir toliau įgyvendindama jo idėjas E. Kopacz gali sulaukti sėkmės kaip vyriausybės vadovė. O D. Tuskas, turėdamas tokią ištikimą ir kietą savo valios vykdytoją, esą galės toliau vadovauti Lenkijai. Net ir iš Briuselio.