Sugrįžimas neišvykus. Taip būtų galima apibūdinti tarptautiniu mastu vieno didžiausios sėkmės sulaukusių šiuolaikinių lietuvių menininkų Deimanto Narkevičiaus personalinę parodą „Vartų“ galerijoje. Ieva Rekštytė pašnekovo klausinėjo apie sugrįžimo priežastis ir šiuo metu Lietuvoje plačiausiai aptarinėjamas meno, praeities ir visuomenės sandūras.
Pastarąjį kartą jūsų paroda surengta lygiai prieš dešimtmetį Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). Praėjus keleriems metams po jos viename interviu sakėte, kad rodytis Lietuvoje jums smagu, bet neaktualu. Kokie visgi buvo motyvai surengti parodą „Skamba lyg XX amžiuje“?
– Tas dešimtmetis buvo labai intensyvus. Buvo periodų, kai mano parodos vyko skirtingose vietose kas dvi savaites. Po 2004-ųjų parodos ŠMC metams išvažiavau į Berlyną, paskui įgyvendinau daugybę projektų užsienyje, tad dešimtmetis prabėgo išties greitai. Prieš kurį laiką savęs paklausiau, kiek dar galiu gyventi kaip amžinas turistas: fiziškai gyvenu ir kuriu čia, bet mano profesinis interesas kitur. Nutariau kaip nors grįžti, labiau susikoncentruoti į ten, kur gyvenu, pamatyti, kokios čia realijos, apsibrėžti, ką veikiu.
Pirmasis žingsnis to link buvo pasiūlymas dėstyti Vilniaus dailės akademijoje. Nors didelio poreikio imtis šio darbo nebuvo, visgi labai naudinga kūrybines aktualijas pamatyti jaunų žmonių akimis, sužinoti, kuo jie gyvena. Kitas žingsnis – gautas „Vartų“ galerijos pasiūlymas.
Kokių realijų pastebėjote iš naujo susikoncentravęs į Lietuvos meno gyvenimą?
– Pamačiau, kad šalyje atsirado visiškai naujų reiškinių. Pavyzdžiui, privačių žmonių, įmonių susidomėjimas šiuolaikiniu menu, poreikis jo įsigyti. To anksčiau nebuvo. Tai itin džiuginantis, svarbus reiškinys, nes taip susiklostė, kad ne vien visuomeninis sektorius stumia meno raidą. Na, aš problemos neturiu: mano gyvenime viskas kaip ir įvyko, laikau save realizavusiu menininku. Tačiau svarbu, kad galimybių save realizuoti būtų ir naujai atsirandantiems menininkams.
Ar manote, kad jaunieji kūrėjai turi pakankamai šansų būti pastebėti privačiojo sektoriaus?
– Yra kolekcininkų, kurie nenori rizikuoti ir perka tik žinomus vardus, tačiau yra ir tokių, kurie keliauja po meno mokyklas ir įsigyja jaunų, dar tik baigiančių mokslus kūrėjų darbų už mažas sumas. Tai kiekvieno reikalas. Sėkmingai pasirinkti jauno menininko kūrinį labai naudinga. Jį gali įsigyti už kelis tūkstančius, jau pradėjusio kilti – už keliolika, žymaus – net už šimtus tūkstančių. Štai kokia progresija. Toks žaidimas menu besidominčius žmones traukia. Jei atsiranda azartas investuoti į šią sritį, jau gerai.
Amžinose grumtynėse su provincialumu menas visada yra veiksmingas.
Kita vertus, yra daug į vieną vietą supuolančių subjektyvių veiksnių, kai net ir geri menininkai netampa plačiai žinomi, tačiau jiems jau net studijų metais pavyksta sukurti neblogų darbų. Tokiu atveju investicija nebus sėkminga finansiškai, bet kolekcijai toks kūrinys suteiks vertės ir menui jautri akis vis tiek pastebės jo autentiškumą.
Domėjimasis menu, jo įsigijimas yra ypatinga savišvietos, kultūrinė veikla. Ir įdomi, ir intelektuali, ir prestižinė, ir sudėtinga. Tai yra civilizuoto pasaulio bruožas. Amžinose grumtynėse su provincialumu menas visada yra veiksmingas, nes jis pasižymi internacionalumu, atspindi bendražmogiškas vertybes. Jei nebus sektinų pavyzdžių, kuriuos jauniems kūrėjams norėsis pralenkti, neatsiras variklio, intelektinės kaitos. Tada bus provincialu ir neįdomu. Jauni menininkai trauks į užsienį. Privačių asmenų susidomėjimas menu turėtų pagyvinti kultūrinę sceną. Sakyčiau, kad mano atsiradimas „Vartų“ galerijoje bei ši paroda susiję ir su tuo.
Tad iškilus šiam naujam reiškiniui rengti parodas Lietuvoje jums tapo ne tik smagu, bet ir aktualu?
– Visiškai teisingai. Bendrauti vien su valstybės institucijomis, kurios ne visada paslankios, man jau buvo pabodę. Dabar dialogas kur kas platesnis, nes daugiau kalbančių. Atsiradus naujų žaidėjų, kyla ir naujas interesas.
Kritikai jus vadina vienu nuosekliausių lietuvių šiuolaikinių menininkų. Kaip manote, kas labiausiai apibrėžia jūsų nuoseklumą, jei apskritai dėl šio apibūdinimo sutinkate?
– Tikriausiai, tas įvardijamas nuoseklumas – tai mano nuolatinis dėmesys netolimai praeičiai (tai, ką pats atsimenu arba ką atsimena dar gyvi žmonės). Mano kūrybai būdingas netolimos praeities reflektavimas įvairiomis medijomis ir būdais. Pavyzdžiui, atmintimi žmonių, kurie atsimena tik tai, ką nori. Man įdomu apsvarstyti atminties mechanizmus kaip tam tikrus filtrus.
Kodėl svarbu atlikti tokias atminties revizijas?
– Dailė visuomet turi savo istoriją, o joje negali būti išmestų periodų, vadinamųjų baltųjų dėmių. Meno istorija yra tam tikrų idėjų perimamumas, jų raida. Kai baigiau Dailės akademiją ir pradėjau kurti 1990-ųjų pradžioje, staiga atsivėrė visos sienos, buvo atkurtos senosios valstybės. Tokio dalyko kaip Lietuvos menas iš esmės nebuvo: neegzistavo šalis, vadinasi, ir jos menas, viskas buvo bendrame raudoname buvusios tarybinės sąjungos fone. Todėl reflektuoti meno istorijos neišėjo, nes jos tiesiog nebuvo. Atsižvelgiant į netolimą praeitį, teko konstruoti meninę kalbą, kuri būtų suvokiama už Lietuvos ribų. Šiuo aspektu man pavyko. Mano domėjimasis modernybės reiškiniais, ypač peržengiančiais vaizduojamojo meno ribas, padėjo sukurti svetur suvokiamą meninę kalbą.
Nereikia pamiršti, kad ankstesni kūriniai daro įtaką vėlesniems. Kaip sporte: kad taptum čempionu, turi nubėgti greičiau, nei ta distancija buvo įveikta iki tavęs. Kitaip sakant, sportas taip pat yra reflektyvus ir kontekstualus. Su menu panašiai: kas buvo sukurta iki tavęs, turi žinoti ir, atsižvelgdamas į savo laikotarpio iššūkius, tai pratęsti arba paneigti.
Kokie asmeniniai momentai ryškiausi jūsų atmintyje ir suteikia impulsų kūrybai?
– Kai atvykau mokytis į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą iš provincijos, man Vilnius atrodė neįtikimai didelis, energetiškai pulsuojantis, net baugus, bet labai imponuojantis miestas. Toks pat įspūdis, kaip kadaise pirmą sykį aplankius Niujorką. Turbūt dar didesnis. Mokykloje vyravo kūrybinga, net leistinas ribas peržengianti atmosfera, turėjau gerus mokytojus. Be abejo, tai buvo gamtos studijomis paremtas mokslas. Tačiau svarbu, kad ten mokantis noras tapti menininku buvo labai stiprus.
Žinoma, išskirčiau sistemos griūtį, virsmą iš socializmo į kapitalizmą. Atsivėrusios sienos buvo didžiulis impulsas. Tai, kas buvo svarbu mažame kultūriniame areale, staiga užgriuvo su visa pasauline meno istorija. Kaip dabar su tuo susitvarkyti? Laukė nemenkas iššūkis rasti būdą, kaip tapti įdomiam, savitam, suprantamam. Atsitiktinai pakliuvau į įvykį, kai buvo nuimamas Lenino paminklas dabartinėje Lukiškių aikštėje. To momento nei filmavau, nei fotografavau, tačiau vėliau sukūriau darbą, kuriame panaudojau kitų žmonių užfiksuotą medžiagą. Tądien buvo labai rami, džiugi nuotaika, toks party be jokių skambių pareiškimų: tiesiog atvažiavo kranas ir tą skulptūrą nukėlė. Tą akimirką, kai Lenino kūnas atsikabino nuo kojų, man irgi pradėjo slysti žemė. Maniau, kad tai niekada neįvyks, dar tūkstantį metų skulptūra ten stovės. Svaigino kaita ir atsivėrusios galimybės.
Dabartinėje mano karjeroje buvo virtinė svarbių momentų. Bendradarbiavimas su galerijomis Briuselyje, Berlyne, Paryžiuje, susitikimai ir pokalbiai su menininkais, tokiais kaip Werneris Herzogas, Peteris Watkinsas, dalyvavimas Venecijos bienalėje, didžiulė solo paroda Nacionaliniame karalienės Sofijos menų centre Madride, kuris, mano manymu, yra vienas svarbiausių muziejų šiuo metu, gal net įdomesnis nei „Tate Modern“ Londone ar Pompidu centras Paryžiuje. Visa tai įkvepia, be šių įvykių mano karjera nebūtų buvusi tokia tarptautinė ir ilga.
Nepaminėjote nė vieno apdovanojimo. Kiek jums svarbi, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija?
– Nacionalinė premija reikšminga, ji turi paskatinti domėjimąsi, diskusiją, kodėl apdovanojami būtent šie menininkai. Premiją gavau už tai, kad mano darbai įvertinti užsienyje. Manau, jog tarptautinis meno pripažinimas, neprarandant savitumo, yra vienas pagrindinių visų mažų šalių kultūrinių uždavinių. Tai svarbu, kad valstybė netaptų užsidariusi, atsilikusi, savireflektyvi, kad menininkai galėtų operuoti tarptautinėmis idėjomis, bet neprarastų savitumo.
Ar paroda „Skamba lyg XX amžiuje“ bus adekvačiausiai suprantama lankytojams, kurių atmintis siekia tiek, kiek aprėpia kūriniai?
– Visas menas turi tam tikrą žinių ir patirties bagažą. Tai leidžia adekvačiau ar neadekvačiau jį interpretuoti. Natūralaus grožio, proporcijų, ritmo pojūčio nebeužtenka. Reikia žinoti. Taip buvo net ir su klasikiniu menu. Neįmanoma interpretuoti tapybos iki modernizmo neskaičius Biblijos. Turi žinoti siužetus, simbolinius kodus. Dabar vaikštome po Luvrą ir grožimės renesanso, baroko tapytojų darbais, bet iš tikrųjų žavimės tik jų paviršiumi. Lygiai tas pats su šiuolaikiniu menu. Ar jame kalbama apie netolimą praeitį, kaip mano atveju, ar apie šiuolaikines tendencijas, reikia būti su tuo bent šiek tiek susipažinus. Tik pažinimas leidžia iš meno šį tą gauti. Būtinas intelektinis smalsumas ir atvirumas, noras informaciją priimti. Tai ne pramoga. Aišku, menuose dažnai yra ir pramoginis aspektas, bet ne vien jis. Menas visuomet reikalauja intelekto pastangų.
Negaliu jūsų, kaip skulptoriaus ir praeities revizoriaus, nepaklausti, kokia yra jūsų pozicija dėl jau kurį laiką verdančių diskusijų, ką daryti su Žaliojo tilto skulptūromis?
– Visų pirma, būtent diskusijos aš ir pasigendu, kol kas tai panašiau į pozicijų pareiškimus nelaukiant kitos šalies argumentų. Agituojantys skulptūras nukelti teiginius formuluoja remdamiesi politinėmis pozicijomis. Jos iš esmės teisingos, bet yra loginių paklaidų. Pavyzdžiui, vienas teiginių, kad tos skulptūros atitinka šiuolaikinę Kremliaus, Vladimiro Putino politiką. Esą V. Putinas džiaugiasi matydamas tas skulptūras. Tačiau šiandienėje Rusijoje vyrauja visiškai kitokia ideologija negu atspindėta skulptūrose. Šiandien ji grįžta į XIX a. imperijos ir carų laikotarpio garbinimą. Socializmo palikimas dabartinei Rusijai yra balastas ir jo visomis jėgomis bandoma atsikratyti. Todėl sprendimas nuimti skulptūras kaip tik atitiktų dabartinės Rusijos politiką.
Sakydami, kad „Krantinės arka“ negraži, žmonės absoliučiai teisūs. Jei norime pamatyti tai, kas traukia akį, turi būti ir kas nors negražaus.
Dar sakoma, kad jos žymi lietuvių kolaboravimą su režimu. Tačiau ar jas pašalinus kolaboravimo faktas išnyks? Skulptūros neperrašo istorijos, tik ją primena. Man rodos, vėl norima to, apie ką kalbu savo darbuose, – kad atminties nebūtų. Jaunajai kartai socializmas jau yra egzotiškas ir nepažinus, tad nebelikus jo ženklų vėl atsiras balta dėmė.
Galiausiai niekas nekalba apie meninį aspektą. Yra įvairių vieno ar kito laikotarpio kūrinių Lietuvoje, kurie arba meniški, arba ne. Ta skulptūrinė kompozicija gana meniška, ją kūrė ne atvykėliai, o gabiausi to meto skulptoriai. Todėl tai visų pirma būtų meno kūrinių sunaikinimas. Jeigu jaučiamės tokie turtingi, prašom, galite naikinti. Luvro ar kituose muziejuose yra daugybė šedevrų, kuriuose atvaizduoti valdovai, karvedžiai, krauju ir kalaviju plėtę savo imperijų teritorijas ir naikinę ištisas tautas. Net nugalėtosios šalys ir jų muziejai, neabejoju, būtų laimingi turėdami tuos kūrinius dabar. Suprantu, kodėl nuimti Lenino, Kapsuko atvaizdai, – tai konkretūs kitos jėgos, okupacijos ženklai, bet Žaliojo tilto skulptūros tokio likimo nenusipelnė.
Tikriausiai neprasprūdo dar viena Lietuvos aktualija – sąmyšis dėl Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ ir pasiūlymų ją perkelti į kitą vietą?
– Kai žvelgiu į tą arką, man ji labai primena žydų kilmės menininko Gustavo Metzgerio ideologiją. Jį dar mažą berniuką, prasidėjus karui, iš Vokietijos išvežė į Londoną. Tačiau G. Metzgeris spėjo pamatyti, kas tuo metu vyko su Vokietijos žydais. Vėlesnė jo kūryba ir buvo skirta destruktyviam žmogiškajam aspektui apmąstyti. Jis teigė, kad žmonija, be humanizmo, turi labai daug destrukcijos. G. Metzgeris sukūrė savidestruktyvaus meno koncepciją: naudojo plokštes, kitus elementus, kurie veikiami laiko tiesiog sunyks. Ši idėja buvo labai populiari 6-ajame dešimtmetyje ir net įkvėpė kultinę roko grupę „The Who“, kuri po vieno garsiojo savo koncerto ėmė laužyti gitaras ir būgnus. Tai būtent G. Metzgerio įtaka. Grupės gitaristas Pete’as Townshendas yra pasakęs, kad „The Who“ yra destruktyvi grupė ir kaskart sugrojusi susinaikina. Tai labai tinka visai pokario kartai, kuri netikėjo naiviuoju humanizmu ir natūraliu grožiu. Būtent šiomis vertybėmis matuojama diskusija dėl „Krantinės arkos“. Mieste daug skulptūrų, kad ir tos, kabančios po tiltais, tokios dekoratyvios, kad niekam neužkliūva. Jos tiesiog nieko nesako. O kai pavyksta sukurti ką nors energetiškai stipraus, iškart pakliūva į akis.
Lietuvoje, ypač viešosiose erdvėse, 7–8 dešimtmečių Vakarų meno tradicijos beveik nėra, ją užgožė socialistinis realizmas. Jeigu skulptūra nefigūratyvi ir žmonės negali jos iš karto atpažinti ir įvertinti, ar tai gražu, iškart kyla sunkumų. Čia ir yra klaida. Nereikia įsivaizduoti, kad V. Urbanavičius kūrė ką nors gražaus. Sakydami, kad „Krantinės arka“ negraži, žmonės absoliučiai teisūs. Jei norime pamatyti tai, kas traukia akį, turi būti ir kas nors negražaus. Mes matome rūdijančią medžiagą, kuri suponuoja laikinumą, ji yra veiksme, tai yra rūdija toliau. „Krantinės arka“ turi savidestruktyvaus prado – tai gyvenimiška. Tad gal tame negrožyje yra daugiau tiesos, sąžiningumo?
D. Narkevičius
Gimė 1964 m. Utenoje.
Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūros studijas.
1992 m. studijavo Londone.
2001 ir 2003 m. atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje.
2008 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už visuomenės ir kultūros problemas analizuojantį medijų meną.
2008 m. pelnė prestižinį Nyderlandų šiuolaikinio meno apdovanojimą „The Vincent Award“.
D. Narkevičiaus kūrinių yra 28 stambiose privačiose ar nacionalinėse kolekcijose, pavyzdžiui, MoMa Niujorke, „Tate Modern“ Londone, Prancūzijos nacionalinėje kolekcijoje.
Sukūrė filmus „Gyvenimo vaidmuo“ (2003 m.), „Kartą XX amžiuje“ (2004 m.), „Genties išnykimas“ (2005 m.), „Aplankant Soliarį“ (2007 m.), „Draudžiami jausmai“ (2011 m.) ir kt.
Menininkas surengė personalinių parodų Stokholme, Briuselyje, Miunchene, Bazelyje, Londone, Berlyne, Paryžiuje, Vienoje, Madride ir kt. miestų galerijose bei muziejuose.
