Per pusseptinto dešimtmečio NATO patyrė nemažai transformacijų ir krizių. Nors buvo abejonių, ar organizacija išliks subyrėjus Sovietų Sąjungai, ji rado naujų iššūkių. IQ primena sunkiausias Aljanso akimirkas.
Sueco krizė, 1956 m.
Sukūrus NATO, pirmąjį dešimtmetį vyravo įsitikinimas, kad potencialią Sovietų Sąjungos invaziją į Vakarų Europą gali sustabdyti tik JAV, kurios turėjo branduolinį ginklą. Branduolinis smūgis į bet kokią sovietų agresiją prieš Aljanso šalis pavadintas „Masinio keršto“ („Masive Retaliation“) doktrina. Tai iškėlė JAV, garantuojančių „branduolinį skėtį“ Vakarų Europai, dominavimą organizacijoje ir vertė mažesniąsias NATO valstybes jaustis kiek nuvertintas. Todėl gimė idėja, kad Aljansas turėtų stiprinti narių politinį bendradarbiavimą saugumo klausimais.
Šiaurės Atlanto Taryboje 1956 m. gegužę nuspręsta Kanados užsienio reikalų ministrui Lesteriui B. Pearsonui, Italijos užsienio reikalų ministrui Gaetano Martino ir Norvegijos užsienio reikalų ministrui Halvardui Lange’ei pavesti parengti pranešimą, kaip užtikrinti nuolatines NATO šalių politines konsultacijas ir padidinti Aljanso vieningumą. Iki tol buvo numatyta tik karinio valdymo struktūra, o politinių konsultacijų amerikiečiai nelabai pageidavo. „Globalių interesų turinčioms šalims gali būti sudėtinga konsultuotis su kitomis NATO valstybėmis kiekvienu atveju. Kilus staigiai būtinybei, svarbiau imtis veiksmų, o ne apie juos diskutuoti“, – tuo metu teigė JAV užsienio reikalų sekretorius Johnas F. Dullesas. Vis dėlto Sueco krizė parodė, kad politinių konsultacijų reikia.
1956 m. spalio 29 d. Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, bendradarbiaudamos su Izraeliu, pradėjo karinę operaciją prieš Egiptą, kuris tų metų vasarą nacionalizavo Sueco kanalą. Amerikiečiai piktinosi, kad Londonas ir Paryžius nesiteikė jų informuoti apie būsimą operaciją, ir pareiškė neremsiantys šios avantiūros. Aljanse kilo rimta sumaištis, ją dar labiau padidino tuo pat metu Vengrijoje malšinamas sukilimas prieš sovietus. Britams ir prancūzams liepta išvesti karius iš Sueco – juos čia turėjo pakeisti Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos.
Priverstos atšaukti savo karius iš Sueco, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija pripažino JAV dominavimą, o patys amerikiečiai – politinių konsultacijų būtinybę. Trijų NATO šalių užsienio reikalų ministrų, pavadintų „trimis išminčiais“, pranešimas paklojo pamatus politinėms konsultacijoms. Po 1956 m. organizacija tapo ne tik kariniu, bet ir politiniu aljansu.
Prancūzijos akibrokštas, 1966 m.
Septintajame dešimtmetyje JAV ir Sovietų Sąjunga priartėjo prie branduolinio karo slenksčio – per 1962 m. Kubos krizę rengtasi ir blogiausiam variantui, jei nebūtų pavykę susitarti. Sovietai galiausiai atitraukė vidutinio nuotolio raketas iš Kubos, o JAV po kurio laiko – iš Turkijos. Tačiau per krizę amerikiečiai vengė dalytis informacija su NATO sąjungininkais ir dalis narių, ypač Prancūzija, jautėsi esantys tik statistai galimoje branduolinėje konfrontacijoje su Sovietų Sąjunga.
JAV prezidentas Johnas F. Kennedy siekė į skirtingas sovietų provokacijas atsakyti lanksčiai, panaudodamas ir konvencines pajėgas. Tam reikėjo jas sustiprinti, nes po Antrojo pasaulinio karo jos buvo gerokai sumažintos.
Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is, perrinktas 1965-aisiais, buvo itin priešiškas dėl NATO perėjimo prie „Lankstaus atsako“ doktrinos. Jo manymu, tai atspindėjo mažėjantį JAV įsipareigojimą branduoliniu atgrasymu užtikrinti Europos saugumą. Be to, Ch. de Gaulle’is seniai reiškė nepasitenkinimą amerikiečių ir britų dominavimu Aljanse ir, jo manymu, neadekvačiu atstovavimu Prancūzijai. Prezidentas nusprendė sustiprinti karinį šalies savarankiškumą nuo JAV ir 1966 m. pavasarį pareiškė, kad visos valstybės teritorijoje esančios karinės pajėgos privalo paklusti tik Prancūzijai, o NATO atstovai turi palikti šalį iki 1967 m. balandžio. 1966 m. liepą Paryžius atšaukė savo karinį personalą iš Aljanso vadaviečių ir oficialiai pasitraukė iš organizacijos karinių institucijų. NATO Jungtinių pajėgų Europoje vyriausioji vadavietė (SHAPE) skubiai perkelta į Belgiją.
Prancūzija tik 1995 m. grąžino atstovus į Karinio planavimo komitetą, o 2005 m. į jungtinių pajėgų karines institucijas. Vis dėlto net ir pasitraukusi iš Aljanso karinių institucijų Prancūzija liko nare ir dalyvavo politinėje NATO veikloje.
Branduolinės akistatos apogėjus, 1983 m.
1979 m. sovietams pradėjus invaziją į Afganistaną, nutrūko aštuntajame dešimtmetyje fiksuotas Vakarų ir Sovietų Sąjungos santykių „atšilimas“. Pastaroji didino vidutinio nuotolio branduolinių raketų skaičių. Tai paskatino Aljansą imtis „dviejų takų“ politikos: viena vertus, siūlyti Sovietų Sąjungai pasirašyti ginklavimosi ribojimo sutartis, apimančias vidutinio ir trumpojo nuotolio raketų skaičiaus sumažinimą, kita vertus, didinti branduolinius NATO pajėgumus Vakarų Europoje.
1983-iaisiais Vokietijos Bundestagas leido Vakarų Vokietijoje dislokuoti branduolines raketas. Šis sprendimas suskaldė NATO nares ir išaugino įtampą.
1979 m. gruodį priimtas sprendimas Vakarų Europoje (daugiausia Vakarų Vokietijoje) dislokuoti 572 vidutinio nuotolio balistines „Pershing II“ tipo ir sparnuotąsias raketas su branduoliniais užtaisais, jei Sovietų Sąjunga nesutiks su nusiginklavimo derybomis. 1983-iaisiais Vokietijos Bundestagas leido Vakarų Vokietijoje dislokuoti branduolines raketas.
Šis sprendimas suskaldė NATO nares ir išaugino įtampą. Vidutinio nuotolio branduolinės raketos buvo itin rizikingos – jos galėjo pasiekti taikinį vos per keliolika minučių, tad reaguoti į tikrą ar tariamą branduolinio užtaiso paleidimą buvo galima tik automatiškai. Turint galvoje, kad klaidingų pranešimų apie tariamą raketos paleidimą pasitaikydavo nuolat, bet kuriuo momentu galėjo būti nuspaustas raudonas mygtukas.
1987 m. JAV ir Sovietų Sąjunga vis dėlto pasirašė Vidutinio nuotolio branduolinių užtaisų sutartį, pagal kurią turėjo būti sunaikintos visos šio tipo raketos. Tai buvo esminis lūžis branduolinio nusiginklavimo procese.
Pastaruoju metu JAV karinės žvalgybos institucijos įtaria, kad Rusijoje vyksta nauji vidutinio nuotolio raketų bandymai. Tai būtų vienašališkas 1987 m. sutarties pažeidimas ir dar labiau padidintų įtampą tarp Rusijos ir JAV.
Nauji iššūkiai po 1991-ųjų
Iširus Sovietų Sąjungai ir Varšuvos paktui, NATO išplėtė savo misiją.
Po karinių intervencijų Kosove ir Bosnijoje Aljansas pripažino, kad tenka veikti naujoje saugumo aplinkoje. Todėl 1999 m. strateginėje koncepcijoje itin pabrėžta konfliktų prevencija ir krizių valdymas. Dokumente saugumo apibūdinimas smarkiai išplėstas – be gynybos, pripažinti ir politiniai, ekonominiai, socialiniai, aplinkosaugos saugumo aspektai. Įvardytos naujos grėsmės, įskaitant terorizmą, etninius konfliktus, žmogaus teisių pažeidimus, politinį nestabilumą, ekonomikos pažeidžiamumą, masinio naikinimo ginklų plitimą.
Rimtas iššūkis buvo teroristų atakos prieš JAV 2001 m. rugsėjo 11 d. Po šių išpuolių NATO ėmėsi įgyvendinti didžiausią savo operaciją už Aljanso ribų – nuo 2003 m. pradėjo vadovauti ISAF misijai Afganistane, kurioje iš viso dalyvavo daugiau nei 40 valstybių, dislokuota daugiau kaip 60 tūkst. karių.
2010 m. priimant NATO strateginę koncepciją dar kartą peržiūrėti prioritetai, sustiprintas dėmesys ekspediciniams pajėgumams. Nustatyti trys pagrindiniai Aljanso įsipareigojimai: kolektyvinės gynybos pagal 5-ąjį sutarties straipsnį užtikrinimas, krizių valdymas politinėmis ir karinėmis priemonėmis bei saugumo stiprinimas bendradarbiaujant su partneriais.
