Kodėl iš NBA vidutiniokų sudaryta JAV krepšinio rinktinė pasaulio čempionate šlavė galingiausias Europos komandas?
Be superžvaigždžių (tik Derrickas Rose’as ir Jamesas Hardenas gali tokiomis vadintis), bet vis tiek neįtikėtinai galinga. Varžovus Ispanijoje traiškė vidutiniu 33 taškų skirtumu. Ir niekas nesugebėjo jai oriai pasipriešinti. Paprastą, tačiau veiksmingą krepšinį žaidžianti JAV rinktinė į čempionatą vėl vyko turėdama didelių ambicijų.
Nors ryškiausių NBA žvaigždžių – Kevino Duranto, LeBrono Jameso, Chriso Paulo, Kevino Love’o, Blake’o Griffino, Dwighto Howardo ir kitų – galimybė žaisti pasaulio čempionate nesudomino, tai buvo savotiška šiųmetės JAV rinktinės stiprybė. Amerikiečiai nesurinko svajonių komandos, bet rado stiprių vaistų savo bėdoms išgydyti ir jas pavertė pranašumu.
Be žvaigždžių, bet ambicingi
Viena priežasčių, kodėl JAV ekipa Ispanijoje varžovams kapojo galvas, ir buvo tai, kad stiprūs NBA vidutiniokai turėjo didelių ambicijų parodyti, ko yra verti. Kiekvienas jų žūtbūt norėjo įtikinti nusipelnęs ne tik žaisti NBA, bet ir didesnio uždarbio. Iš dvylikos čempionate Ispanijoje JAV atstovauti galėjusių krepšininkų šiais metais į NBA geriausių žaidėjų pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį penketus pateko vos du (J. Hardenas ir Stephenas Curry).
Dėmesio neišlepinti amerikiečiai būtent todėl Ispanijoje ir puolė, ir gynėsi su dviguba energija. Kita vertus, šiųmetės JAV rinktinės krepšininkai NBA pelno daugiau kaip po 20 taškų.
Ginklą galando pamažu
Pasaulio čempionato pradžioje galingas ginklas – tritaškiai metimai – JAV rinktinėje buvo atšipęs. Tai paaiškinama paprastai: NBA tritaškio linija yra kone pusmetriu toliau (7,24 m) nei FIBA varžybose (6,75 m), o metant tritaškius ranka dirba automatiškai.
Matyt, todėl grupės rungtynėse amerikiečiai tritaškius metė palyginti prastai – 35 proc. taiklumu. Per atkrintamąsias varžybas JAV rinktinės tolimų metimų taiklumas pakilo iki 45 proc. Ketvirtfinalyje su Slovėnija (9 iš 19, 47,4 proc.) ir finale su Serbija (15 iš 30, 50 proc.) amerikiečiai tritaškius jau metė fantastiškai. Vieninteliai lietuviai pusfinalyje sugebėjo bent kiek apsiginti nuo toliašaudės artilerijos (9 iš 25, 37,5 proc.).
Tai, kad NBA žaidėjus iš pradžių trikdė arčiau esanti tritaškio linija, rodo ir Prancūzijos rinktinės puolėjo Nicolas Batumo pavyzdys. Portlando „Trail Blazers“ rungtyniaujantis prancūzas grupės varžybose tritaškius šaudė gana prastai (33,7 proc., per grupės rungtynes su Ispanija pataikė vos 1 iš 5).
Tačiau artėjant finišo tiesei prisitaikė (pusfinalyje serbams įmetė 8 iš 12 tritaškių, 67 proc; finale dėl trečios vietos lietuviams – 2 iš 5, 40 proc.).
JAV rinktinės taktika pasaulio čempionate buvo neįtikėtinai paprasta. Pagrindinis amerikiečių derinys net vadintas „mesk bet kaip, vis tiek kas nors atkovos kamuolį“. Jie nesistengė statyti apgaulingų užtvarų, nedarė klaidinančių judesių ir nebraižė sudėtingų taktikos schemų, tik rėmėsi paprasčiausiu deriniu du prieš du, statydami vieną visiškai atvirą užtvarą.
Dėmesio neišlepinti amerikiečiai būtent todėl Ispanijoje ir puolė, ir gynėsi su dviguba energija.
Daug negalvodami krepšininkai šveisdavo kamuolį krepšio link, tikėdamiesi, kad įkris. Tačiau ir pasikliovė partneriais, kad nepasisekus šie kamuolį vis tiek atkovos. Neparengti ir švaistūniški metimai komandas dažnai išbalansuoja ir kitiems žaidėjams atima norą kovoti bei gintis. Tačiau JAV rinktinėje buvo priešingai: neturėdami superžvaigždžių, amerikiečiai ne tik labai pasitikėdami atakavo, bet ir kaip liūtai kovojo dėl kamuolio po kiekvieno netaiklaus metimo. Žaidėjų filosofija paprasta: geriau mesti kamuolį į krepšį, nei jį prarasti per daugybę perdavimų.
Būdami fiziškai itin galingi ir šoklūs, JAV rinktinės krepšininkai kamuolius rinko vieną po kito ir tapo daugiausia čempionate jų atkovojusia komanda (vidutiniškai 44,8 per rungtynes, 15 puolant ir 29,8 ginantis).
Kamuolio link šokdavo visi, net įžaidėjai. Pavyzdžiui, 190 cm ūgio Kyrie Irvingas atkovodavo po 2,6 kamuolio.
Ar galėjo įkąsti ispanai?
Intriga, kurią per pasaulio čempionatą ir dar prieš jį pakurstė FIBA, išskyrusi JAV ir Ispanijos rinktines, kad jos neturėtų jokių galimybių susitikti iki finalo, išsivadėjo jau ketvirtfinalyje. Jame pasaulio čempionato šeimininkai pralaimėjo ne stipriausios sudėties prancūzams.
Ispanija subūrė visą žvaigždyną – NBA (5 žaidėjai) ir pajėgiausia Europoje laikomoje šalies lygoje rungtyniaujančius krepšininkus.
JAV ir Ispanijos akistata neįvyko ir liko tik svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Tačiau ispanai, matyt, iš tiesų buvo ta komanda, kuri turėjo ne tik teorinių galimybių nukauti amerikiečius. Tokių šansų grupės rungtynėse turėjo ir turkai (po dviejų kėlinių pirmavo 5 taškais), ir ketvirtfinalyje slovėnai (po dviejų kėlinių atsiliko 7 taškais), ir pusfinalyje lietuviai (po dviejų kėlinių atsiliko 8 taškais).
Tačiau nė viena šių ekipų fizinėmis galimybėmis neprilygo amerikiečiams. O ispanai – ne tik taktiškai, bet ir fiziškai galingi. Turint galvoje, kad rinktinėje žaidžia bokštai broliai Pau (215 cm) ir Marcas (216 cm) Gasoliai – stiprūs, greiti ir agresyvūs, būtent jie galėjo tapti geriausiu priešnuodžiu prieš JAV rinktinės puolėjus, lipančius per galvas po krepšiais.
NBA pripratę iš paskutiniųjų grumtis dėl kiekvienos baudos aikštelės pėdos, Gasoliai nebūtų sutrikę ir žaisdami su JAV. Juolab kad amerikiečiai vidurio puolėjai DeMarcusas Cousinsas (210 cm), Anthony Davisas (208 cm) ir Andre Drummondas (208 cm) ūgiu nusileidžia broliams ispanams.
Turėdama daug pajėgių gynėjų, Europos komanda, matyt, būtų palaikiusi didelę rungtynių spartą. Juolab kad ispanai, patyrę ir užsigrūdinę NBA bei Ispanijos lygoje, pasaulio čempionate buvo vieni mažiausiai klystančių (vidutiniškai 11,6 klaidos).
Aikštės gynyba – užmiršta
Daug metų europiečiai tvirtino, kad vienintelis veiksmingas ginklas prieš JAV rinktinės uraganą – tinkamai surikiuota aikštės gynyba. Ji amerikiečiams sunkiai suprantama, nes NBA draudžiama.
Tačiau nei pusfinalyje lietuviai, nei finale serbai beveik nesigynė. Žinoma, pastariesiems buvo pavojinga, nes amerikiečiai finale fantastiškai pataikė tritaškius, tačiau kodėl to beveik nemėgino lietuviai? Kita vertus, besiginančiajam aikšte sunkiau kovoti dėl atšokusio kamuolio. Be to, amerikiečiai jį išmeta labai staigiai, tikėtina, kad, ginantis aikšte, žaidėjai būtų atakavę laisvi.
Visas pasaulis jau seniai krypsta prie to, kad krepšinis būtų paremtas ne taktika, o atletiškumu. Būtent todėl absoliučiai visos komandos čempionate Ispanijoje puldamos rėmėsi elementariu du prieš du deriniu. Žinoma, kitaip nei amerikiečiai, statė ir apgaulingas užtvaras, ir taikė įvairias šio derinio formas, bet vis tiek tai – tas pats du prieš du.
Šiemet į pasaulio čempionatą nevykęs buvęs Lietuvos rinktinės lyderis Linas Kleiza dar pirmenybių išvakarėse sakė, kad per draugiškas rungtynes mūsų šalyje teisėjai lietuviams daro meškos paslaugą, švilpdami kone kiekvieną stumtelėjimą. Pasaulio čempionate, kaip paaiškėjo, leista grumtis kietai kaip imtynių ringe. Europos žaidėjams reikia prie to priprasti.
