Kariniam aljansui diriguos susitarimų meistru vadinamas norvegas, jaunystėje nevengęs dalyvauti antimilitaristiniuose judėjimuose
Kai buvęs Norvegijos premjeras Jensas Stoltenbergas netrukus pareigas perimsiančio Aljanso generalinio sekretoriaus statusu rugsėjo pradžioje dalyvavo NATO viršūnių susitikime Niuporte (Velsas), viso pasaulio žiniasklaidos pranešimuose tikriausiai mirgėjo tie patys seni prisiminimai. Jis jaunystėje aktyviai agitavo už Norvegijos išstojimą iš šios organizacijos ir buvo būryje radikalų, kurie mėtė akmenis į JAV ambasadą per Vietnamo karą. Dabar jau 55 metų J. Stoltenbergas to tikriausiai per daug nesureikšmintų, jei šios biografijos detalės jam būtų dar sykį pakartotos. Juo labiau kad priminti būtų galima ir daugiau, pavyzdžiui, 1995 m. būdamas šalies ministrų kabineto nariu politikas dalyvavo protesto žygyje dviračiais į Paryžių prieš Prancūzijos branduolinius bandymus Mururoa atole.
Darbui rengėsi iš anksto
Dabar J. Stoltenbergas nė iš tolo neprimena pacifisto. Jis – tvirtas NATO ir transatlantinio Europos bei JAV bendradarbiavimo šalininkas. Jam vadovaujant šaliai Norvegija kariavo Afganistane ir prisidėjo prie oro smūgių Libijai, o gynybos biudžetas buvo nuosekliai didinamas.
J. Stoltenbergas Niuporte viešai priminė, kad pirmą kartą į Aljanso viršūnių susitikimą kaip visateisis dalyvis jis atvyko dar 2001 m., kai buvo pirmą sykį išrinktas Norvegijos premjeru. Tiesa, šį kartą, pasak paties politiko, jis iš tiesų jautėsi keistokai, nes neturėjo jokių oficialių pareigų ir negalėjo imtis užduočių.
Kita vertus, J. Stoltenbergas jau tuomet, ko gero, daugiau už bet kurį NATO pareigų nėjusį asmenį žinojo, kas yra Aljansas ir kokius interesus reikia derinti generaliniam sekretoriui. Visą vasarą norvegas, kuris generaliniu sekretoriumi paskirtas dar kovo pabaigoje, intensyviai ruošėsi naujoms pareigoms. Jis surinko būsimą komandą, nuolat buvo konsultuojamas ir „treniruojamas“ kariškių, kitų patarėjų.
Viešumoje J. Stoltenbergas galėjo spinduliuoti pasitikėjimu savimi. „Su visais šiais žmonėmis (28 NATO valstybių lyderiais) dirbu jau daugelį metų. Jie mūsų artimiausi sąjungininkai, mūsų draugai. Visus puikiai pažįstu. Todėl tikrai nėra taip, kad atsidursiu „visiškai nežinomame vakarėlyje“, – aiškino jis.
Moka derėtis su Rusija?
J. Stoltenbergas nėra pelnęs tarptautinės politikos vilko arba saugumo reikalų eksperto reputacijos, atvirkščiai – jis galėtų būti laikomas ne itin patyrusiu šiose srityse, tačiau jo kandidatūros pasirinkimas Rusijai sukėlus krizę, ko gero, neatsitiktinis.
Pernai nesugebėjęs per rinkimus užsitikrinti trečios kadencijos Norvegijos premjero poste, J. Stoltenbergas pareiškė, kad nėra nieko prasmingesnio, kaip užimti opozicijos lyderio kėdę. Tačiau Rusijai aneksavus Krymą daugelio įtakingiausių NATO valstybių žvilgsniai nukrypo į šį politiką kaip į kone idealų kandidatą eiti Aljanso generalinio sekretoriaus pareigas.
Pačioje Norvegijoje dažniausiai pabrėžiama, kad ši šalis yra bene vienintelė Rusijos kaimynė, su kuria per visą istoriją nebuvo didesnių konfliktų. Kaip vienas paties J. Stoltenbergo nuopelnų minima tai, kad būtent jam einant premjero pareigas 2010 m. Oslas ir Maskva pasirašė jūros sienos sutartį, dėl kurios ginčai vyko net keturis dešimtmečius. Norvegas dažnai net vadinamas Rusijos draugu. 2010 m. NATO viršūnių susitikime Lisabonoje jis aktyviai agitavo už glaudesnį bendradarbiavimą su Maskva: „Mes pradėsime naujus santykius su Rusija, turėdami tikslą sukurti strateginę partnerystę.“ Net pranešta apie J. Stoltenbergo susikurtus glaudžius asmeninius santykius su tuomečiu Rusijos prezidentu, o dabar premjeru Dmitrijumi Medvedevu.
Išlieka populiarus
Buvęs premjeras laikomas sutarimo ir susitarimų meistru. Taip jis apibūdinamas tiek Norvegijos vidaus politikos lauke, tiek tarptautinėje arenoje.
Noras ir sugebėjimas visus išklausyti, senokai tapęs J. Stoltenbergo „prekės ženklu“, kartais virsta net jo viešųjų ryšių kampanijos dalimi. Praėjusių metų rugpjūtį, prieš šalies parlamento rinkimus, premjeras vienai dienai tapo taksi vairuotoju, kad išklausytų tikrąją Oslo gyventojų nuomonę ir slegiančius rūpesčius. Politikas neva bandė užsimaskuoti akiniais nuo saulės, tačiau kone visi keleiviai per kelias minutes perprasdavo, kad prie taksi vairo ne paprastas vairuotojas.
Tokie triukai, kaip minėta, nepadėjo Darbo partijos lyderiui užsitikrinti trečios kadencijos premjero poste, tačiau jis vis tiek laikomas vienu populiariausių šalies politikų.
Vertybių atsisakyti neketina
J. Stoltenbergo politiką, ko gero, tiksliausiai apibūdina tragiškai tiek Norvegiją, tiek jį patį išgarsinęs įvykis – Anderso Behringo Breiviko 2011-ųjų liepą surengtos žudynės Utiojos saloje, kai aukomis tapo beveik 80 žmonių.
Tuomečiam premjerui tai buvo ne tik šalies, bet ir asmeninė tragedija. Nemažai žuvusių jis pažinojo, be to, pats jaunystėje leisdavo laiką tokiose pat Darbo partijos jaunimo stovyklose.
Politiko kalba aukų pagerbimo ceremonijoje nuskambėjo kitaip, negu daugelis galėjo tikėtis: „Mes vis dar esame ištikti šoko dėl to, kas įvyko. Bet niekuomet neatsisakysime savo vertybių. Mūsų atsakas bus daugiau demokratijos, daugiau atvirumo, daugiau žmogiškumo. Bet nebūsime naivūs.“
Ir Rusijai parodžius agresiją Ukrainoje J. Stoltenbergas turbūt taps ne konfrontacijos, o bandymo derėtis su Maskva šalininku, tačiau naivus būti taip pat neketina. Jis tikrai neliko vienas tų politikų, kurie bijojo ar net tebebijo ištarti griežtesnį žodį agresorei. „Rusijos veiksmai pažeidė tarptautinę teisę, o jos galios politika priklauso praeičiai. Mes negyvensime pasaulyje, kur laimi stipriausias“, – nedviprasmiškai pareiškė buvęs Norvegijos premjeras.
Ne vien politika garsi dinastija
J. Stoltenbergas yra garsios politikų šeimos Norvegijoje atstovas. Jo tėvas Thorvaldas Stoltenbergas laikomas vienu žinomiausių visų laikų šalies diplomatų, buvęs gynybos ir užsienio reikalų ministras. Motina Karina Stoltenberg – garsi politikos ir visuomenės veikėja, valstybės sekretorė keliose ministerijose, feministė, moterų teisių ir šeimos reikalų ekspertė.
K. Stoltenberg statusą Norvegijos visuomenėje geriausiai atspindi tai, kad 2012 m. spalį, kai ji mirė sulaukusi 80 metų, laidotuvėse dalyvavo karalius Haraldas ir karalienė Sonja.
Tačiau Stoltenbergų šeima, kurios tėvas ir sūnus vienu metu buvo net tos pačios vyriausybės nariai, žinoma ne vien dėl politikos. Viena J. Stoltenbergo seserų Nini šalyje ne mažiau išgarsėjo savo tragiška lemtimi ir su tuo susijusia visuomenine kova.
Šių metų rugpjūtį 51 metų sulaukusi Nini mirė. Tačiau visai gali būti, kad šalies visuomenė ją įsimins ne mažiau negu įtakingus šeimos vyrus ar jos garsiąją motiną. Nini buvo nuo heroino priklausoma narkomanė. Tėvas ir brolis, jau būdami įtakingi politikai, praleido ne vieną naktį ieškodami jos Oslo gatvėse, bet 2001 m. paslaptis iškilo į viešumą.
Tuomet Nini ne tik atliko reabilitaciją, bet ir tapo labai svarbiu narkomanijos problemos žmogiškuoju veidu. Ji padėjo visuomenei suprasti, kad tokia nelaimė gali ištikti net pačią sėkmingiausią ir įtakingiausią šalies šeimą, kad tai ne vien socialinės rizikos grupių problema.
Maža to, Nini pati stojo į visuomeninę kovą už tai, kad narkomanija šalyje būtų suprantama ir vertinama kitaip. Moteris reikalavo, kad narkomanija būtų pripažinta sveikatos apsaugos, o ne teisėsaugos problema, priklausomybė nuo heroino būtų gydoma, o hašišas – legalizuotas.
Dalį Nini siūlymų tėvas ir ypač brolis pavertė savo politikos dalimi, tačiau kanapės šalyje nelegalizuotos.
Kita J. Stoltenbergo sesuo Camilla yra gydytoja ir vadovauja šalies Visuomenės sveikatos institutui.
