Rusija Europai siunčia subtilias užuominas dėl galimo dujų embargo. Dabar tai pažeidžiamiausia Lietuvos vieta. Bet metų pabaigoje šis trūkumas bus ištaisytas.
Praėjusiame žurnalo IQ numeryje trumpai rašėme apie tai, kad nors Rusijos ekonomika primityvi, ji prieš sankcijas gali pademonstruoti pavydėtiną atsparumą. Stiprybę palaiko milžiniškas eksportuojamos naftos ir dujų kiekis. Uždarbis iš to sudaro apie pusę Rusijos biudžeto pajamų, sukuria bent trečdalį šalies bendrojo vidaus produkto. Staigus šių pajamų nuosmukis gali padaryti didžiausią įtaką agresorės ūkiui ir gyventojams.
Dabartinis naftos kainų lygis, kuris rugsėjo viduryje siekė apie 97 JAV dolerius už barelį, Rusijai jau kelia tam tikrų sunkumų, nes jos biudžetas subalansuotas tikintis, kad suma bus 110–117 JAV dolerių už barelį. Kad tai per trumpą laiką padarytų esminę žalą šios šalies ūkiui ir biudžetui, reikia kur kas reikšmingesnio naftos kainų kryčio. Remiantis ekonomistų Cliffordo Gaddy ir Barry Ickeso skaičiavimais, neatremiamą smūgį Rusijos ekonomika patirtų, jei pasaulinės naftos kainos nusmuktų iki 2006-aisiais fiksuotų 40 JAV dolerių už barelį, o šios valstybės energetikos sektoriaus eksportas sumažėtų du kartus.
Tokio masto sankcijos sunkiai įsivaizduojamos dėl kelių priežasčių. Visų pirma, žemesnės negu 100 JAV dolerių už barelį naftos kainos nepatinka ne tik Rusijai, bet ir kitoms išteklius eksportuojančioms šalims. Valstybes jungianti OPEC organizacija artimiausiu metu ketina kiek sumažinti gavybą ir taip pristabdyti kainų kritimą. Antra, buksuojančiai ES ekonomikai būtų sudėtinga net ir nesmarkiai sumažinti rusiškų dujų importą – tai būtų žingsnis dar vienos recesijos link.
Pasak SEB banko besivystančių rinkų ekonomisto Pero Hammarlundo, niekas Vakarų Europoje neketina Rusijai taikyti Irano lygio sankcijų, kuriomis būtų uždrausta iš jos pirkti energijos išteklius. Ekonomistas taip pat netiki, kad pati agresorė galėtų apriboti dujų tiekimą, nes taip per mėnesį rizikuotų netekti 5–6 mlrd. JAV dolerių pajamų. Tokia suma yra apie 1,4 proc. jos metinio biudžeto.
Kita vertus, kelių savaičių senumo įvykiai rodo, kad Rusijai ir tokie veiksmai gali būti priimtini. Rugsėjo 10 ir 11 d. apie gerokai sumažėjusį dujų srautą pranešė Lenkijos, Slovakijos, Austrijos ir Vokietijos dujotiekių valdytojai. „Gazprom“ atstovai iš pradžių informaciją apie tiekimo apribojimą neigė, kiek vėliau tai aiškinta poreikiu užpildyti pačios Rusijos dujų saugyklas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lenkija ir Slovakija sutiko tiekti rusiškas dujas Ukrainai, kol ši susitars su „Gazprom“ dėl naujų sąlygų.
Tiekimo sutrikimų Baltijos šalyse nepastebėta, o ir minėtose valstybėse po kelių dienų dujos tekėjo įprastai. Sunku tiksliai atsakyti, ar tai buvo subtili agresorės užuomina Vakarų Europai, ar laikini techniniai nesklandumai. Bet scenarijus, kai nemaža dalis Senojo žemyno artimiausią žiemą turės išgyventi visiškai be rusiškų dujų ar jas tiekiant minimaliai, jau neatrodo toks neįtikimas.
Remiantis Energetinių saugumo tyrimų centro analize, dujų sektorius yra jautriausia Lietuvos ūkio ir energetikos sritis. Pasak šią analizę parengusio Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Juozo Augučio, dujos kaip kuras itin svarbios, nes jos intensyviai naudojamos kitose srityse. Jos sudaro daugiau kaip 60 proc. sunaudojamo kuro gaminant centralizuotai tiekiamą šilumą, 50–55 proc. gaminant elektrą.
Europos priklausomybė
Situaciją, kai Europos šalims visiškai nutraukiamas rusiškų dujų tiekimas, neseniai tyrė Kelno universiteto Energetikos ekonomikos instituto mokslininkai. Jie nagrinėjo kelis embargo scenarijus ir jų poveikį Senojo žemyno valstybėms.
Kompiuterinė simuliacija parodė, kad greičiausiai, vos po mėnesio, padarinius užsukus čiaupą pajustų Suomija. Ji visą kiekį importuoja iš Rusijos ir neturi saugyklų. Daugelis kitų Europos šalių atsparesnės ir be rusiškų išteklių nepatirdamos didelių nepatogumų galėtų ištverti 3–9 mėnesius. Mažiau atsparesnės, be Suomijos, yra Lenkija ir Turkija, labiau pasirengusios – Austrija, Italija, Vokietija, Prancūzija.
Poveikio net ir po 9 mėnesius trunkančio dujų embargo nepajustų nuosavus telkinius turinčios valstybės: Norvegija, Danija, Nyderlandai, Rumunija ir Jungtinė Karalystė. Su tokiomis sankcijomis nesunkai susidorotų ir dar dešimtys šalių, kurios gali dujas importuoti iš kaimynių ar turi suskystintųjų dujų terminalus. Tai Belgija, Bulgarija, Airija, Liuksemburgas, Portugalija, Ispanija ir Švedija. Prie jų priskiriama ir Lietuva bei Latvija.
Reitingų agentūra „Fitch“ konstatavo, kad Europa nuo rusiškų dujų išliks priklausoma dar artimiausią dešimtmetį. Šią priklausomybę galima suvaldyti sumažinant jų vartojimą ar užsitikrinant alternatyvų tiekimą. Alternatyvų paieška galėtų suteikti pagreitį 2013 m. vasarą pradėtam rengti Transatlantinės prekybos ir investicijų susitarimui, kuriuo siekiama suvienodinti JAV bei ES muitų tarifų ir prekybos sąlygas. Dabar Europos diplomatai į šią sutartį norėtų kuo greičiau įtraukti su energetika susijusius punktus.
Jeigu JAV artimiausioje ateityje panaikintų kelis dešimtmečius galiojantį draudimą eksportuoti energijos išteklius, Europa užsitikrintų patikimą alternatyvą. Teigiama, kad JAV skalūnų dujų kiekio, kuris jau viršija Rusijos išgaunamą dujų kiekį, pakaktų visos ES poreikiams patenkinti. Tiesa, dar tektų išspręsti techninius klausimus ir tiek vienoje, tiek kitoje Atlanto vandenyno pusėje įrengti suskystintųjų dujų terminalus.
Lietuvos gelbėjimosi laivas
Kaip minėta, Lietuva ir Latvija patenka tarp šalių, kurių iš esmės nepaveiktų net 9 mėnesių rusiškų dujų embargas. Kaimynių saugumo garantas yra nuo gruodžio Klaipėdos jūrų uoste prisišvartuosiantis suskystintųjų dujų terminalas „Independence“ ir Inčukalnio saugykla.
Energetikos ministerijos skaičiavimu, per naują terminalą būtų galima gauti iki 3 mlrd. kubinių metrų suskystintųjų dujų. Latvijos saugyklų talpa viršija jos per metus sunaudojamą kiekį. Skirtingai negu kitose ES šalyse, tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje net nereikėtų pramonei riboti šio kuro vartojimo.
Jei išteklių tiekimas būtų visiškai nutrauktas dar šį rudenį, šiokį tokį trūkumą šalis greičiausiai pajustų. Naujasis terminalas visu pajėgumu pradės funkcionuoti tik kitų metų pradžioje, be to, tektų surasti gamtinių dujų tiekėjus, kurie galėtų patenkinti Lietuvos poreikį. Su norvegų bendrove „Statoil“ pasirašyta sutartis numato ilgalaikį maždaug penktadalio šaliai reikalingo dujų kiekio tiekimą, tad papildomų galimybių būtų galima ieškoti arabų šalyse ar JAV.
Kita vertus, net tokio scenarijaus atveju buitiniai vartotojai nepatogumų nepatirtų, nes bent kelis mėnesius jiems dujos galėtų būti tiekiamos iš Latvijoje esančių saugyklų. Šilumos ir elektros gamintojai turėtų pereiti prie mazuto atsargų. Todėl trumpalaikių dujų tiekimo sutrikimų atvejams Lietuva buvo gerai pasiruošusi ir iki šiol.
„Nesakyčiau, kad terminalas iš esmės keičia Lietuvos energetinio saugumo padėtį. Ją pastebimai pagerins, nors ir iki tol turėjome alternatyvų ir buvome numatę, kuo galėtume pakeisti dujas kritiniu atveju. Terminalo atsiradimas buvo svarbesnis kainos požiūriu – jis padėjo susitarti dėl mažesnės dujų kainos“, – tvirtino energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas.
J. Augučio teigimu, suskystintųjų dujų terminalas turėtų pastebimai padidinti šalies energetinio saugumo lygį ir jį priartinti prie Estijos. „Terminalas suteikia galimybę ne tik apsirūpinti dujomis, jo įtaka taip pat didelė elektros energijos ir šilumos gamyboje“, – sakė ekspertas.
Elektros tiekimo alternatyvos
Kita jautri šalies energetikos vieta yra elektros energijos sektorius. Dažnai kartojamas faktas, kad daugiau kaip pusę reikalingos elektros energijos iš Rusijos importuojanti Lietuva yra per daug priklausoma ir jai pačiai reikia didesnių elektros energijos generavimo pajėgumų, t. y. naujos atominės elektrinės. Bet, kaip ir suskystintųjų dujų terminalo atveju, pastaroji būtų ne tiek saugumo, kiek stabilios elektros kainos garantija.
Kai kalbama apie energetinį saugumą elektros srityje, jį pirmiausia užtikrina jungtys – kuo didesnis jų skaičius ir kuo įvairesnėmis kryptimis. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, iki šiol priklauso rusiškai energetikos sistemai, todėl pagrindinės jungtys yra su Baltarusija, Latvija ir Kaliningrado sritimi. Iš Latvijos ir Baltarusijos mus pasiekia importuojama elektros energija, todėl energetinio saugumo požiūriu svarbiausios šios septynios jungtys.
Dėl techninių ypatumų nutraukti elektros tiekimą visomis minėtomis jungtimis būtų sunkiai įmanoma, nes Lietuva integruota į centralizuotą rusiškos elektros energetikos sistemą, kurioje sustojus vienai sudedamajai daliai gali sutrikti viskas. Elektros srautų Rusija neribojo net per 1991 m. visišką dujų ir naftos embargą.
Scenarijus, kad elektros tiekimas gali būti visiškai nutrauktas, sunkai įsivaizduojamas, o jį apriboti iš dalies tikrai įmanoma. Bet tokiu atveju reikiamą elektros energijos kiekį būtų galima pasigaminti panaudojant vidinius išteklius. Visu pajėgumu dirbančių Lietuvos elektrinių galios užtektų dvigubai didesniam energijos kiekiui pagaminti, negu dabar suvartojama. Per pastaruosius keletą metų itin išaugo atsinaujinančių energijos šaltinių ir kogeneracinių jėgainių pagaminamas elektros kiekis. Vis dėlto vietoje visa elektra negaminama tik dėl to, kad jos įsigyti iš kitų šalių yra pigiau.
Artimiausiais metais energetinį saugumą turėtų padidinti ir alternatyvų pasiūlyti dvi naujos elektros jungtys – „NordBalt“ ir „LitPol Link“. Į Švediją ir į Lenkiją tiesiamos aukštosios įtampos linijos, kurių galia ateityje sieks atitinkamai 700 ir 1000 megavatų, turėtų būti baigtos kitų metų pabaigoje.
Teoriškai šios jungtys suteiks galimybę ir Lietuvai, ir kitoms dviem Baltijos šalims atsisakyti rusiško standarto elektros perdavimo sistemos ir prisijungti prie Vakarų valstybių tinklų. Didesniam tokios sistemos darbo stabilumui užtikrinti dar reikėtų vienos jungties su Lenkija, politinio sprendimo dėl Kaliningrado srities ir naujų griežtus ES taršos standartus atitinkančių bazinių elektros energijos generavimo pajėgumų šalyje.
Pereina prie biokuro
Pagrindinė daugelio Vakarų politikų baimė yra šąlantys buitiniai vartotojai, jei Rusija nuspręstų imtis tiekimo eksperimentų žiemą. Kaip minėta, centralizuotą šilumą gaminančios bendrovės turi būti sukaupusios rezervą, kurio pakaktų 30 dienų. Vėliau būtų galima naudoti valstybės turimas mazuto atsargas, pirkti jo iš „Orlen Lietuvos“ ar importuoti per Būtingės terminalą.
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas abejojo, kad centralizuoto šildymo vartotojai net ir visiško dujų embargo atveju patirtų kokių nors nepatogumų. Sudėtingiau gali būti nepriklausomiems šilumos gamintojams ir individualiems vartotojams, kurie naudoja dujas šildyti ir nekaupia alternatyvaus kuro rezervų. Bet kritiniu atveju jie pirmi sulauktų valstybės paramos.
Priklausomybę nuo dujų šilumos gamybos sektorius pradėjo mažinti gerokai anksčiau. 2004 m. šilumai gaminti sunaudota 83 proc. šio kuro, o praėjusiais metais – 61 proc. Tokį pokytį lėmė perėjimas prie biokuro. V. Stasiūnas suskaičiavo, kad biokuro katilai šilumai tiekti šiuo metu įrengti maždaug 40 šalies miestų ir miestelių. Jis prognozavo, kad ateinančiais metais dujų dalis turėtų sumažėti iki 50 proc. „Sparčiai artėjame prie Skandinavijos šalių, pastaruoju metu kone kas mėnesį kuriame nors šalies mieste pradedame įrengti biokuro katilą“, – sakė V. Stasiūnas.
Toliau didžiausias postūmis savarankiško apsirūpinimo šilumos energija link būtų dviejų didžiųjų miestų – Vilniaus ir Kauno – perėjimas prie biokuro. Ir nors sostinėje biokuro ir atliekas kūrenančių jėgainių statybos turėjo būti pradėtos prieš dvejus metus, jos įstrigo ginčuose su miesto savivaldybe. V. Stasiūnas prognozavo, kad bent viena iš minėtų jėgainių Vilniuje jau turėtų veikti 2017 m. Šildyti naudojamas biokuras net ir „Gazprom“ suteikus nuolaidų išlieka apie 2,5 karto pigesnis už dujas.
Ateities darbai
Klausimai, kuriuos šiandien tenka spręsti Lietuvai, susiję ne su pamatiniu energetiniu saugumu, t. y. iš kur kritiniu atveju prasimanyti išteklių, o su konkurencinga jų kaina. Kaip rodo suskystintųjų dujų terminalo pavyzdys, kuo daugiau alternatyvų, tuo daugiau galimybių susiderėti dėl palankesnių tarifų.
Kitas aspektas – energijos suvartojimo efektyvumas, pradedant daug šilumos išeikvojančiais neapšiltintais daugiabučiais ir baigiant pasenusiomis elektros skirstymo linijomis. Kaip parodė neseniai Europos Komisijos paskelbta konkurencingumo ataskaita, Lietuvos ekonomikos energijos suvartojimo intensyvumas maždaug du kartus didesnis už ES vidurkį, tai lemia transporto ir paslaugų sektorius bei gyvenamųjų pastatų šildymas. Ataskaitoje nieko naujo – didžiausią proveržį galėtų duoti daugiabučių namų ir šildymo sistemų renovacija.
Toliau ateityje, anot J. Augučio, šalies energetikos prioritetu taps elektros energija ir konkurencinga jos gamyba. Būsimos elektros jungtys nebūtinai išspręs ribotos pasiūlos problemą, todėl tam tikrus bazinius gamybos pajėgumus reikės užtikrinti patiems. Svarbu įvertinti, kad po 5–7 metų dabartiniai elektros gamybos pajėgumai gali būti pasenę arba neatitikti aplinkosaugos reikalavimų, todėl reikia galvoti apie naujas elektrines ar jų blokus. Tai nebūtinai reiškia, kad turime suskubti statyti didelę atominę elektrinę. Yra ir kitų alternatyvų, bet nuspręsti ir dirbti pasirinkta kryptimi reikia dabar.
