NATO grįžo prie pirminės misijos saugoti Vakarų pasaulį nuo grėsmės iš rytų. Tokią mintį dabar galima dažnai perskaityti žiniasklaidoje ar išgirsti iš politikų lūpų. Aljansas prieš 65 metus buvo sukurtas Sovietų Sąjungos ir kitų Varšuvos pakto bloko šalių agresijai atremti. Esą dabar, SSRS teisių paveldėtojai Rusijai įnirtingai plečiant įtaką, remiant separatistus ir tiesiogiai arba slapta panaudojant ginkluotąsias pajėgas prieš suverenias valstybes, svarbiausias NATO uždavinys yra saugoti Europos šalių teritorijas tarsi Šaltojo karo laikais. Skamba paguodžiančiai, bet realybė kiek kitokia.
Pirmiausia, Aljanso valstybės (ne generolai, bet politinis elitas) nesutaria, kokią grėsmę kelia Vladimiro Putino režimas. Net Rusijos kaimynių lyderiai į šios šalies prezidentą žvelgia taip, tarsi tuo pačiu metu vieni matytų vilką, kiti – avį. Baltijos valstybių ir Lenkijos požiūriu, V. Putinas yra pavojingas agresorius, o Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas, nebyliai pritariant čekams ir slovakams, juo kone atvirai žavisi arba bent jau dėl absoliučiai pragmatiškų priežasčių nenori jo erzinti. Tokios kaip Graikija, Portugalija ar Italija yra per toli, kad joms rūpėtų, o galingiausia Europos valstybė Vokietija irgi linkusi elgtis kuo atsargiau.
Kadangi kitos NATO narės turi savų problemų bei interesų, pirminė Aljanso įkūrimo idėja – stabdyti agresiją iš rytų – yra svarbiausias mūsų pačių tikslas.
Jei ne 298 žmonių gyvybę nusinešusi Malaizijos oro linijų bendrovės lėktuvo katastrofa separatistų kontroliuojamoje Rytų Ukrainoje, Vakarai iki šiol Rusijos elgesį vertintų tik kaip blogą sapną, o ne grėsmingą realybę. Nepaisydami ciniškos Krymo aneksijos, kai pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo Europoje užgrobta svetimos šalies teritorija.
Antra, nors Jungtinės Valstijos ėmėsi lyderės vaidmens bandydamos supančioti agresyvėjančią Rusiją, jos nebenori vienos prisiimti pareigos saugoti Europą. Prezidentas Barackas Obama dar 2012-ųjų pradžioje ragino Senojo žemyno šalis tapti kolektyvinės gynybos kūrėjomis, o ne būti vartotojomis. Jis pabrėžė, kad Amerika savo dėmesį nori sutelkti į Aziją ir Ramiojo vandenyno regioną, kuriame sparčiai auga Kinijos įtaka. Būtent ši valstybė dabar laikoma rimčiausia JAV varžove. Todėl nėra priežasčių manyti, kad toks Vašingtono požiūris pasikeis.
Rusija ir V. Putinas pirmiausia yra Europos problema. Ir ji rimta. Senajame žemyne dabar dislokuota mažiau nei 30 tūkst. amerikiečių karių, palyginti su 213 tūkst. 1989-aisiais, kai griuvo Berlyno siena. Be JAV, tik dar šešios Aljanso narės, tarp jų Estija, laikosi susitarimo gynybai atseikėti ne mažiau nei 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Vos kelios narės Europoje atitinka kitą svarbų kriterijų – 20 proc. gynybos biudžeto skiria įrangai modernizuoti. Rusija išlaidas kariuomenei vien pernai padidino 26 proc. O po 2008-ųjų intervencijos į Gruziją reformavo dideles, bet ne itin efektyvias pajėgas ir pasauliui pateikė staigmeną – hibridinį karą, kuriame dalyvauja „žalieji žmogeliukai“.
Atsainoką kai kurių Vakarų Europos šalių požiūrį į Rusijos grėsmę galima jei ne suprasti, tai bent pateisinti. Politikams neparanku aštrinti ES pakraščių gynybos problemų, kai daugeliui vis dar nepavyksta susitvarkyti su praėjusios finansų krizės padariniais ir prastėjančiais gyvenimo standartais. Kai kurios šalys didesnį dėmesį sutelkia į kitus kraujuojančius regionus už ES sienų, pradedant nestabiliomis Šiaurės Afrikos valstybėmis ir baigiant gilėjančia krize Artimuosiuose Rytuose, vadinamosios Islamo valstybės kūrimu teroristų valdomose Irako ir Sirijos teritorijose.
Agresyvi Rusija labiausiai turi rūpėti tiems, kam ir kelia didžiausią grėsmę. Tad susiduriame su tais pačiais dviem svarbiausiais aspektais – pinigais ir požiūriu. Lietuva yra viena prasčiausiai krašto apsaugą finansuojančių NATO narių, tačiau politikai pagaliau pažadėjo artimiausioje ateityje artėti bent prie 2 proc. BVP ribos. Gerokai svarbiau, kad keičiasi pačios visuomenės požiūris. Pastarąjį dešimtmetį, kai priklausome Aljansui ir ES, Bendrija sulaukė gerokai daugiau visuomenės dėmesio, pradedant dėkingumu dėl biudžetą papildančių Europos pinigų, atsivėrusių sienų ir įvairių galimybių, baigiant įspūdingais narystės metinių paminėjimo renginiais ar dalies visuomenės paburbėjimais.
NATO iki šiol daugumai tautos atrodė tarsi abejotinos vertės priedas, kuris ir kainuoja, ir apčiuopiamos naudos neteikia. Tačiau situacija iš esmės pasikeitė – nauja Šaltojo karo fronto linija vėl driekiasi per Lietuvą. Kadangi kitos NATO narės turi savų problemų bei interesų, pirminė Aljanso įkūrimo idėja – stabdyti agresiją iš rytų – yra svarbiausias mūsų pačių tikslas.
