Nauji žemiau skurdo rizikos ribos gyvenančių žmonių skaičiai kelioms valandoms atkreipė dėmesį į materialinį vargą šalyje: 2013 m. jį kentė 20,6 proc. piliečių. 2012 m. šis rodiklis buvo 18,6, 2011 m. – 19,2, 2010 m. – 20,5 proc. Galima priminti, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) 2010–2013 m. kasmet kilo atitinkamai 1,6, 6, 3,7 ir 3,3 proc.). Žmonių mažėjant, vidutiniškai vienam gyventojui tenkantis BVP didėjo dar šiek tiek smarkiau. Augo ir vidutinis dirbančių asmenų atlyginimas – nuo 1988 litų 2010-aisiais iki 2232 litų 2013-aisiais. Be to, traukėsi nedarbas (nuo 17,8 proc. 2010 m. iki 11,8 proc. 2013 m.). Todėl bene kiekvienos šeimos pajamos didėjo.
Kodėl iš esmės nepasikeitė skurdo rodiklis? Todėl, kad jis santykinis ir rodo, kiek žmonių gauna mažesnes pajamas, palyginti su 60 proc. vidutiniškai vienam šalies gyventojui tenkančių disponuojamų pajamų. Kitaip tariant, jis parodo lėšų pasiskirstymą, ir mažiausias konkrečioje valstybėje pajamas gaunantys asmenys įvardijami kaip gyvenantys ties skurdo rizikos riba.
Taigi, šis rodiklis nepailsdamas skelbia, kad tam tikra gyventojų dalis skursta visada ir visur: ir Bangladeše, ir Šveicarijoje, ir Burundyje, ir Norvegijoje. Jis sunyksta tik šalyse, kuriose vyrauja komunistinis, „lagerinis“ paskirstymas.
Išlaikyta pusiausvyra yra ne tik spartesnio ir tolygesnio ekonomikos augimo, bet ir valstybės politinio brendimo sąlyga.
Ar ne geriau, norint stebėti gyventojų pajamų pokytį, vadovautis darbo užmokesčio dinamika? Ne, atlyginimo vidurkis pernelyg nejautrus, jis atstovauja atgyvenusioms utilitaristinės metodologijos nuostatoms (kas gerai „Vilniaus prekybai“ – tas gerai ir Lietuvos žmonėms).
Jei, tarkime, turime trijų gyventojų bendruomenę, kurios vienas narių gauna 1000 litų per mėnesį, antras – 2000, trečias – 3000, vidutinis atlyginimas šioje šalyje bus 2000 litų. Ir tarkime, kad ekonominė padėtis ima gerėti – trečiojo asmens pajamos pakyla iki 4000 litų. Tuomet vidutinis atlyginimas augs iki 2333 litų, t. y. padidės beveik 17 proc. Taip ir praneš publikai tos šalies statistikos tarnyba, nebyliai paragins visus džiaugtis kylančia gerove. Bet du trečdaliai gyventojų, kalbant kuo švelniau, kraipys galvą ir stebėsis, ko televizija taip džiūgauja dėl tų 17 proc., jei daugumai žmonių niekas nepasikeitė.
Kiek tiksliau apie atlyginimų pokytį informuoja darbo užmokesčio medianos rodiklis. Mūsų pavyzdyje iki pokyčių mediana buvo 2000 litų. Tokia ji liko ir tada, kai atlyginimas padidėjo turtingiausiam asmeniui ir jau susiruošėme skelbti, kad gerovė šalyje kyla. Mediana pagrįstai patvirtins, kad dauguma dirbančių žmonių pokyčių nepajuto. Tačiau ir mediana neparodys teigiamų poslinkių atlyginimų srityje – jei mažiausiai uždirbančių alga vietoj pavyzdyje pateiktų 1000 litų pakils iki 1500, rodiklis nepasikeis, nors bus žengtas nemenkas žingsnis mažesnės atlyginimų diferenciacijos link.
Būtent dėl nepakankamumo ir naudojamasi santykinio skurdo rodikliu. Jis nieko nepasako apie materialinės gerovės lygį šalyje – nei apskritai, nei atskirų gyventojų grupių. Bet informuoja apie pajamų – materialinių gyvenimo sąlygų – diferenciaciją. Rodiklis aiškina, didėja ji ar ne, t. y. stiprėja socialinė atskirtis šalyje ar, priešingai, menksta.
Pagaliau atėjome prie reikalo esmės. Išsivysčiusiose pasaulio valstybėse ėmė stiprėti jausmas, kad paskirstant pajamas esama neteisingumo. Šiandien Europoje, niekaip nerandančioje būdų, kaip panaudoti visus darbuotojus ir gamybinius pajėgumus, lygesnis pajamų paskirstymas virto teisingumo reikalavimu. Niekas nebekliedi apie lygiavinį padalijimą ir niekas neneigia šiandien veikiančio galingo valstybinio pajamų perskirstymo mechanizmo (nesant jo santykinį skurdą Lietuvoje patirtų ne 20, bet 33 proc. gyventojų). Tačiau kai matome, kad tose ES šalyse, kur turtingų žmonių daugiau ir jų pajamos vidutiniškai gerokai lenkia mūsiškių turtingiausiųjų uždarbį, žemiau skurdo rizikos ribos gyvena tik 16,1 proc. (Vokietijoje), 10,1 proc. (Nyderlanduose) ar 9,6 proc. (Čekijos Respublikoje), suprantame, jog ten ir sukurta pridėtinė vertė padalijama, ir gautos pajamos perskirstomos remiantis kiek kitokiu teisingumo kriterijumi.
Ekonomika plėtojasi stabiliai ir lieka tvari, jei išsaugoma visų jos komponentų pusiausvyra. Ryškėjanti socialinė nelygybė, tiksliau – jausmas, kad ji didėja ar bent nemažėja, kai ekonomika kyla, yra vienas požymių, kad nacionalinis ūkis išbalansuotas.
Išlaikyta pusiausvyra yra ne tik spartesnio ir tolygesnio ekonomikos augimo, bet ir valstybės politinio brendimo sąlyga. Kol mūsų politinis elitas ignoruos socialinio teisingumo jausmo žeidimą, tol parlamente turėsime stambią grupę demagogų, žadėjusių išgelbėti nuo skurdo tik tam, kad gyventojai juos išrinktų.
