Švietimo įstaigų vadovų rotacijos klausimas įvairių institucijų koridoriuose gvildenamas jau kone dešimtmetį, tačiau iki šiol nė viena valdžia nesiryžo priimti atitinkamų Švietimo įstatymo pataisų. Todėl net ir pensinio amžiaus sulaukę savivaldybėms priklausančių įstaigų vadovai neskuba užleisti šiltų kėdžių.
Į pensiją išlydi su triukšmais
Panevėžio miesto taryba, kiekvieną kartą spręsdama, kokio dydžio išeitinę kompensaciją mokėti pensinio amžiaus sulaukusiam ir įstaigą paliekančiam vadovui, įsivelia į aštrius ginčus, tad Savivaldybės administracijai iki rugsėjo 1-osios buvo pavesta parengti tvarką dėl Savivaldybės įstaigų vadovų atleidimo šalių susitarimu. Paaiškėjo, jog tokia tvarka prieštarauja įstatymams.
Savivaldybės administracijos Personalo skyriaus vedėjos Ingos Kučienės teigimu, per pastaruosius kelerius metus Panevėžio švietimo įstaigas paliko net keli pensinio amžiaus sulaukę vadovai. Pagal įstatymus, jeigu išeinama šalių susitarimu, žmogui priklauso išeitinė kompensacija, kuri gali siekti iki šešių vidutinių darbo užmokesčių. O kokią ją skirti, atsižvelgiant į įstaigos finansinę situaciją, sprendžia darbdavys – miesto Taryba. Tačiau vieniems vadovams buvo išmokėta vienokia kompensacija, kitiems – kitokia.
„Didžiausias skandalas kilo prieš keletą metų, kai į pensiją norėjusi išeiti buvusio „Ąžuoliuko“ lopšelio-darželio direktorė paprašė jai išmokėti šešių darbo užmokesčių kompensaciją, o jai buvo pasiūlyta tik dviejų. Dėl to įstaigos vadovė dar liko dirbti“, – „Sekundei“ teigė I. Kučienė.
Pasak vedėjos, tąkart nebuvo finansinių galimybių išmokėti didesnę kompensaciją. Tais metais į pensiją išėjusiems ir kitų įstaigų vadovams buvo išmokėta tik dviejų darbo užmokesčių dydžio kompensacija.
Tačiau šią grandinę pertraukė pernai įstaigą palikęs Kūno kultūros ir sporto centro direktorius Bronislavas Pliavga. Jam buvo išmokėta maksimali – šešių mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. O praėjusių metų pabaigoje „Aušros“ bei šiemet „Dobilo“ ir „Jūratės“ lopšelius-darželius palikusioms ilgametėms vadovėms po audringų diskusijų buvo nuspręsta išmokėti kompensacijas, siekiančias penkis vidutinius darbo užmokesčius.
„Išleidžiant į pensiją įstaigų vadovus nuolat iškyla klausimas, kokio dydžio kompensaciją jiems išmokėti. Todėl Taryba mums pavedė parengti tvarką, pagal kurią būtų mokamos kompensacijos, iš darbo išėjus šalių susitarimu, tačiau ši tvarka iš esmės prieštarauja įstatymams, mat nebelieka galimybės kiekvienu individualiu atveju susitarti darbdaviui ir darbuotojui“, – kalbėjo I. Kučienė.
Jos teigimu, nors per pastaruosius metus švietimo įstaigas paliko nemažai pensinio amžiaus sulaukusių vadovų, nemažai jų dar liko dirbti: dviem mokykloms ir aštuonetui darželių vadovauja pensinio amžiaus direktoriai. Kai kurie jų jau bekopiantys į aštuntą dešimtį.
Negalima kurti savų įstatymų
Miesto Savivaldybės tarybos Švietimo, mokslo ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkė Zita Kukuraitienė teigė, kad Tarybos siūlymas parengti tvarką, pagal kurią būtų galima lengviau atleisti Savivaldybei priklausančių įstaigų vadovus, nelogiškas, nes visiškai pakanka Darbo kodekso.
„Įstatymas jau yra ir nereikia kurti savų. Darbo kodekse įtvirtinta galimybė darbdaviui ir darbuotojui susitarti dėl išeitinės kompensacijos. Jeigu yra galimybių ir išteklių, nėra nuodėmė išmokėti kompensaciją. Aišku, darbuotojas turi teisę prašyti daugiau, o darbdavys mokėti tiek, kiek gali. Nauja tvarka prieštarautų įstatymams. O neišmanyti įstatymų – blogas tonas“, – pabrėžė Z. Kukuraitienė.
Tiesa, komiteto pirmininkė pripažino: tai, kad tiek daug švietimo įstaigų vadovų yra pensinio amžiaus, nėra gerai. Ne veltui valstybės tarnyboje yra įvestas 65-erių metų amžiaus cenzas. O jeigu žmogus dirba gerai, sutartis su juo pratęsiama ne ilgiau kaip metams.
„Tikriausiai ne veltui toks amžiaus cenzas nustatytas. Kiekvienas save gerbiantis žmogus supranta, kad yra tam tikros ribos. Suprantu, kad jeigu žmogus turi jėgų ir dirba gerai, o darbdavys juo patenkintas, bet net ir privačių įmonių vadovai nedirba iki aštuoniasdešimties metų. Kita vertus, valstybė, matydama, kiek daug pensinio amžiaus sulaukusių žmonių dirba, ilgina pensinį amžių. Taip dirbantys pensininkai kitiems žmonėms daro meškos paslaugą“, – kalbėjo Z. Kukuraitienė.
Vietas turėtų užleisti jaunimui
To paties komiteto narys Mantas Leliukas kiek aštriau pasisakė apie išeitines kompensacijas išeinantiems į pensiją įstaigų vadovams. Jo teigimu, dabar esanti tvarka labiau primena politinius žaidimus.
„Totali nesąmonė, nes dabar kompensacijos skiriamos pagal mėnulio užtemimą ar tam tikrų politinių partijų palankumą – jeigu įstaigos vadovas glaudžiai susijęs su viena ar kita partija, tikėtina, kad jis gaus maksimalią kompensaciją. Juk „Jūratės“ darželio direktorė pati prieš keletą metų teikė prašymą išeiti iš darbo, bet kai jai buvo pasiūlytas tik dviejų darbo užmokesčių atlyginimas, liko dirbti, kol papūtė palankūs vėjai. Puikiai žinau visą šią situaciją“, – sakė M. Leliukas.
Jo teigimu, kam rengti tvarką dėl Savivaldybei priklausančių įstaigų vadovų atleidimo šalių susitarimu, jeigu ji prieštaraus Darbo kodeksui. Tokia tvarka galėtų būti rekomendacinio pobūdžio, kaip kad įvairias rekomendacijas rengia ministerijos.
„Manyčiau, jeigu žmogus darbo vietą palieka tik suėjus pensiniam amžiui, jam galėtų būti mokama maksimali išeitinė kompensacija ir kasmet ji mažėtų. Savivaldybė nėra pašalpų skyrimo organizacija ar paveldo departamentas. Kadrų kaita reikalinga, ypač jeigu kalbame apie pensinio amžiaus sulaukusius vadovus. Tai savotiška liga, kuri gali funkcionuoti tik valdiškose įstaigose“, – rėžė M. Leliukas.
Tarybos nario nuomone, pensinis amžius tam ir įvestas, kad žmonės eitų ilsėtis ir darbo vietas užleistų jaunimui. Daugybė žmonių, baigusių ne vieną aukštąją mokyklą, negali rasti darbo, o pasirengę nuversti kalnus. Kol situacija nesikeis, Savivaldybei priklausančiose įstaigose ir toliau skambės sovietmečio kultūros aidas.
„Dalis darželių vadovių dirba dar nuo tarybinių laikų ir nors yra pramokusios valdyti šiuolaikines technologijas, jų mąstymas vis dar posovietinis. Ir sėdi tiesiogine prasme savo kėdėse, kai jauni žmonės neranda darbo. Jaunas dar siekia nuversti kalnus, kupinas iniciatyvos. Ir nors sustos įkalnės viduryje, bus nuveikęs daug daugiau nei kelis dešimtmečius dirbantis jau pensinio amžiaus vadovas“, – atvirai kalbėjo M. Leliukas.
Rotacija kompetencijos trūkumo neišspręs
Nors apie vadovų rotaciją ar kelerių metų kadencijas kalbama jau kone dešimtmetį, kol kas situacija nesikeičia. Seimo sekretoriate ir šiemet buvo užregistruota Švietimo įstatymo pataisa dėl švietimo įstaigų vadovų rotacijos, tačiau parlamentarų palaikymo nesulaukė.
Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio nuomone, vadovų rotacija sukeltų problemų rajonų mokykloms. Be to, mokyklų vadovų rezultatus galima vertinti tik išleidus abiturientų laidą, kai žinomi jų baigiamųjų egzaminų rezultatai bei įstojimo į pasirinktas specialybes sėkmė. Todėl visiškai pakaktų rimtesnės atestacijos kas penkeri metai. Esminė problema yra kai kurių švietimo įstaigų vadovų nepakankama kompetencija, o jos rotacija išspręsti nepavyks.
„Atestacija toliau vyksta popierinė, jei jis buvo kursuose, jei nepadarė kokių nors „juokų“, jis yra atestuojamas ir sutartis pratęsiama. Mes turime pakelti atestacijos kartelę“, – yra sakęs D. Pavalkis.
Tam dar šią žiemą turėtų būti įsteigtas Pedagogikos institutas, kuris vertintų mokyklų ugdymo programas.
„Turime atskirus segmentus – matematikus, fizikus, lituanistus, kurie kiekvienas galvoja, kad reikia akcentuoti būtent tą discipliną. Tai natūralu, tai turėtų būti visų savo darbą mylinčių mokytojų interesas. Bet tokio centro, kuris pasakytų, kas išeina toje galvoje viską sudėjus, kaip tai koreliuoja su testais ir egzaminais, neturime. Tokia institucija gerinant kokybę yra būtina“, – teigė švietimo ir mokslo ministras.
Rotacija. Per pastaruosius metus švietimo įstaigas paliko nemažai pensinio amžiaus sulaukusių direktorių, tačiau jų skaičius dar nemažas: dviem mokykloms ir aštuonetui darželių vadovauja pensinio amžiaus vadovai. A. Repšio nuotr.
Lina DRANSEIKAITĖ
