Solidžios apimties romanas atskleidžia visą žmogaus elgesio gresiant mirtinam pavojui kaleidoskopą
Žymiausias ir neabejotinai vertingiausias austrų rašytojo Franzo Werfelio romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ – tai pasakojimas apie nepaprastai herojišką kelių tūkstančių armėnų tautybės žmonių pasipriešinimą Pirmojo pasaulinio karo metais turkų vykdytam genocidui. Tuo metu, kai daugelis Turkijai priklausiusios Sirijos armėnų paklusniai sutiko lemtį mirti badu ir būti nukankinti osmanų budelių ir negailestingos dykumos, Musa Dago (Mozės kalno) apylinkių kaimų žmonės pasirinko kitą kelią: įsitvirtino gerai pažįstamame kalne ir ginklais priešinosi daugybę kartų stipresnėms ir pajėgesnėms turkų karinėms pajėgoms.
F. Werfelio romanas patvirtina jau nenaują Vakarų literatūrologų ir kino kritikų išvadą: skaitytoją ir žiūrovą labiausiai paveikia ne absoliučiai fikciniai pasakojimai ir ne paprasta, statistiką primenanti dokumentika. Patys įtaigiausi ir emociškai bei egzistenciškai stipriausiai sukrečiantys yra tie kūriniai, kurie pagrįsti tikrais įvykiais, tačiau papildyti išgalvotomis detalėmis, psichologiniais charakteriais, kurių tradiciškai suprantamas istorijos mokslas literatūrai ir kinui „paskolinti“ negali. Romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ – tokia knyga, kurioje objektyvūs armėnų rezistencijos faktai tampa subjektyvūs, nes autorius empatiškai suprato ir pajuto, ką patyrė tie 5 tūkst. pasmerktųjų, kelias dešimtis dienų užsidarę Musa Dage.
Herojai iš esmės sprendžia pamatinį žmogaus būties klausimą: gyventi ar mirti? Troškimas išlikti nugali viską, net dalies pačių armėnų žmogiškumą. Autorius skyrius po skyriaus atskleidžia, kaip žmogiškąją būtybę, pradžioje taip susirūpinusią savo nuosavybe, daiktais, nereikšmingomis ambicijomis, apleidžia bet kokie civilizacijos pėdsakai. F. Werfelis kūrinį parašė po daugybės pokalbių su Musa Dago apgultį išgyvenusiais žmonėmis, bet jų tolesnis gyvenimas romane jau nepasakojamas. Galima tik spėlioti, kaip sunku šiems armėnams buvo iš naujo grįžti prie visuomenės, bendruomenės ir pagaliau net šeimos ilgaamžių tradicijų bei santykių. Romano autorius parodo visą žmogaus elgesio gresiant mirtinam pavojui kaleidoskopą: nuo didžiausių dvasinių aukštumų, kurios knygoje dažniausiai siejamos su religiniais įsitikinimais, nepalaužiamais jokios prievartos ir teroro, iki išdavystės, savižudybės ir psichinių bei fizinių ligų. Paaiškėja, jog giliausiame sielos kampelyje svarbūs tik tūkstantmečių patikrinti santykiai su anapusybe ir instinktai, kuriuos prislopinti tegali nuojauta, kad po mirties laukia paskutinysis teismas.
Romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ net nepatogu vadinti dokumentiniu. Šis žodis sietųsi su faktais, priežastimis, padariniais ir kitais šaltais, neutraliais veiksniais. Skaitant F. Werfelio kūrinį, tikrovė ne pažįstama, bet išgyvenama. Dėl gana didelės romano apimties skaitytojas su herojais ant Musa Dago priverstas praleisti bent porą dienų nuo ryto iki vakaro. Tai teikia unikalią patirties galimybę.
Liūdnai ironiška, kad romanas apie armėnų genocidą pasirodė 1933 m., kai į valdžią Vokietijoje atėjo nacistai ir po kelerių metų pradėjo holokaustą: žmonija nei iš istorinių faktų, nei iš literatūros kūrinių nesimoko. Viskas, ką pasiekia F. Werfelis, – sukrečia atskirus skaitytojus, o tai leidžia tikėtis, kad bent tie, kurie skaitė kūrinį, jau nepakels rankos prieš kitą žmogų.
