Ketvirtadienį (rugsėjo 4 d.) mirė garsus aktorius Donatas Banionis. Siūlome skaitytojams prisiminti teatrologės Jolitos Dimbelytės, parengusios D. Banionio atsiminimų knygą „Memuarai“, straipsnį, IQ skelbtą 2013 m. balandį.
Donato Banionio namuose Vilniuje kalbamės ne pirmą kartą. „Nusifilmavau daugiau kaip 80-yje filmų, bet tikrai gerų buvo gal 5 ar 6“, – šį aktoriaus, balandį švęsiančio 89-ąjį gimtadienį, prisipažinimą esu girdėjusi ne sykį. O tie kiti filmai?„Norėjau filmuotis, norėjau dirbti, reikėjo pinigų“, – sąžiningai prisipažįsta. O „Soliaris“ – vienas geriausių? Donato akyse šmėsteli šelmiškos ugnelės.
Taip, jis mano, kad likimas jam padovanojo neįkainojamą dovaną, suteikdamas galimybę nusifilmuoti tuo metu pasaulyje vis labiau garsėjančio režisieriaus Andrejaus Tarkovskio (1932–1986 m.) „Soliaryje“. Nors iš pradžių taip neatrodė. Buvo skaitęs Stanisławo Lemo fantastinį romaną, jam patiko. Gavęs filmo scenarijų nusivylė – jis atrodė prastesnis nei knyga. Suprato, kad tai nebus romano ekranizacija, bet pamanė: kodėl gi nenusifilmavus pas A. Tarkovskį?
D. Banionis apie A. Tarkovskį lig tol žinojo nedaug, bet buvo matęs du jo filmus. 1962 m. A. Tarkovskio sukurta juosta „Ivano vaikystė“ sukrėtė lietuvį savo neįprastumu. „Jame suaugęs žmogus vaiko akimis mato karo baisumus. Karo, žalojančio žmogaus psichiką, – prisimena D. Banionis. – Šiame filme yra filosofija, o juk Juozas Miltinis mus mokė, kad mene turi būti filosofinė mintis – ne išorinė vaidyba, bet minčių perteikimas per žmogų ir jo jausmus. A. Tarkovskio filmai filosofiniai, o ne siužetiniai.“
Aktorius buvo slapta matęs ir tuo metu naujausią A. Tarkovskio filmą – Sovietų Sąjungoje tuo metu uždraustą „Andrejų Rubliovą“ (1969 m.). 1970 m., dar vykstant „Soliario“ bandymams, D. Banionis paprašė filmo antrojo režisieriaus Igorio Petrovo atvežti juostos „Andrejus Rubliovas“ kopiją į Panevėžį. Mat tais laikais kino studija reikalaudavo, kad aktorius pateiktų teatro vadovo pasirašytą leidimą jam filmuotis. Tad filmo kopija buvo atvežta, D. Banionis pakvietė J. Miltinį ir dar apie 20 aktorių žiūrėti juostos. Po peržiūros režisierius nieko nepasakęs išėjo. (Jis nelabai domėjosi rusišku kinu dėl jam atgrasaus socialistinio realizmo ir socializmo pergalės propagavimo.) Bet kitą dieną J. Miltinis priėjo prie D. Banionio ir pasakė: „Nuostabu! Gali filmuotis pas Tarkovskį. Aš pasirašysiu leidimą.“
Konkurentas – M. Mastroianni?
D. Banionis nežino, ar turėjo konkurentą atlikti psichologo Kriso Kelvino vaidmenį – jam apie tai niekas nepasakojo, o jis ir neklausė. Man yra tekę girdėti, kad vienas, gal labiau teorinis, konkurentas buvo. Pasak šaltinio, jis pats pareiškė norą filmuotis „Soliaryje“. Tai – Marcello Mastroianni. Bet kažkas nesusiklostė ir D. Banioniui konkurentų daugiau neatsirado.
Bandymai 1970 m. vasaros pradžioje Maskvoje vyko apie mėnesį. Ypač ilgai A. Tarkovskis ieškojo aktorės, kuri atliktų Hari vaidmenį. Šiandien D. Banionis sako neprisimenąs, kiek aktorių dalyvavo šiuose bandymuose, bet viena pirmųjų buvo Natalija Bondarčiuk.
„Man Natalija labai patiko, atrodė, kad ji tinka šiam vaidmeniui labiau negu kitos pretendentės. Bet režisierius ir operatorius Vadimas Jusovas tęsė paieškas. Į mano klausimą, kodėl netinka Nataša, buvo atsakyta, kad netenkina jos išvaizda, – pasakoja aktorius. – Pasiūliau pabandyti ją dar kartą. Ir tada operatorius pasakė, kad pabandys nufilmuoti kitu rakursu. Pagaliau jos kandidatūra buvo patvirtinta.“
Yra tekę girdėti, kad Hari vaidmenį A. Tarkovskis buvo numatęs savo pirmajai žmonai Irmai Rauš. Bet dėl šeiminių aplinkybių šio sumanymo atsisakė. Bandymuose taip pat dalyvavo aktorės Ala Demidova, Irina Kupčenko.
Pasirinkta tuometė VGIK’o (Kinematografijos instituto) studentė, garsaus aktoriaus ir režisieriaus Sergejaus Bondarčiuko dukra N. Bondarčiuk savo atsiminimuose yra rašiusi, kad A. Tarkovskis labai kruopščiai rinko jos grimą, daugybę kartų reikalavo persidažyti plaukus. Be to, kliuvo per aukštas, režisieriaus manymu, jos balso tembras. Jaunai aktorei šis filmas buvo tikras išbandymas.
Vandenynas – Juodoji jūra
Pirmieji filmavimai 1970 m. rudeniop vyko Kryme, Jaltoje. Dailininkas Michailas Romadinas sukūrė dekoraciją – už ovalaus kosminės stoties lango ošia vandenynas. Šis mąstantis vandenynas iš tiesų buvo Juodoji jūra. D. Banioniui pirmuosiuose epizoduose daug vaidinti nereikėjo – jis tiesiog vaikščiojo, žiūrėjo.
Paskui buvo filmuojama Pamaskvėje, Zvenigorode ir „Mosfilmo“ kino studijos paviljonuose. Čia psichologinės teatro mokyklos atstovui D. Banioniui dirbti pasidarė sunku. „Andrejus reikalavo to, kas man buvo neįprasta, ko nesu daręs filmuodamasis pas Vytautą Žalakevičių, Raimondą Vabalą, Konradą Wolfą, Savą Kulišą. Pas juos paprastai kurdavau psichologinius vaidmenis, gilindavausi į žmonių tarpusavio santykius, ieškodavau intonacijų, analizuodavau vidinę herojaus būseną. Operatoriai (ypač man patiko dirbti su Jonu Griciumi) stengdavosi mus, aktorius, filmuoti tokius, kokie esame atlikdami vaidmenį.“
O A. Tarkovskis kūrė. „Prisipažinsiu, man buvo labai sunku ir net jaučiausi nusivylęs. Kaip man vaidinti? Andrejus sako: „Stovėk čia, žiūrėk į šitą tašką, suskaičiuok iki trijų ir tada pasuk galvą.“ Pasukti irgi reikėjo būtent taip, o ne kitaip. Kažkiek sekundžių būdavo reikalaujama eiti, paskui pasisukti, ir tam posūkiui taip pat būdavo skirta kažkiek sekundžių. Paskui dar kažkiek sekundžių reikėdavo tylėti“, – prisimena aktorius. D. Banionis nuolat mintyse skaičiuodavo: vienas, du, trys, bet, nepaisant to, A. Tarkovskis vis priekaištaudavo, kad jis tai per greitai, tai per lėtai skaičiuoja. Aktoriui atrodė, kad jis ne vaidina, o pozuoja.
Aktoriai turėdavo galimybę „Mosfilmo“ kino studijoje peržiūrėti nufilmuotą medžiagą. „Gražūs vaizdai, – teko pripažinti D. Banioniui. – Čia mano herojus eina link tvenkinio, čia grįžta, čia kalbasi su tėvu… Man labai patiko. Pamačiau, kokie poetiški nufilmuoti epizodai. Nuolatinis režisieriaus reikalavimas filmuojant skaičiuoti trukdė man susikaupti dirbti, bet kadre nieko nesimatė. Genealiai buvo sugalvojęs A. Tarkovskis!“
Filmo pabaigoje Krisas grįžta į Žemę ir eina atsiprašyti tėvo. Jis klaupiasi priešais tėvą ant kelių ir priglunda prie jo. Šiame epizode žiūrovas atpažįsta Rembrandto paveikslą „Sūnaus paklydėlio sugrįžimas“. Tačiau aktorius prisimena, kaip S. Lemas po filmo pasakė, kad tai ne „Soliaris“, o „Nusikaltimas ir bausmė“.
A. Tarkovskiui buvo svarbios moralinės ir dorovinės problemos. „Jis sakydavo: „Žmonės stengiasi pažinti Kosmosą. O tu neieškok to, kas nepažinta, Kosmose, to ieškok savyje.“ A. Tarkovskis tikėjo, kad tik menas gali išgelbėti žmoniją. Deja, kol kas tai neįmanoma, – svarsto aktorius, – bet Andrejus tuo tikėjo.“
Kanai filmo nesuprato
1972 m. pavasarį „Soliaris“ buvo parodytas XXV tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Į Prancūziją vyko trise: A. Tarkovskis, N. Bondarčiuk ir D. Banionis. Tai buvo be galo svarbus įvykis aktoriaus gyvenime. Tačiau tuometis Panevėžio dramos teatro direktorius Steponas Kosmauskas nebuvo nusiteikęs jo išleisti į užsienį, vis bumbėjo: „Ko tu vis važinėji? Tu ne dirbi, o tik važinėji. Užsinorėjo, matai, į Kanus!“ Bet, įsikišus Maskvai, pagaliau išleido trims dienoms. Aktorius prisimena: „Festivalio atidaryme ir filmo peržiūroje buvau, o apdovanojimo ir uždarymo nemačiau. Teko anksčiau grįžti.“ Iki šiol jis dėl to jaučia nuoskaudą.
„Soliario“ susirinko žiūrėti pilna salė, bet dalis festivalio publikos nesuprato ir nepriėmė filmo: kikeno, replikavo, galiausiai išėjo iš peržiūros. Donatas prisipažįsta to nesitikėjęs. Kritikai taip pat nevienareikšmiškai įvertino filmą: esą A. Tarkovskis – puikus moralistas, bet prastas režisierius. „Soliaris“ lygintas su Stanley Kubricko „2001: Kosmine odisėja“ ir tai vyko ne „Soliario“ naudai: S. Kubricko filme buvo veiksmas – action, o A. Tarkovskio – ne.
Nepaisant kai kurių neigiamų atsiliepimų, filmas buvo apdovanotas antruoju pagal svarbą Kanų festivalio prizu – „Sidabrine palmės šakele“. Pasak D. Banionio, A. Tarkovskis tikėjosi „Auksinės palmės šakelės“, todėl buvo nepatenkintas. Aktoriaus nuomone, specialusis prizas buvo skirtas labiau kaip kompensacija už tai, kad A. Tarkovskio filmą „Andrejus Rubliovas“ sovietų cenzūra „padėjo ant lentynos“ ir sutrukdė jį įtraukti į oficialią Kanų programą. „Andrejus Rubliovas“, ko gero, galėjo gauti „Auksinę palmės šakelę“.
Plačiajai Sovietų Sąjungos publikai „Soliaris“ buvo parodytas po metų, 1973-iaisiais, ir taip pat sutiktas ne visur palankiai. D. Banionis šypsosi prisiminęs vienos žiūrovės iš Rusijos laišką, kuri visų aktoriaus gerbėjų vardu prašė jo daugiau tokioje chaltūroje nesifilmuoti.
Tik vėliau filmas buvo išliaupsintas ir Sovietų Sąjungoje, ir Vakaruose, įtrauktas į pasaulinės kino klasikos sąrašus.
Kaip D. Banionis vertina 2002 m. sukurtą JAV režisieriaus Steveno Soderbergho „Soliarį“, kuriame Krisą Kelviną vaidina George’as Clooney? „Amerikiečių filmas labai geras. Bet jis – apie meilę. O mūsų – apie žmogaus sąžinės ir nuodėmės suvokimo problemas. Kažkuo tie filmai panašūs, bet ir visiškai skirtingi, nes juose skirtinga filosofija ir skirtingas režisierių požiūris į pasaulį“, – svarsto D. Banionis.
Kažkada klausiau D. Banionio, ar jie su A. Tarkovskiu buvo susitikę vėliau. Sakė, kad ne. Kai 1984 m. Italijoje buvo filmuojami Iskanderio Chamrajevo juostos „Ateinančiam amžiui“ epizodai, juose vaidinęs lietuvis bandė sužinoti A. Tarkovskio adresą (tais metais spaudos konferencijoje Milane režisierius, išvargintas sovietų cenzorių persekiojimo, pranešė galutinai apsisprendęs nebegrįžti į Sovietų Sąjungą), bet nesėkmingai. O po dvejų metų A. Tarkovskis mirė.
Laiškas į Lietuvą
Maskva, 1973 m. vasario 6 d.
Brangus Donatai! Perskaičiau aš laikraštyje (neprisimenu tik kokiame) tavo interviu – greta Bondarčiuko ir Kurosavos – ir susijaudinau. Labai ačiū, kad nepamiršti (šiame interviu D. Banionis išsakė daug gerų žodžių apie A. Tarkovskį – red. past.). Tikiuosi, tavo namuose viskas gerai. Kaip Ona (turima galvoje D. Banionio žmona – red. past.), kokia jos sveikata? Vakar kino teatre „Mir“, to, kuris greta cirko, prie metro stoties „Cvetnoj bulvar“, buvo „Soliario“ premjera. Liaudies buvo labai daug ir visi apgailestavo, kad nėra tavęs. Manęs taip pat nebuvo – įsisiautėjo baisiausias gripas. Filmą sutiko labai gerai. Sveikinu. Kaip tavo reikalai? Kur filmuojiesi? Kas naujo teatre? Nepamenu, ar sakiau tau (kai buvome susitikę Kremliuje), kad užsieniui aš „Soliarį“ sutrumpinau 350 metrų, t. y. 12 minučių. Tai nedaug, bet užtat man pavyko iškirpti kai kuriuos ištęstumus, visiškai neliečiant esmės. Aš, gali būti, greitai pradėsiu naują filmą, nežinau, viskas valdžios rankose (galbūt turimas galvoje 1973–1974 m. filmuotas „Veidrodis“ – red. past.). Linkiu tau viso ko geriausio, pasveikink Oną, Larisa taip pat jums lenkiasi.
Apkabinu – Andrejus Tarkovskis
