Vakarų sankcijos vargiai privers Maskvą pakeisti politikos kryptį
Dar 2008-aisiais švedų ekonomistas Andersas Åslundas sakė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas į istoriją įeis kaip asmenybė, kuriai labai pasisekė atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje, bet pavyko nuveikti labai mažai gerų darbų. Jis iš pradžių bandė tęsti Boriso Jelcino pradėtas valstybės reformas, kurios ekonomiką turėjo priartinti prie vakarietiško modelio. Tačiau po kelerių metų politikos kryptis pasikeitė – milžiniškos valstybės ištekliai tapo priemone režimo draugams padėti ir kritikams bausti.
Rusijos ekonomika iki 2008-ųjų pasaulinės krizės augo itin sparčiai. Patyrusi palyginti gilią recesiją 2009 m., šalis greitai atsitiesė ir iki praėjusių metų jos bendrasis vidaus produktas (BVP) augo apie 4 proc. Tik 2013 m. vietoj valdžios planuotų 4 proc. ūkiui tepavyko išspausti 1,3 proc. Kol Maskva dar nebuvo įsivėlusi į konfliktą su Ukraina, šalyje tvyrojo klausimai, kodėl sulėtėjo ekonomika ir kaip ją galima paspartinti. Paprastą atsakymą pateikė amerikiečių ekonomistai Cliffordas Gaddy ir Barry Ickesas. Jų teigimu, Rusijos ekonomikos augimo pagrindas per pastarąjį dešimtmetį buvo pajamos iš naftos ir dujų eksporto. Minimu laikotarpiu pasaulinės naftos kainos pakilo nuo maždaug 20 iki 140 JAV dolerių už barelį. Tai gerokai išpūtė energetikos bendrovių ir valstybės biudžeto pajamas. Spartus pokytis leido ignoruoti sisteminius ūkio trūkumus, nukreipti milžiniškas lėšas į karo pramonę ir neefektyvius sektorius, bet taip pat padidinti gyventojų pajamas.
Minėti ekonomistai apskaičiavo, kad pajamos iš naftos šalies BVP statistiką iškreipia apie 30 proc. Tad vietoj oficialiai deklaruojamų vienam gyventojui tenkančių 15 tūkst. JAV dolerių BVP turėtų būti apie 10 tūkst. JAV dolerių.
Pakartoti spartų praėjusio dešimtmečio ekonomikos šuolį Rusijai pavyktų, jei toliau tokiu pat tempu kiltų energijos išteklių kainos ar augtų gavyba. Tačiau vienintelė reali galimybė ūkiui toliau augti – imtis prieš dešimtmetį sustabdytų reformų, kurios galėtų paskatinti užsienio investicijas. Vis dėlto neatrodo, kad V. Putinas norėtų eiti šiuo keliu.Galbūt norėdamas nukreipti rusų dėmesį nuo ekonomikos sunkumų ar dėl jų siekdamas kaltę suversti užsienio priešams, jis pasirinko konfrontaciją su Vakarų valstybėmis ir didėjančią izoliaciją. Beje, ši strategija nenauja – ją rinkosi Josefas Stalinas, kuris, norėdamas atsiriboti nuo Vakarų įtakos, įgyvendino kolektyvizacijos idėją ir statė didelius pramonės kompleksus nutolusiuose šalies regionuose.
Nors Vakarų sankcijos veikia (kapitalas traukiasi iš Rusijos, rublis pastebimai nuvertėjo, o didelės šalies įmonės nebegali skolintis užsienyje), jos vargiai duos rezultatų ir privers V. Putiną pakeisti politikos kryptį. C. Gaddy ir B. Ickesas šios šalies ekonomiką palygina su tarakonu, kuris yra primityvus ir atgrasus, tačiau išgyvena pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Todėl Vakarų valstybių sankcijos Rusijos gyventojų nuomonės smarkiai nepakeitė, didžioji jų dalis toliau remia prezidento veiksmus. Priešingai – draudimai turi neigiamos įtakos į Vakarus orientuotoms rusų bendrovėms, nes jos nebegali palaikyti ankstesnių ryšių, ir suteikia pretekstą imtis dar didesnės valstybės kontrolės.
C. Gaddy ir B. Ickeso nuomone, vienintelis efektyvus dalykas, galintis parklupdyti Rusijos ekonomiką ir priversti ją atsisakyti imperinių ambicijų (nes tada būtų neįmanoma jų finansuoti), yra smarkus pajamų iš energijos išteklių eksporto krytis. Ekonomistai skaičiuoja, kad tokiu atveju naftos kainos turėtų nusmukti iki 40 JAV dolerių už barelį, o Rusijos energetikos eksportas sumažėti du kartus. Bet tokio masto apribojimai nulemtų dar vieną pasaulinę recesiją.
