Režisieriui nėra nesvarbių premjerų. Vis dėlto ta, kuria dabar gyvena Jonas Jurašas, ypatinga ir kūrėjui, ir teatro istorijai. Po beveik pusės amžiaus režisierius nusprendė grįžti prie dramos „Barbora Radvilaitė“, kadaise lemtingai pakeitusios jo gyvenimą, ir pažvelgti į ją iš naujo. Prieš premjerą su IQ kultūros redaktore Viktorija Vitkauskaite menininkas kalbėjosi ir apie tai, kas liko įrėminta šiais dviem spektakliais.
Kauno dramos teatre Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“ statėte prieš daugiau nei 40 metų. Kas paskatino grįžti prie šios temos ir prie šio kūrinio?
– Aš sau negaliu atsakyti į šį klausimą. Manau, yra vienas menininkams būdingų bruožų – mazochizmas. Iš tiesų man kaip niekada sunku grįžti į tą laiką, nes jis buvo labai ypatingas. Savo 1972 m. statyto spektaklio taip ir nemačiau, tik vieną generalinę repeticiją. Po to buvo daug kitų įvykių: parašiau atvirą laišką, buvau pašalintas iš teatro, netrukus su žmona teko išvykti iš Lietuvos. Tas prisiminimas man labai gyvas, bet jis nepakartojamas, tapęs legenda. Daug kas stebėjosi, kodėl grįžtu prie šio kūrinio, nes legendų geriau nejudinti ir palikti jas tokias, kokios yra žmonių atmintyje, kokios numiršta nusileidžiant uždangai.
Pirmas impulsas grįžti prie šio kūrinio buvo kvietimas pastatyti jį Valdovų rūmuose. Pradėjau dirbti, scenografu pasirinkau Mindaugą Navaką, su kuriuo jau tekę kurti porą spektaklių. Priėjome išvadą, kad reikia įdėti daug pastangų, išmonės, ir būtų gaila, jei tai tebūtų vienkartinis darbas. Pasitariau su Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovu Egidijumi Stanciku ir jis palaikė idėją pabandyti atsukti laikrodį 40 metų. Vėl statyti šioje scenoje, kurioje įvyko paskutinis mano spektaklis prieš emigraciją ir kurioje jis tapo legendinis.
Ar kurdamas „Barborą“ ketinate remtis ankstesniuoju pastatymu, palikti užuominų į 1972-ųjų spektaklį?
– Praėjęs laikotarpis buvo labai nepalankus mano kūrybai, priešiškas dėl cenzūros ir kitų žinomų aplinkybių. Kita vertus, savotiškai jį kaip tik galima laikyti palankiu, nes žinojau publikos kvėpavimą. Kiekvienas mano spektaklis priimtas ypač aitriai ir karštai. Tada laikas veikė už mus. Nebuvo galima scenoje ištarti Lietuvos vardo, todėl ta metafora, apie kurią montavau visą pastatymą, veikė magiškai. Neleista parodyti Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdo, todėl gandas apie tai, kilusi reakcija sklido iš lūpų į lūpas.
Atvirame laiške išreiškiau nuostatą, kad menininkas neturėtų daryti kompromisų. Tačiau Vakaruose ji visiškai nesuprasta.
Dabar gyvename kitoje epochoje. Pradėjau ieškoti, kokia pjesės tema galėtų būti aktuali šiandien, nepolitizuodamas kūrinio ir nelaukdamas tokios publikos reakcijos, kokia buvo tada. Reikėjo rasti žmogišką temą, kuri būtų universali ir kiekvienam suprantama. Gimė idėja kurti spektaklį apie menininko likimą. Sumanymo grūdas – istorija apie aktorę, kuri miršta palaužta ligos kaip ir Barbora Radvilaitė. Šiuo atveju esmė – egzistencinė kova, taip pat kiekvieno žmogaus pasirinkimas: arba susitaikai su likimu, arba pasipriešini lemčiai. Spektaklyje tai perteikiama per aktorės vidinį monologą, jos norą sugrįžti į sceną, vėl tapti Barbora, persikūnyti, bet gal kartu grįžti ir į savo likimą.
Prieš keturis dešimtmečius aktorė Rūta Staliliūnaitė jūsų režisuotame spektaklyje sukūrė vieną svarbiausių, įsimintiniausių savo vaidmenų. Kas atliks pagrindinį Barboros Radvilaitės vaidmenį naujajame spektaklyje? Ar galvodamas apie naują aktorę mąstėte ir apie R. Staliliūnaitės kurtą heroję?
– Tai buvo vienas sunkiausių pasirinkimų. Kurį laiką norėjome išsaugoti intrigą, kas kurs pagrindinį vaidmenį. Aplinkiniai manęs nuolat klausinėjo, o kas suvaidins? Kas suvaidins R. Staliliūnaitę? Darbas su šia aktore ir jos atminimas – neblėstantis mano atmintyje. Bet jis nepakartojamas. Galiu pasakyti, kad dabar rinktasi beveik iš visos Lietuvos aktorių, ilgai kalbėtasi, būta daug peržiūrų. Lengviausia būtų pasirinkti glamūrinę, jauną ir gražią aktorę. Bet norėjau rasti tokią, kuri turėtų vidinės jėgos ir gebėtų iš išoriško neįstabumo transformuotis į vidinį spindesį. Tai man yra tikrasis moters, valdovės, mąstytojos grožis. Tad po visų paieškų vis dėlto grįžau prie aktorės, su kuria dirbau jau penkiuose spektakliuose ir kuri įrodė įvaldžiusi transformacijos meną. Tai Eglė Mikulionytė. Kai kurie stebėjosi, nejaugi vėl dirbsiu su ja? Pasirinkau Eglę, nes žinojau, kokie jos vidiniai resursai. Skeptikai pamatę supras, kad tai teisingas žingsnis.
Drįsčiau sakyti, kad jums pirmasis „Barboros Radvilaitės“ pastatymas buvo lemtingas: kai spektaklis užkliuvo cenzoriams, parašėte atvirą laišką, buvote pašalintas iš teatro, turėjote palikti Lietuvą. Ar tuomet toks cenzūros siautėjimas buvo netikėtas, ar statydamas spektaklį visgi nujautėte, kad būsite baudžiamas?
– Išties neturėjau iliuzijų, kad spektaklio kelias į sceną galėtų būti lengvas. Debesis virš manęs kabojo jau anksčiau, o dar pasklido gandai apie Dievo Motinos atvaizdą, tad cenzorių žvilgsniai buvo susmeigti. Bet mano apsisprendimas mesti pirštinę cenzūrai brendo jau gerokai prieš tai. Maskvoje buvau pakviestas į „Sovremenik“ teatrą statyti „Makbeto“ (galiausiai spektaklį uždrausta rodyti – IQ past.). Pusę metų repetavau ir žinojau, kad cenzūra nepraleis. Vienas po kito spektakliai mane artino prie suvokimo, kad kartą atsimušiu į sieną, kurioje nebus išėjimo. Nutariau eiti iki galo ir savo nuostatų nekeisti. Kai kurie mane vadino intelektualiniu savižudžiu. Bet man buvo savotiškai įdomu išbandyti save, matyti, kiek gali pasipriešinti. Šio spektaklio tema irgi yra pasipriešinimas likimui, tik kitoje dimensijoje. Man asmeniškai labai gerai suprantamas noras eiti prieš plauką, prieš vėją ir sakyti „ne“, kai visi sako „taip“.
Po ilgų emigracijoje praleistų dešimtmečių grįžote namo ir vėl kuriate, o jus bandžiusi palenkti sistema žlugo. Ar galvodamas apie tai drįstumėte save vadinti nugalėtoju?
– Negalėčiau sakyti, kad laimėjau. Asmenine pergale vadinu tai, kad likau sau ištikimas. Tai mano laimėjimas. Bet daug ką pralaimėjau praradęs tiek daug metų, juk galėjau dirbti Lietuvoje ir gal padaryti dar daugiau. Tačiau ir Vakaruose visą laiką tarsi neigiau, kad dirbu svetimai auditorijai. Mintyse spektaklius adresavau lietuvių žiūrovams. Niujorke pastačiau „Savižudį“, kuris buvo savotiška dedikacija pasipriešinti sugebėjusiems žmonėms. Premjeros dieną į Gorkį ištremtas akademikas Andrejus Sacharovas – jį ir aš šiek tiek asmeniškai pažinojau. Prieš premjerą aktoriai neprašomi išėjo į sceną ir pasakė: „Mes skiriame šį spektaklį akademikui Sacharovui.“ Man buvo nepaprasta suvokti, kad svetimame pasaulyje, svetimoje kultūroje yra dalykų, kurie dvasiškai sieja. Tai dar kartą patvirtino mano tikėjimą, kad jei menas nuoširdus ir stovi tiesos pusėje, jis yra universalus.
Parašęs atvirą laišką prieš cenzūros siautėjimą, su žmona buvote ištremti iš SSRS be teisės grįžti. Tačiau kaip teatro menininkas savo sumanymus įgyvendinote ir emigracijoje, ir jau vėliau, parvykęs į Lietuvą. Ar pamąstote, kaip gyvenimas būtų susiklostęs toliau, jei nebūtumėte išvaryti iš gimtinės?
– Nemanau, kad būtų buvę lengva. Vis tiek man būtų atkeršyta, nes tąkart kilo per didelis rezonansas. Man siūlyta ir atsiprašyti, ir nutylėti, ir net pasitraukti dirbti į saviveiklą. Bet žengus tokį žingsnį kelio atgal nėra. Be to, visada jaučiau, kad vis tiek grįšiu. Tai pareikalavo daugiau laiko, nei tikėjausi, bet vis tiek įvyko. Gal ne šimtu procentų kūrybiškai išnaudojau metus emigracijoje, bet vis tiek siekiau dirbti tai, ką būčiau daręs ir Lietuvoje.
Jūsų žmona rašytoja Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė yra sakiusi, kad emigracija atvėrė kultūrinius horizontus, bet atėmė vertikalės, stabilumo, pagrindo pojūtį. Kokias patirtis jums sukėlė emigracija?
– Be abejonės, nutraukęs šaknis su savo kraštu, prarandi vertikalę. Kita vertus, yra dalykų, kurių niekaip nebūčiau patyręs gyvendamas čia. Ten niekas išskėstomis rankomis nelaukė. Net priešingai. Sutikti kolegos amerikiečiai sakydavo: jūs išdavėte socialistines idėjas, turėjote mokamus aktorius, valstybės remiamą teatrą ir galimybę kurti. Tai ko atvažiavote į džiungles, kur reikia kovoti už kiekvieną pėdą? Bet taip ir neišmokau galvoti apie rinkodarą, reklamą ir panašius dalykus. Nors reikėjo sukti galvą, kaip sudurti galą su galu, rasti prodiuserių, kurie patikėtų manimi ir leistų žaisti pavojingus meninius žaidimus. Teko girdėti svarstymų, ar žiūrovai supras spektaklį, ar jis bus komerciškai sėkmingas. Savo atvirame laiške taip pat išreiškiau nuostatą, kad menininkas neturėtų daryti kompromisų. Tačiau Vakaruose ji visiškai nesuprasta. Man sakydavo, kad visi daro kompromisus kiekviename žingsnyje. Turėti prabangą į juos nesileisti daug kainuoja. Bet mano nuostata nepasikeitė. Ačiū Dievui, šiame teatre turiu gerą užnugarį: jaučiuosi kaip cirko artistas, kuris eina lynu, o apačioje jam ištiestas tinklas. Prabanga turėti tokį prodiuserį, kuris tave supranta ir labai daug rizikuoja. Šis spektaklis irgi svyravo ant ribos, ar apskritai pasieks finišą. Tiesą sakant, to nežinau iki šiol. Kai pasirodys jūsų žurnalas, aš vis dar nežinosiu, ar pasitvirtins mano viltis ir viskas įvyks taip, kaip numačiau.
Tačiau šiame darbe tai, ko gero, įprasta?
– Beveik visuomet būna tokių periodų: agonijos, prarandamo tikėjimo. Teatras yra labai jautrus organizmas. Net nuo kieno nors sugedusios nuotaikos ar pakrikusių nervų gali sužlugti visas dienos darbas.
Sovietmečiu menininkams iššūkiu tapdavo valdžios priespauda, cenzoriaus ranka, draudimas kalbėti tam tikromis temomis ir tam tikromis meninėmis priemonėmis. Kokie, jūsų nuomone, yra šiandienio kūrėjo iššūkiai?
– Tai, kas anksčiau vadinta konjunktūra, vis dar egzistuoja. Yra madingų, priimtinų dalykų, kurie garantuoja pelną ir sėkmę tam tikroje publikoje, ir yra nemadingų. Galbūt būsiu nemadingas, bet to nebijau. Meniniu ir stilistiniu atžvilgiu dirbu taip, kaip jaučiu, kitaip nemoku. Nors žinau, kad kai kurie kiti būdai būtų lengviau parduodami rinkoje. Tiesiog nemoku eiti lengvu keliu. Kai Amerikoje siūlydavo statyti miuziklus, atsakydavau, kad man tai neįdomu. Ne dėl to juk laužiau ietis savame krašte.
Man teatre įdomu žmogaus likimas, universaliosios tiesos. Šiandien publiką labai lengva nupirkti pasimėgavimu žemąja žmogaus puse. Tai, kas anksčiau buvo uždraustas vaisius, dabar išdėstyta atvirai kaip ant švediško stalo. Bet man visai neįdomu tą vaisių dar kartą žiaumoti.
Ar sau įdomių temų randate šiuolaikinėje lietuvių dramaturgijoje?
– Kol kas į mano akiratį niekas nepatenka. Anksčiau intensyviai stačiau Juozo Glinskio, Kazio Sajos kūrinius. Jie mane pasiekė labai natūraliai, specialiai neieškojau. Grįžtant prie klausimo apie emigracijos netektis, galbūt čia ir yra mano gyvenimo svetur nulemti praradimai. Manau, kad gyvendamas stabiliau būčiau suradęs daugiau sąlyčio taškų su nauja rašytojų karta. Nors matau, kas dabar rašoma, kas statoma, ir man nebūtinai knieti tai daryti.
Grįžęs į Lietuvą aktyviai dirbate Kauno dramos teatre. Vilniuje per tą laikotarpį režisavote kelias operas: „Lokį“, „Orfėją ir Euridikę“, „Aidą“, „Lietuvius“ Trakų pilyje. Kuo artima ši kūrybinio darbo sritis?
– Į operos pasaulį pakliuvau, galima sakyti, atsitiktinai, pakviestas bičiulių. Dirigentas Jonas Aleksa pakvietė statyti „Aidos“, nors niekada apie tai negalvojau ir tokio pasiūlymo nesitikėjau. Iš tiesų visi mano spektakliai yra pastanga kurti visus menus sintezuojantį teatrą: mane traukia judesys, muzikalumas. Tad šiuo atžvilgiu opera man labai įdomus žanras, nors ir labai sunkus. Kiekvienas jos taktas sukurtas taip, kad negali jo nei pratęsti, nei sutrumpinti. Tai – lyg korsetas ir į jį turi tilpti. Nuostabu, kai pasiūlo kurti tai, apie ką niekuomet negalvojai ir galbūt net nežinojai norintis daryti. Tai – iššūkis, o jie man įdomūs.
Spektaklis „Barbora“ pagal J. Grušo dramą
„Barbora Radvilaitė“, rež. J. Jurašas, Nacionalinis
Kauno dramos teatras (Laisvės al. 71), premjera
rugsėjo 25, 27, 28 d.
J. Jurašas
Gimė 1936 m. birželio 19 d. Panevėžyje.
1964 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje.
1967–1972 m. dirbo Kauno dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi. Pastatęs „Barborą Radvilaitę“ ir vėliau paskelbęs atvirą laišką prieš cenzūrą, iš pareigų buvo atleistas.
1974 m. emigravo. Gyveno Austrijoje, Vokietijoje, vėliau JAV. Statė spektaklius JAV, Japonijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Kanadoje.
1990–1992 m. pirmą kartą sugrįžo į Lietuvą ir Kaune pastatė „Smėlio klavyrus“.
2009 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija už modernios teatro kalbos kūrimą, legendos sugrąžinimą į šiandienę Lietuvą.
Pastaruosius penkerius metus intensyviai dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Režisuotos pjesės: Johno Patricko Shanley „Dvejonė“, A. M. Sluckaitės „Antigonė Sibire“, Sofi Oksanen „Apsivalymas“, A. M. Sluckaitės „Balta drobulė“.
