Pajėgių vidutiniokų Lietuvos krepšinio rinktinę vienija neginčijamas Jono Kazlausko autoritetas
Šarūnas Jasikevičius, Yao Mingas, Vassilis Spanoulis ir dar daugybė kitų ryškių žvaigždžių – rinktinėse, prie kurių vairo stovėjo J. Kazlauskas, beveik visada buvo aiškus lyderis ir tos komandos raškė pergales. Šiemetėje šalies vyrų krepšinio rinktinėje nėra išskirtinio žaidėjo, kuriuo ekipos vairininkas galėtų pasikliauti ne tik kritiniais momentais, bet ir apskritai remdamasis juo kurti strategiją. Tačiau ar autoritetingam treneriui būtinas lyderis? Galbūt pats J. Kazlauskas yra svarbiausias bet kurios komandos narys?
„Davaj, davaj“, – posovietinių šalių ekipose prigijusiu rusišku žodžiu, reiškiančiu „nagi“, per draugiškas rungtynes su slovėnais vieni kitus ragino Lietuvos rinktinės krepšininkai.
„Š… tas jūsų „davaj“, – tėškė J. Kazlauskas. – Aikštėje galvoti reikia!“ Ir jis buvo teisus. Draugiškos rungtynės – dar ne lemiamas pasaulio čempionato etapas, kai paraginimas „davaj“ gali būti reikšmingesnis už bet kurią taktikos schemą.
59 metų J. Kazlauskas geba būti geras psichologas (rinktinės krepšininkai gali papasakoti, kokį poveikį turėjo jo žodžiai pernykščio Europos čempionato B grupės paskutinėse rungtynėse su bosniais, po kurių lietuviai galėjo baigti pasirodymą. „Liko penkios lemiamos minutės arba važiuojam namo“, – tąsyk teištarė treneris. Lietuvos rinktinė nusileido 72:78, bet pateko į kitą etapą, nes kelionę namo būtų nulėmęs daugiau kaip 9 taškų pralaimėjimas). Tačiau jis labiau garsėja kaip neeilinis taktikas ir strategas, aikštėje verčiantis mąstyti, o ne kliautis fiziniu ir emociniu pranašumu prieš varžovus.
J. Kazlauskas niekada nemėgo improvizacijų, bet vis dėlto tylėdavo, jei aikštėje kurdavo Š. Jasikevičius, A. Karnišovas, A. Sabonis ar V. Spanoulis.
Tokių mąstytojų, koks buvo Š. Jasikevičius – krepšinio aikštės profesorius, kuris mokėjo ne tik pamatyti esamas, bet ir nujausti būsimas situacijas, turi reta planetos rinktinė. Tačiau J. Kazlauskas ir nereikalauja, kad žaidėjai būtų genijai. Jis tik liepia paklusti – vykdyti tai, kas sumanyta, išmėginta ir ne sykį gludinta per treniruotes bei draugiškas rungtynes.
J. Kazlauskas niekada nemėgo improvizacijų, bet vis dėlto tylėdavo, jei aikštėje kurdavo Š. Jasikevičius, Artūras Karnišovas, Arvydas Sabonis ar V. Spanoulis.
2000-aisiais iš Sidnėjaus žaidynių jo vadovaujama Lietuvos rinktinė parsivežė bronzą. 1999 m. Lenkijoje lietuvio treniruojama Graikijos rinktinė laimėjo Europos bronzą. Pernai Slovėnijoje J. Kazlauskas lietuviams nugrindė kelią iki Europos čempionato sidabro.
Sidnėjuje treneris turėjo Saulių Štombergą, Gintarą Einikį ir dar gana jauną, bet itin ambicingą Š. Jasikevičių. Lenkijoje žaidė V. Spanoulis, Yannis Bourousis ir Nickas Calathesas. Slovėnijoje siautė Linas Kleiza (vidutiniškai 11,4 taško, 5 atkovoti kamuoliai) ir Mantas Kalnietis (12,1 taško, 4,7 atkovoti kamuoliai, 5 rezultatyvūs perdavimai). O ar šiemet pasaulio čempionate Ispanijoje J. Kazlauskas turės tokį žaidėją, kuriuo galės visiškai pasikliauti bet kuriuo rungtynių momentu? Ir ar apskritai treneriui tokio krepšininko reikia?
Dvasia svarbiau nei asmenybės
„Komandos dvasią kelčiau aukščiau už lyderio buvimą, – pareiškė žinomas krepšinio specialistas, buvęs treneris, o dabar agentu dirbantis Steponas Kairys. – Komanda, kuri turi dvasią, kuri yra kaip vienas kumštis, kurioje visi ryšiai itin glaudūs, gali pasiekti gerokai daugiau nei ekipa, turinti itin ryškų žaidėją. Ar J. Kazlauskui reikia lyderio? Kiekvienas treneris nori stabilių, prognozuojamų ir rezultatų duodančių žaidėjų. Kiekvienas svajoja apie megažvaigždę. Lietuvos rinktinėje tokios nėra. Bet tai nereiškia, kad sukūrus darnią komandą ir gerai ją parengus neįmanoma laimėti. Svarbiausia – pergalės, o ne tai, kuris žaidėjas padėjo nugalėti.“
„Ar svarbu turėti lyderį? – perklausė buvęs Lietuvos rinktinės treneris skautas Donaldas Kairys. – Būtų šaunu. Bet rinktinė sugeba gerai žaisti net netekusi pagrindinių krepšininkų, atsinaujinusi, be žvaigždžių. Visose J. Kazlausko komandose akcentuojama disciplina ir racionalus, protingas žaidimas. O Lietuvos rinktinei būdingas dar vienas bruožas – vienybė, kai žaidžiama ne dėl savęs, bet dėl kitų. Tai – iš begalinės visos tautos meilės krepšiniui. Mums visiems taip svarbu nugalėti, kad sugebame taip susitelkti, kad kartais laimime net tada, kai, atrodo, neturime jokių galimybių.“
Šiemetėje Lietuvos rinktinėje nėra nė vieno krepšininko, turinčio privilegiją savarankiškai priimti sprendimą aikštėje. Tuo visada pasižymėjo Š. Jasikevičius, tuo iš dalies pernai naudojosi L. Kleiza, nors labiausiai Lietuvos rinktinėje jis atsiskleidė 2010 m. per pasaulio čempionatą Turkijoje, kai komandai vadovavo Kęstutis Kemzūra.
Tačiau Lietuvos rinktinės istorijoje labiausiai atsiskleidę lyderiai buvo Modestas Paulauskas, A. Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ir A. Karnišovas. Tai žaidėjai, apie kokius svajoja kiekvienas treneris, nes kaskart gali numanyti ir net apskaičiuoti, kiek naudos jie duos per kiekvienas rungtynes. Turint tokius krepšininkus žaidimą galima lipdyti dvejopai: remiantis lyderiu, kuris temps komandą, ir pasikliaujant lyderiu, kuris padės atsiskleisti draugams.
Atsiskleisti gali bet kuris
Prieš pasaulio čempionatą Ispanijoje diplomuotas matematikas J. Kazlauskas praleido ne vieną valandą, braižydamas taktikos schemas ir svarstydamas, kurios jų geriausiai veiktų su vienais ar kitais varžovais.
Lietuvos rinktinės stiprybė – aibė universalių, keliose pozicijose galinčių žaisti krepšininkų. Tokių kaip M. Kalnietis (įžaidėjas ir atatakuojantysis gynėjas), Darjušas Lavrinovičius (sunkusis ir vidurio puolėjas), Jonas Mačiulis (atakuojantysis gynėjas, lengvasis ir sunkusis puolėjas, gali žaisti nugara į krepšį), Mindaugas Kuzminskas (lengvasis ir sunkusis puolėjas, gali žaisti nugara į krepšį), Simas Jasaitis (atakuojantysis gynėjas ir lengvasis puolėjas), Paulius Jankūnas (lengvasis ir sunkusis puolėjas, gali kurti nuo tritaškio linijos), Donatas Motiejūnas (sunkusis ir vidurio puolėjas, kartais – lengvasis puolėjas, nes gali kurti nuo tritaškio linijos), iš dalies – Martynas Pocius (atakuojantysis gynėjas ir lengvasis puolėjas), Renaldas Seibutis (įžaidėjas ir atakuojantysis gynėjas).
Tačiau nė vienas jų, kaip ir NBA vis labiau atsiskleidžiantis Jonas Valančiūnas, rinktinėje nėra ryškesnis už kitus.
„J. Kazlauskas puikiai supranta, kad neturi aiškių lyderių, todėl jis labai struktūruoja žaidimą ir komandą stato į rėmus, nes visi krepšininkai yra panašaus lygio – stiprūs vidutiniokai. Atskirais atvejais vienas ar kitas atsiskleidžia labiau. Pavyzdžiui, J. Valančiūnas. Tada galima kurti strategiją remiantis juo. Bet apskritai J. Kazlausko taktika – pasikliauti komandiniu žaidimu, kai, laikydamiesi tam tikrų taisyklių, vidutiniokai padeda vieni kitiems“, – svarstė praeityje garsus krepšininkas Sergejus Jovaiša.
Šiemetėje Lietuvos rinktinėje nėra nė vieno krepšininko, kuris turėtų privilegiją savarankiškai priimti sprendimą aikštėje. Tuo visada pasižymėjo Š. Jasikevičius, tuo iš dalies pernai naudojosi L. Kleiza.
J. Kazlauskas – milžinišką autoritetą turintis treneris, kurio žodis komandai paprastai būna šventas. Tačiau net jam reikia žaidėjo, kuriuo galėtų visiškai pasikliauti. „Yra teigiančių, kad komandinė dvasia svarbiau už lyderį, bet neabejoju, jog visiems treneriams reikia krepšininko, galinčio lemiamu momentu kontroliuoti ar atkovoti kamuolį, pelnyti svarbiausią tašką. Todėl nieko keista, kad J. Kazlauskas ieško tokio žaidėjo“, – įsitikinęs buvęs Lietuvos moterų krepšinio rinktinės treneris Rūtenis Paulauskas.
Pastaraisiais metais į rinktinės lyderius itin agresyviai veržiasi NBA komandos Hjustono „Rockets“ puolėjas 213 cm ūgio D. Motiejūnas. „Donatas aikštėje dega, jis nebijo atsakomybės ir nori būti svarbiausias ekipos narys. Tik jis tam dar nepasirengęs, nes yra kiek per karštas, todėl kartais perdega dar prieš rungtynes, be to, sunkokai įsilieja į žaidimą nuo suolo“, – pabrėžė R. Paulauskas.
Atsakomybės našta rinktinėje ne itin slegia ir M. Kalnietį. Nors Krasnodaro „Lokomotiv“ (Rusija) ekipoje šis fiziškai tvirtas krepšininkas dažniausiai žaidžia atakuojančiuoju gynėju, rinktinėje jam tenka imtis dirigento vaidmens. Karjerą baigus Š. Jasikevičiui, neatsirado kito taip atakas kurti galinčio žaidėjo, todėl aikštę gerai matantis M. Kalnietis rinktinėje pakeitė meistrą.
Mantas kamuolį varosi itin aukštai, todėl lėčiau keičia kryptį, tačiau gali staigiau perduoti „iš eigos“. O atakuojančiojo gynėjo savybės – gebėjimas veržtis ar atakuoti iš toli – M. Kalniečiui dažnai leidžia pačiam rezultatyviai baigti ataką.
„Mantas turi visus lyderio duomenis. Šis žaidėjas apdovanotas fiziškai – jo kūnas galingas, jis turi jėgos, greičio, gali žaisti be keitimų, nors būtent įžaidėjui tenka bene didžiausias krūvis, kai reikia nuolat kontroliuoti kamuolį, priimti sprendimus, gintis nuo nelengvai sustabdomo derinio du prieš du. Mantas ne tik fiziškai stiprus, bet ir priima vis geresnius sprendimus“, – tvirtino D. Kairys.
Išskirtiniai žaidėjų sugebėjimai
„Rinktinės lyderis ateityje galėtų būti ir M. Kuzminskas – universalus ir gerą uoslę turintis žaidėjas. Tik jis kol kas stokoja autoriteto“, – įsitikinęs R. Paulauskas. M. Kuzminskas ir J. Mačiulis – universalūs puolėjai, pavojingi tiek baudos aikštelėje, tiek jos prieigose.
Su Madrido „Real“ (Ispanija) sutartį pasirašęs J. Mačiulis apskritai unikalus krepšininkas. Jis toks galingas, kad stovintį sunku pajudinti iš vietos. Daugelyje komandų, kuriose žaidė, J. Mačiuliui tekdavo juodadarbio vaidmuo: rinkti kamuolius, gintis ir mėginti pačiam susikurti progą mesti.
Lengviesiems, o neretai ir sunkiesiems puolėjams baudos aikštelės prieigose jis sunkiai sustabdomas, nes gerai žaidžia nugara į krepšį, be to, moka pasinaudoti savo jėga braudamasis krepšio link ir rinkti palyginti lengvus taškus. „Jonas išskirtinis tuo, kad sugeba daug dalykų: yra puikus metikas, geras kovotojas dėl kamuolio, gali „centruoti“ ir agresyviai gintis. Jis tinka bet kuriai schemai. Tokio tipo krepšininko itin reikia, kai vidurio puolėjas neturi aiškaus pranašumo prieš varžovą. Galima kita atakos kryptis, kai „centruoja“ J. Mačiulis“, – teigė D. Kairys.
Paraišką tapti Lietuvos rinktinės lyderiu šiemet padavė Toronto „Raptors“ vidurio puolėjas 22 metų 213 cm ūgio J. Valančiūnas. Prieš porą metų iš Lietuvos išvykdamas į NBA jis buvo staigus ir plastiškas „centras“, neįstengiantis varžovų įveikti jėga, bet už juos greitesnis, vikresnis ir (dažnai) šoklesnis.
NBA J. Valančiūnas priaugo svorio ir raumenų, o vasarą atleidęs vadžias į rinktinę atvykdavo ir prikaupęs nereikalingų kilogramų. Bet šiemet buvo kitaip: nors prie nacionalinės komandos J. Valančiūnas prisidėjo vėliausiai, buvo matyti, kad per atostogas negulėjo išvertęs pilvo ir nekimšo visko, kas pasitaikė po ranka.
Su raumenimis priaugę kilogramai turėjo reikšmės žaidėjo greičiui. Tačiau vidurio puolėjas tapo vis sunkiau pajudinama siena – plati stovėsena, dėl kurios jis baudos aikštelėje užima itin daug vietos, galingas kūnas ir ilgos „greitos“ rankos gąsdina kiekvieną varžovą.
2011 m. su Lietuvos jaunimo (iki 19 metų) rinktine tapęs pasaulio čempionu, tų pačių metų vasarą J. Valančiūnas debiutavo ir vyrų rinktinėje. Per trejus metus vis dar vaikiško veido uteniškis ne tik apsitrynė garsiausioje šalies komandoje, bet ir rado joje savo vietą, įgijo autoritetą, pelnė trenerių pasitikėjimą.
Šiemet rinktinėje J. Valančiūnas – vienintelis aiškus „centras“, o pernai vidurio puolėjo pozicija dar turėjo dalytis su Robertu Javtoku. Žinoma, žaisti arčiausiai krepšio gali ir D. Lavrinovičius, ir D. Motiejūnas, tačiau pagrindinio vidurio puolėjo vieta atiteko J. Valančiūnui. Vos prisidėjęs prie rinktinės jis tarsi išrėkė: „Nebijau ir net noriu atsakomybės.“
Ieškant lietuvių vedlio svarbu kreipti dėmesį ne tik į matomiausias statistikos grafas: pelnytų taškų, atkovotų kamuolių ar rezultatyvių perdavimų skaičių. Statistika retai fiksuoja itin svarbų krepšinio elementą – gynybą. Žinoma, perimti ar atkovoti kamuoliai, blokuoti metimai iš dalies gali parodyti, kiek vienas ar kitas žaidėjas buvo naudingas gindamasis, bet jokiose grafose neužfiksuota užimta tinkama padėtis aikštėje, kamuolio palydėjimas, varžovų atakos ginantis ar pagalba komandos draugams.
„Gynyba – ne mažiau svarbi už puolimą. O kokio lyderio reikia ginantis? Jokio! Visi aria, ir viskas“, – tvirtino S. Kairys.
Siekia tik aukščiausių tikslų
Šiemetė Lietuvos rinktinė neturi vieno ryškaus žaidėjo, gebančio nuspręsti, kaip baigti ataką, ir vėl besiimančio atsakomybės net po nesėkmės, tačiau J. Kazlauskas aiškiai yra svarbiausias komandos žmogus šalia aikštės.
„J. Kazlauską drąsiai vadinčiau lyderiu, – sakė S. Jovaiša. – Jonas jaučia situaciją, puikiai supranta, kad, turėdamas pajėgius vidutiniokus, pats turi nuspręsti, kaip žaisti, ir savo tiesas pateikti taip, kad visi jomis patikėtų.“
Lietuvos rinktinė – ne Ispanijos, kurioje gausu ypatingų talentų. Ką reiškia broliai Pau ir Marcas Gasoliai! Tačiau komandinis žaidimas, kuris ne visada tinkamas žvaigždėms ir ne visada jų mėgstamas (kai kurie aiškūs lyderiai ima niršti ilgiau nepačiupinėję kamuolio), gali tapti esminis siekiant itin reikšmingų pergalių.
Priversti komandą veikti kaip laikrodį, kai kiekvienas mechanizmas turi aiškią paskirtį, gali ne kiekvienas. Liepdamas aikštėje mąstyti, treneris reikalauja ir neperžengti ribų – tinkamai atlikti užduotį, o ne improvizuoti.
„Esminis J. Kazlausko bruožas – įsitikinti, kad jo sumanytos schemos iš tiesų veikia. Žinoma, Jonas irgi kartais klysta, bet pamatęs, kad kai kurie sprendimai neveiksmingi, nedvejodamas juos keičia“, – aiškino S. Jovaiša.
Anot buvusio garsaus krepšininko, J. Kazlauskas yra maksimalistas ir siekia tik aukščiausių tikslų net tuomet, kai juos įvykdyti, atrodo, neįmanoma. Kai 2000-aisiais jo vadovaujama rinktinė išvyko į Sidnėjaus žaidynes, bronzos lietuviams niekas neprognozavo. Priešingai – net baimintasi, kad atjaunėjusi ir pasikeitusi rinktinė gali nuvilti. Kai pernai Europos čempionate J. Kazlausko armija klupinėdama vos įveikė pirmąjį etapą, mažai kas tikėjo, kad ji prasiskins kelią bent iki pusfinalio. Galiausiai pasiekė finalą.
„Niekada nesureikšminau lyderio vaidmens. Yra žaidėjų, kurie gimė būti krepšinio aikštės dievais. Tai – Michaelas Jordanas, LeBronas Jamesas ar Kobe Bryantas. Būtent jiems kurtos schemos ir visa žaidimo sistema, kaip išsidėstyti aikštėje, kad jie galėtų regzti ataką arba, jei yra užspaudžiami, perduoti kamuolį kitiems. Lietuvos rinktinė – tarsi kariuomenė, kuriai svarbus kiekvienas elementas: ir jūrų laivynas, ir aviacija, ir pėstininkai, ir artilerija. Ir tik vienas žmogus – J. Kazlauskas – juos gali sujungti į visumą“, – teigė S. Kairys.
Moka ir uždegti, ir nuslopinti aistras
Svarbu ne tik tai, kad Lietuvos rinktinės treneris preciziškai kruopščiai apsvarsto, išanalizuoja, sudėlioja žaidimo niuansus ir kaskart parenka jau išmėgintą bei ne sykį tobulintą schemą. Kartais net reikšmingiau tai, kaip J. Kazlauskas susitvarko su rinktinės žaidėjų emocijomis ar paveikia jų nuotaikas.
Ne paslaptis, kad pernykščio Europos čempionato pradžioje Lietuvos rinktinės emocinė būsena buvo pasiekusi kritinę ribą. Buvo ir barnių, ir rimtų pokalbių su žaidėjais. Vieni šiaušėsi nepatenkinti vaidmeniu komandoje, kiti krapštėsi savyje, mėgindami rasti nesėkmingo žaidimo priežastis. J. Kazlauskui už nugaros stovėjo šalies krepšinio legenda ir dabartinis vadas A. Sabonis, kuris net trumpa replika priversdavo žaidėjus pamiršti įgeidžius ir užsičiaupti. Bet realiai besiplieskiančias aistras rinktinėje slopino treneris.
Pokalbiai su kai kuriais krepšininkais buvo svarbūs ne tiek dėl to, kad strategas pajustų jų nuotaikas, kiek dėl to, kad leido numalšinti įkarštį. Kai reikėjo, J. Kazlauskas duodavo velnių visai komandai ar surasdavo svarią frazę, pakeliančią kovinę dvasią.
Pernai rinktinėje žaidė žodžio meistras R. Javtokas, todėl treneriui buvo lengviau. Iš R. Javtoko kapitono raištį perėmęs M. Kalnietis gal ne toks iškalbingas, bet irgi sugeba rasti argumentų, kai reikia uždegti žaidėjus. „Vis dėlto šioje rinktinėje didžiausią autoritetą turi J. Kazlauskas. Jo žodis paskutinis ir neginčijamas“, – įsitikinęs S. Jovaiša.
