Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) dar kartą įrodė, kad yra tik savo kiemo partija. Priimant į valdančiąją daugumą, jai buvo suteikta galimybė tapti nacionalinio lygmens politine jėga. Vis dėlto ambicijos, o gal sąmoningas siekis būti vien destabilizuojančiu veiksniu parodė, kad ši partija nebuvo ir nėra tam pasirengusi. Nesugebėjusi rasti pakaito buvusiai viceministrei Renatai Cytackai ir pademonstravusi keistą užsispyrimą, ji privertė premjerą Algirdą Butkevičių atstatydinti energetikos ministrą Jaroslavą Neverovičių.
Kažkoks paikas atsikalbinėjimas, neva niekas neturi teisės kritikuoti LLRA siūlomus kandidatus į viceministrų postus, ar užsispyrimas verčiau būti pašalintai iš koalicijos, nei pakeisti vieną iš kandidatų, rodo partijos ar jos lyderio politinį nesubrendimą. Galbūt tokie įpročiai ir vado nekvestionuojami nurodymai nieko nebestebina Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose, kur bemaž feodališkai jau pora dešimtmečių šeimininkauja LLRA, tačiau nacionaliniu lygiu tokių išsišokimų niekas netoleruoja.
Įdomu tai, kad partija įkyriai visuose savo pranešimuose pabrėžia, kokia ji skaidri ir nėra įsivėlusi į jokius korupcijos skandalus – tiesiog angelai, palyginti su visomis kitomis politinėmis jėgomis. Štai ir skandalas dėl R. Cytackos, anot LLRA, kilo tik todėl, kad ji nepasidavė korumpuotoms grupuotėms.
Tai, kas įprasta LLRA sukurtoje feodalinėje sistemoje, nepriimtina visos valstybės politikoje.
Realybė visai kitokia. Tai yra bene labiausiai patronažiniu dominavimu paremta partija Lietuvoje, kai tik jai priklausantys žmonės gali tikėtis gauti darbą savivaldybei pavaldžiose įstaigose arba išlaikyti savo postus. Šiuos teiginius patvirtina ir akademiniai tyrimai. Visiškai neseniai paskelbtas mokslinis straipsnis (Eglė Čeponytė, „Lietuvos švietimo įstaigų vadovų politizacija: Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybių lyginamoji analizė“, „Politologija“), kuriame aiškiai nurodoma, kad Vilniaus rajone politizuota 95 proc. tautinių mažumų mokyklų. Net 85 proc. tautinių mažumų mokyklų vadovai Vilniaus rajone yra LLRA nariai. Tokia tendencija turi labai paprastą logiką: nepriklausydamas šiai partijai rizikuoji būti atleistas. Tyrimo duomenys rodo, kad kitų, ne LLRA, politinių jėgų nariai spaudžiami anksčiau išeiti iš vadovaujamų pareigų. Kaip teigia tyrimo autorė, tikėtina, kad LLRA, būdama valdančioji partija savivaldybėje, naudojasi savo patronažo galia ir politinius konkurentus šalina iš vadovaujamų pareigų švietimo įstaigose. Vilniaus rajone kitoms partijoms priklausantys švietimo įstaigų vadovai poste išsilaikydavo vidutiniškai dukart trumpiau nei LLRA nariai (lyginami 2001–2013 m. buvusių direktorių išlikimo poste laikotarpiai). LLRA priklausančių mokyklų vadovų vidutinė karjeros trukmė – 36,75 metų, kitų partijų narių – tik 16,68 metų. Vilniaus rajone partijos naudojosi savo galia įstaigos vadovais skirti sau lojalius, tačiau mokyklos bendruomenei nepriklausančius asmenis. LLRA atveju beveik visi vadovai politizavosi (t. y. įstojo į partiją) dar prieš tapdami įstaigos vadovais.
Žinoma, kitos politinės jėgos taip pat mėgsta savo kontroliuojamose savivaldybėse parūpinti postus partijos kolegoms, ir mokyklų direktorių vietos – ne išimtis. Tačiau Vilniaus mieste ir rajone situacija skiriasi iš esmės: tikimybė, kad į vadovaujamą postą bus paskirtas politizuotas (partinis), mokyklos bendruomenei nepriklausantis asmuo, Vilniaus mieste yra viena iš penkiasdešimties, o rajone – net viena iš penkių.
Korupcijos procesus analizuojantys mokslininkai nesunkiai pasakytų, kad politinis patronažas, kai privilegijos, paslaugos ir postai skiriami saviems, partiniams, yra tokia pati korupcija, tik kita jos forma. Kad nedalijami kyšiai pinigais, dar nereiškia, jog sistema nekorumpuota.
Tačiau iš LLRA vadovų neatsiras pripažįstančių, kad ištobulinti partinio patronažo metodai prilygsta korupcijai. Todėl jie taip nuoširdžiai stebisi, kodėl nepriimtinas sprendimas žūtbūt viceministre išlaikyti R. Cytacką. Klausimas dėl nekompetencijos vadovybei apskritai nesuprantamas. Juk iki tapdama energetikos viceministre ji net trejus metus dirbo Šalčininkų rajono savivaldybės mero patarėja ir dar šešerius – Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sekretore. Pagal LLRA mastelį didesnės kompetencijos ir ištikimybės partijai turbūt ir būti negali. Todėl mieliau bus paaukotas J. Neverovičius, kuris nebuvo toks ištikimas, nei R. Cytacka. Tačiau tai, kas įprasta LLRA sukurtoje feodalinėje sistemoje, nepriimtina visos valstybės politikoje. Derėtų pripažinti, kad ši partija yra iš principo kitokia nei daugelis kitų Lietuvos politinių jėgų, ir bandymas padaryti ją civilizuotesnę nepavyko.
