Praeitį reikia rekonstruoti, fiksuoti ir saugoti visomis priemonėmis – to siekė Eustachijus Tiškevičius, didžiausią tarptautinį pripažinimą pelnęs XIX a. Lietuvos archeologas, muziejininkas ir istorikas
Grafas E. Tiškevičius (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873 m.) buvo kilminis bajoras, aristokratas ir dvarininkas. Tai trys svarbiausi sandai, kurie lėmė jo edukaciją, karjerą ir laikyseną visuomenėje. Gimė Minske Pijaus Tiškevičiaus (Pius Tyszkiewicz, 1756–1858 m.) ir Augustos Pliaterytės-Tiškevičienės (Augusta z Platerów Tyszkiewiczowa, 1782–1834 m.) šeimoje. Vaikystė prabėgo Tiškevičių rezidencijoje Lahoiske (Minsko gubernija, Barysavo apskritis), kuris garsėjo išplėtotu žemės ūkiu ir pramone, kelių konfesijų bažnyčiomis, puikia biblioteka, Tiškevičių ir Pliaterių giminių portretų galerija, o ilgainiui – ir muziejumi.
Eustachijaus tėvai – išskirtinės asmenybės. Ilgaamžis tėvas buvo mokslo, ypač istorijos (rašė Lahoisko istoriją), ir meno (laisvalaikiu smuikuodavo) mylėtojas. Motina A. Pliaterytė-Tiškevičienė, viena šviesiausių to meto moterų, dukteriai ir trims sūnums įskiepijo tradicinius krikščioniškos moralės ir patriotizmo principus (tokia buvo svarbiausia šio krašto bajorės priedermė), taip pat davė ir pirmuosius bibliofilijos, kolekcionavimo, muziejininkystės pagrindus. Pirmagimis Konstantinas, mokslininkas, kolekcininkas ir keliautojas, pavyzdingai valdė Lahoisko majoratą ir išgarsėjo 1857 m. ekspedicija Nerimi. Sūnus Florijonas, būdamas vos 23 metų, žuvo per sukilimą. Duktė Celina Tiškevičiūtė-Šadurskienė gyveno ilgiau už brolius – būtent jos namuose Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, 1873 m. rugpjūčio 13 (25) d. Anapilin iškeliaus jauniausias ir žymiausias jos brolis Eustachijus. Glaudžius šeimos narių tarpusavio ryšius liudija gausi Tiškevičių korespondencija, šiandien kaip ir visas E. Tiškevičiaus archyvas saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Svarbiausia šios korespondencijos dominantė – abipusė meilė ir rūpestis, tiesiog pribloškiantys šiems laikams nekasdieniu jausmų grožiu.
Mokyklas sūnums Tiškevičiai parenka labai kruopščiai. Vyresnieji sūnūs baigia Vilniaus universitetą. E. Tiškevičius iš pradžių mokosi prestižinėje Vilniaus gimnazijoje, o vėliau dėl silpnos sveikatos (negalavimai grafą lydės visą gyvenimą, todėl ilgainiui jis išmėgins visus garsiausius Europos kurortus, taip pat Druskininkus) perkeliamas arčiau tėvų namų, į Minsko gimnaziją. Kitaip nei broliai, universiteto nebaigs – ši mokslo įstaiga bus uždaryta vidurinės mokyklos baigimo išvakarėse. Universitetinio išsilavinimo stygių jaus visada. Todėl sieks tą švietimo instituciją atkurti.
Būdamas devyniolikos stoja valstybės tarnybon. Valdininko karjerą pradeda 1833 m. kaip Rusijos imperatorių ir carų ordinų kapitulos Šv. Onos ordino ekspedicijos raštininkas. Po dvejų metų paskiriamas Vilniaus karinio gubernatoriaus ir Gardino, Minsko ir Balstogės generalgubernatoriaus raštinės valdininku. 1840 m. jau eina gubernijos sekretoriaus, o po dvejų metų – Barysavo apskrities mokyklų garbės inspektoriaus pareigas. 1853 m. paskiriamas Proto negalia sergančių žmonių gydymo įstaigos Vilniuje globėju. Labdaringa veikla – neatskiriama E. Tiškevičiaus biografijos dalis, ypač Vilniaus labdarybės draugijoje. Bet daugiausia grafas nuveiks kaip Vilniaus senienų muziejaus globėjas ir Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos pirmininkas.
Mokslininkas ir muziejininkas
Pasak paties E. Tiškevičiaus, pirmoji mintis Vilniuje įkurti mokslo draugiją kilo 1835 m., kai iš Sankt Peterburgo persikėlė į buvusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę, kur uždarius universitetą sutiko daug mokslui neabejingų žmonių. Todėl visas jėgas nukreipia konkrečiam tikslui – siekia „sujungti į vieną visumą dėl įvairių įvykių išblaškytus atskirus individus, reprezentuojančius šio krašto inteligentiją“, t. y. įkurti mokslo draugiją. 1837 m. istorikas Teodoras Narbutas pasiūlo E. Tiškevičiui dar vieną idėją – savo rinkinių pagrindu įsteigti Lietuvos muziejų. Tad grafas aistringai atsideda tirti krašto praeitį, kaupti senovės paminklus. Auga ir E. Tiškevičiaus kolekcijos, ir mokslinės ambicijos. 1837–1841 m. Sankt Peterburgo bei Vilniaus spaudoje paskelbiami pirmieji rašiniai etnografijos, archeologijos ir teatro istorijos temomis. Netrukus savo archeologinius tyrimus apibendrina studijoje „Rzut oka na źródła archeologii krajowej“ („Žvilgsnis į krašto archeologijos paminklus“, Vilnius, 1842 m.), kuri tampa pirmąja šios srities knyga Lietuvoje. 1843-iaisiais apsilankęs Suomijoje, Švedijoje ir Danijoje, užmezga ryšius su žymiais Skandinavijos praeities tyrėjais bei kolekcininkais, su garsiausiomis tų kraštų senovę tiriančiomis mokslo draugijomis. Kelionėje kristalizuojasi būsimo muziejaus planas. 1845 m. pasirodo nauja archeologijos studija, po metų – knyga apie kelionę po Skandinaviją, dar po dvejų – statistinis gimtosios Barysavo apskrities aprašymas. E. Tiškevičiaus senienų rinkiniai jau apima ne tik archeologiją ir numizmatiką, bet ir istoriją, etnografiją. Todėl 1847 m. (kitais duomenimis – dar 1838 m.) specialiai šiam tikslui nupirktuose namuose Antakalnyje, netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, įsteigia „lietuviškų senienų kabinetą“. Kolekcija prieinama visiems, tačiau privatus ir neoficialus muziejus neatspindi plačių E. Tiškevičiaus mokslinių ir kultūrinių užmojų. Jau po metų grafas savo rinkinius nutaria dovanoti visuomenei. Tokį sprendimą aiškina ribotomis vieno žmogaus galimybėmis ir visoje Europoje veikiančių panašaus pobūdžio viešųjų muziejų pavyzdžiu. Tačiau 1848-aisiais parengtą muziejaus steigimo Vilniuje projektą imperijos švietimo pareigūnai atmeta. Palankiai sutiktas tik naujas 1851 m. projektas, bet ir šis dėl biurokratinio vilkinimo bei Krymo karo sukurtos sumaišties patvirtinamas tik po trejų metų – 1855 m. balandžio 29 d. „Senienų muziejaus ir Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos įstatus“ pasirašė jau naujasis imperatorius Aleksandras II. E. Tiškevičius buvo paskirtas šių institucijų vadovu. Ypač svarbiu akcentu tapo muziejui suteiktos patalpos – buvusio Vilniaus universiteto aula, vadinamoji Pranciškaus Smuglevičiaus salė.
Pirmenybė vis dar atiduodama ekscentriškajam D. Poškai ir jo privačiam, tegul ir lituanistiniam, rinkiniui, o ne E. Tiškevičiui ir jo pirmam viešam Lietuvos muziejui.
E. Tiškevičiaus idėją visuomenė sutiko entuziastingai – tai rodo ir sparčiai gausėjantys Vilniaus senienų muziejaus rinkiniai. 1856 m. aukotojų sąrašuose pažymėtos 102, 1859 m. – 179, 1861 m. – 258, o 1862 m. – net 323 pavardės. Donacijos buvo įvairiausios: knygos, žemėlapiai, rankraščiai, medaliai, monetos, portretai, ginklai, archeologiniai radiniai, masonika, senoviniai buities apyvokos daiktai, žvėrių ir paukščių iškamšos ir kt. Aukojo ir komisijos nariai (per šios institucijos gyvavimo metus nariais išrinkta 250 asmenų), ir gyventojai. Dovanojo civiliai, kariškiai, valdininkai, katalikų ir stačiatikių dvasininkai. Aukojo ir žydai, ir karaimai. Donatorėmis buvo ir moterys. Kartais muziejui būdavo perduodamos ištisos kolekcijos. 1861 m. šiai institucijai dovanotos 13 789, 1862 m. – 6595 muzealijos. Tikriausiai kaip tik dėl šių iškalbingų skaičių 1862 m. balandžio 14 d. komisijos posėdyje E. Tiškevičius išdrįso viešai išsakyti ir pagrindinį savo gyvenimo tikslą: „Nežinau, kokia yra šių rinkinių, kuriuos taip dosniai turtina mūsų tauta, ateitis, nes joks žmogus negali ir net neprivalo žinoti, kokią misiją jam skyrė Likimas. Tačiau jeigu kiekvienas veiksmas turi savo tikslą, tai tasai taip trokštamas tikslas telpa žodyje „universitetas“. Jeigu su Dievo pagalba kelių milijonų žmonių džiaugsmui ši svajonė išsipildytų, tai jau bus paruošti moksliniai rinkiniai, kurių priešingu atveju mūsų kraštas turėtų dar ilgai laukti.“
Tačiau politiniai įvykiai neleido šioms viltims išsipildyti – atmosfera po sukilimo buvo daugiau nei nepalanki tokioms iniciatyvoms. E. Tiškevičiaus vadovaujama komisija sulaukė kaltinimų diletantizmu ir antivyriausybine propaganda, o padėčiai „ištaisyti“ pasiūlyta muziejų sujungti su vietos valdžios kuriama Vilniaus viešąja biblioteka. 1865 m. vasario 27 d. komisijos darbui ir muziejaus turtui patikrinti paskirta vadinamoji Komisija Vilniaus muziejui sutvarkyti, jos darbo rezultatas – į Maskvą, į Rumiancevo muziejų, išvežtos 39 dėžės „muziejaus paskirties neatitinkančių daiktų“. Naujausių tyrimų duomenimis (jeigu neskaičiuosime gausios numizmatinės kolekcijos), tai galėjo būti nuo 1000 iki 6877 muziejinių objektų (su dubletais – 7094). Į Rusiją iškeliavo pačios vertingiausios iš privačių rinkinių į Vilniaus senienų muziejų suplaukusios ir senąjį valstybingumą bei gilias kultūrines Lietuvos šaknis liudijančios senienos. Didžioji jų dalis į mūsų šalį taip ir negrįžo. E. Tiškevičius iš paskutiniųjų bandė ginti savo viso gyvenimo kūrinį – „tą bastioną, kuris saugojo nuo šiaurės vėtrų mūsų kalbą ir brangią praeitį“. Nepadėjo nei viešai deklaruojamas lojalumas, nei asmeniniai ryšiai imperatoriaus dvare – 1865 m. rugsėjo 27 d. grafas jo paties prašymu buvo atstatydintas iš muziejaus globėjo ir komisijos pirmininko pareigų. Į Maskvą neišvežti muziejaus rinkiniai atiteko Vilniaus viešajai bibliotekai. E. Tiškevičius su šia įstaiga nebendradarbiavo.
Rašytojas ir poetas
Paprastai šiuo faktu tarsi nutrūksta E. Tiškevičiaus biografija. Viena populiariausių to meto asmenybių – tai rodo apdovanojimai, užsienio mokslo draugijų nario diplomai, daugybė ikonografijos, eilių ir dedikacijų (taip pat puikiame mūsų dienas pasiekusiame E. Tiškevičiaus atminimų albume) – patiria visišką fiasko. Sunaikinama jo sukurta ir puoselėta institucija, iš Lietuvos išgabenami brangiausi eksponatai. Ne tik kilmės, bet ir dvasios aristokratas patiria didžiulę psichologinę traumą. Tad visai suprantama, kodėl jis pasitraukia iš viešojo gyvenimo. Savanoriškos tremties vieta pasirenka ne Lahoiską ar kitą Tiškevičių dvarą Minsko gubernijoje, o tolimo giminaičio Mykolo Tiškevičiaus valdomus Biržus. Tačiau priverstinė vienatvė savaip gydė – horacijiškas gyvenimo būdas vėl atnešė dvasios ramybę, kūryba tapo terapija. Galbūt kaip tik todėl paskutiniaisiais gyvenimo metais E. Tiškevičius sukūrė dar tris dešimtis kūrinių: monografijų, šaltinių publikacijų, apybraižų, apsakymų, eilėraščių. Tiškevičių rezidenciniuose Astravo rūmuose buvo parašyta ir Biržų istorija.
Daug laiko skirta ir beletristinei kūrybai. Kaip ypatingą, taip pat iki šiol neakcentuotą E. Tiškevičiaus literatūrinį pomėgį galima minėti rankraščiuose likusią poeziją. O ir spaudoje jis debiutavo ne tik kaip etnografas, archeologas, teatro istorikas, bet ir kaip rašytojas – apybraiža „Obrazy domowego pożycia na Litwie: Pan Choroszcza“ („Vaizdai iš namykščio gyvenimo Lietuvoje: Ponas Chorošča“, Vilnius, 1842 m.) pasirodė net keliais mėnesiais anksčiau už pirmąją archeologijos studiją. Grafo grožinė kūryba spausdinta tiek periodikoje, tiek atskirais leidiniais, dažnai sulaukdavo net kelių laidų. Tačiau iki šiol ji atskirai neaptarta. Juolab neįvertinta išliekamoji jos vertė, nors detalesnė analizė skatina prielaidą apie aukštas menines ypatybes. Maža to, grožinė kūryba nebuvo paremta tik vaizduote – rašyta ne tiek dėl pramogos ir net ne „dėl literatūros“, bet pirmiausia „dėl istorijos“. E. Tiškevičiui labai rūpėjo civilizacinis virsmo metas, norėta užfiksuoti tai, kas jau sparčiai „tirpo“, – dar iš vaikystės pažįstamą „kontušinę“ dvaro kasdieną. Jo palikti dvarų ir dvarelių, miestelių ir vienuolynų aprašymai – tarsi literatūrine kalba surašyti inventoriai.
Į Rusiją iškeliavo pačios vertingiausios iš privačių rinkinių į Vilniaus senienų muziejų suplaukusios ir senąjį valstybingumą bei gilias kultūrines Lietuvos šaknis liudijančios senienos.
Praeitį reikia rekonstruoti, fiksuoti ir saugoti visomis įmanomomis priemonėmis – tokia svarbiausia E. Tiškevičiaus aksioma. Grožinė literatūra – viena priemonių. Ypač apybraižos žanras deklaruoja pagarbą autentiškam vaizdui, detalei ir suteikia unikalią galimybę įamžinti tuos žmonių gyvensenos aspektus, kurie kitomis priemonėmis neužfiksuojami, – kalbėseną, mąstyseną, elgseną, jausenas. Tačiau tik pastaruoju metu grįžtama prie to, ką jau prieš pusantro šimto metų teigė pats E. Tiškevičius, – kad praeitį galima pažinti ir taip. Ypač per literatūrą, kokią rašė ši daugybe talentų apdovanota asmenybė, kurią galima pažinti ir per literatūrą.
„Ne toks savas“
E. Tiškevičių šiandien galime vadinti ne tik pirmosios archeologijos studijos autoriumi, bet ir pirmojo viešo muziejaus Lietuvoje kūrėju, pirmuoju Lietuvos teatro istoriku ir vienuolynų tyrimų šalyje pradininku. Biržiečiai jam dėkingi už pirmą miesto istoriją. Grafas paliko ir ryškią Lietuvos bajorų buities fotografiją. Tačiau pasakyti tik tai būtų per maža. E. Tiškevičius buvo didžiausią tarptautinį pripažinimą pelnęs to meto Lietuvos archeologas, muziejininkas ir istorikas, itin stimuliavęs šio krašto mokslo raidą. Jis buvo vienijanti figūra, kuri dėl savo tyrimų ir asmeninio žavesio sugebėjo sutelkti pavienius tyrėjus ir paaiškinti istorinio paveldo svarbą visuomenei ieškant savos tapatybės; asmenybė, kuri mokėjo prakalbinti senus privačiose kolekcijose išbarstytus daiktus, o jų papasakotas istorijas sujungti į vieną didelį „Lietuvos istorijos pasakojimą“. Vis dėlto E. Tiškevičiaus vieta tiek mūsų istorinėje sąmonėje, tiek apskritai mūsų kultūroje – dviprasmiška. Šios iškilios ir įvairiapusės asmenybės vardas nėra visai nežinomas, jis minimas net vadovėliuose, tačiau visada tik fragmentiškai, lakoniškai ir santūriai.
Žinoma, „kaltas“ ne tiek E. Tiškevičiaus „renegatiškumas“, kiek jo lingvistinis nepatogumas. Jeigu remsimės aušrininkų kultūrinio paveldo atrankos mechanizmu (o juo vis dar remiamės), E. Tiškevičius mums tarsi „ne visai savas“, nes jam nepavyko sėkmingai sulydyti dviejų svarbių – Lietuvos istorijos ir lietuvių kalbos – sandų. Todėl pirmenybė vis dar atiduodama ekscentriškajam Dionizui Poškai ir jo privačiam, tegul ir lituanistiniam, rinkiniui, o ne E. Tiškevičiui ir jo pirmam viešam Lietuvos muziejui, kuris sukėlė tikrą sąjūdį to meto visuomenės galvose. 150 metų sėkmingai gyvuojančią nuostatą sunku peržengti. Kaip vis dar sudėtinga suvokti, kad ir Jono Basanavičiaus kartos istorinė savimonė formavosi ne su lietuviškai kūrusio Simono Daukanto, bet su lenkų kalba parašytais Teodoro Narbuto istorijos veikalais. Tačiau šiais metais Lietuvos archeologijos draugijos iniciatyva atminimo lenta E. Tiškevičiaus vardas pagaliau bus įamžintas P. Smuglevičiaus salės prieigose. Taip simboliškai E. Tiškevičius vėl grįš į savo Muziejų, o galbūt ir į mūsų istorinę sąmonę.
