Vokiečių rašytojo romane XX a. siaubūnu laikomas nacizmas, o XXI a. – žiniasklaida
Paskutinius šio romano apie Adolfo Hitlerio prisikėlimą puslapius baigiau skaityti gana neįprastomis aplinkybėmis. Tarpmiestinio susisiekimo autobuse studentiško amžiaus keleivis gerą pusvalandį garsiai kalbėjo rožinį. Baigęs melstis, bendrakeleivei daug pasakojo apie Dievo paieškas, visoje Lietuvoje aktyviai veikiančias religines bendruomenes, psichikos ligas, kuriomis jam teko sirgti. Ir vėl apie sielos vedlius, ideologijas, dvasios tėvo duotus patarimus. Na, jūs mane supratote.
Apie šį kontekstą užsimenu neatsitiktinai. Iš pažiūros niekuo neišskirtinio vaikino būklė ir jo gyvenimo patirtys savotiškai susisiejo su vokiečių rašytojo ir žurnalisto Timuro Vermeso kūrinio siužetu. Satyrinis romanas A. Hitlerį perkelia į 2011-ųjų Vokietiją. Kelis dešimtmečius tiesiog pramiegojęs fiureris iš pradžių įsivaizduoja prabudęs 1945-ųjų politinio klimato šalyje. Tačiau greitai suvokęs pokyčius jis neprapuola ir sparčiai tampa populiariu televizijos laidos personažu, milijonus peržiūrų „Youtube“ surenkančia žvaigžde. Nors skurdokas knygos stilius bei pernelyg schematiški, tarsi iš kartoninių trafaretų sudėlioti personažai smarkiai apsunkina skaitymo malonumą, moralas aiškus: besijuokiantys iš A. Hitlerio patys nepajunta, kaip pradeda juoktis drauge su juo. Tai tinka kalbant tiek apie knygos personažus – fiurerio auditoriją, tiek apie šio romano skaitytoją.
Trapią taikios ir demokratiškos šalies dvasią dekonstruojantis T. Vermesas gana vykusiai atskleidžia Vokietijos ir apskritai šiuolaikinio Vakarų pasaulio skaudulius, tarp jų – stereotipus ir ksenofobiją, menkai pridengtus politinio korektiškumo kiautu. Iš pradžių genialiu parodijos meistru fiurerį laikantys žiūrovai greitai įvertina ir ugningas jo kalbas: naujas televizijos veidas garsiai įvardija tai, apie ką visuomenė viešai kalbėti nedrįsta. Tad į savo keliamą klausimą „kas būtų, jeigu?..“ T. Vermesas atsako groteskišku scenarijumi, aiškiai padiktuotu ir žurnalistine knygos autoriaus patirtimi.
Vis dėlto būtent visų kalčių nurašymas žiniasklaidos pasauliui atrodo viena silpnesnių romano pusių. Siužeto užuomazgos kelia įdomių klausimų apie žmogiškąją prigimtį, deja, romane jie lieka neatsakyti. Vos perskaičius pirmuosius keliasdešimt puslapių galima nutuokti, kad blogiuko vaidmuo satyroje vienareikšmiškai bus priskiriamas ne fiureriui ar jo sekėjams, bet žiniasklaidai, nors būtent bulvarinis „Bild“ bene pirmasis susirūpino šio naujo televizijos veikėjo fenomenu. Erdvės ir progų neperžengiant siužeto pakedenti žmogiškųjų silpnybių ir nuodėmių kontekstus būta apsčiai. Beprotiškame XXI a. pasaulyje poreikis atsirasti netikriems pranašams ir prieštaringai vertinamiems lyderiams neišnyko. Tai liudija ir minėta autobuso bendrakeleivio patirtis. Tačiau T. Vermesui, regis, pritrūko kvapo, o gal įgūdžių. Paviršutiniškumas, kapoti sakiniai ir trūkinėjantis, lyg rykšte į priekį genamo pasakojimo ritmas – anaiptol ne vieno iš žurnalisto į rašytojus žengusio autoriaus problema.
Nesunku suprasti, kodėl Vokietijoje ir kitose šalyse romanas sulaukė nemenko dėmesio, o kai kur iš perkamiausių literatūrinių naujienų sąrašo išstūmė net amžinąjį Paulo Coelho. Vienas baisiausių XX a. istorijos etapų tebegyvas ne tik atmintyje, bet ir meno kūriniuose. Ar dar verta apie tai kalbėti, keliant pagrįstas abejones ir nepagrįstas utopijas? Taip. Ar pats T. Vermesas savo knygoje galėjo tai padaryti meistriškiau? Taip.
