Telefonu jo balsas retkarčiais trumpam prapuola tarp virtuvei būdingų garsų. Atrodo, kad kalbėdamas apie terorizmą ir menininko misiją pasaulyje Markas Ravenhillas gaminasi vakarienę. Vieną garsiausių šių laikų britų dramaturgų, kultinės pjesės „Shopping and Fucking“ autorių kalbinusios IQ kultūros redaktorės Viktorijos Vitkauskaitės tai nestebina. Drąsiam, atviram ir ne visada politiškai korektiškam šio menininko žodžiui fonas niekada nebuvo svarbus.
Nepriklausoma rusų teatro trupė „Post Theatre“ į Vilnių atveža pjesių muziejų – 16 instaliacijų pagal jūsų pjesių seriją „Shoot / Get Treasure / Repeat“. Nagrinėjate, kaip tragiškoji Rugsėjo 11-oji JAV paveikė šiuolaikinio žmogaus kasdienybę. Kas, jūsų akimis, mūsų gyvenime labiausiai pasikeitė po to įvykio?
– Sakyčiau, akivaizdžiausias pokytis – padaugėjo įvairių draudimų, siekiant užtikrinti didesnį žmonių saugumą. Tačiau manau, kad visuomenei taip viso labo įkyriai primenama apie nuolatinę grėsmę. Nemanau, kad griebęsi daugiau saugumo priemonių esame ar jaučiamės saugesni. Tiesiog dažniau mąstome apie nuolatinį pavojų.
Pjesėje kritikuojama kilusi Vakarų pasaulio reakcija į teroro išpuolį JAV. Kas ir kodėl, jūsų manymu, sureagavo ne taip?
– Manau, kad pirmieji kilę jausmai natūraliai buvo susiję su užuojauta. Tačiau greitai paaiškėjo, kad amerikiečiai jaučiasi unikalūs ir ypatingi. Net per televiziją kalbėta: „Negaliu patikėti, kad tai nutiko būtent mums, juk mes – tie gerieji vyrukai.“ Britų visuomenė, manyčiau, pajuto šiokį tokį atstumą tarp savęs ir amerikiečių. Atrodė, kad pastarieji jaučiasi lyg Dievo išrinktoji tauta. Apie save jie mano taip: mes – išskirtiniai pasaulyje. Todėl britams buvo sunku su jais solidarizuotis, nes amerikiečiai jautėsi lyg ypatingosios Dievo misijos nešėjai.
Kritikai rašo, kad pjesės pavadinimą („Šauk / Pasiimk brangenybes / Pakartok“) reikėtų suprasti kaip formulę, pagal kurią vakariečiai elgiasi islamo pasaulyje. Kokia iš tiesų šio pjesių serijos pavadinimo kilmė?
– Pavadinimo idėja gimė, kai perskaičiau apie vaizdo žaidimų kūrėjų susirinkimą. Vadovai buvo susirūpinę, kad žaidimuose lieka per daug teksto, per daug žodžių. Kūrėjams liepta susitelkti į esmę ir laikytis formulės „Šauk / Pasiimk brangenybes / Pakartok“ – esą to užtenka geram žaidimui. Pamaniau, kad tai galėtų būti puikus mano pjesės pavadinimas.
Ar manote, kad vienintelė karų ir konfliktų priežastis – pinigai?
– Manau, kad priežastys kompleksinės, o kiekvieno konflikto situacija kitokia. Tačiau sakyčiau, kad daugybė jų kyla dėl politikų noro gauti naftos, dėl bandymų uždirbti iš karo. Esu įsitikinęs, kad konfliktų dažniau kyla iš ekonominių paskatų nei iš diskusijų apie demokratiją.
Ką siaučiant karui gali padaryti menininkas?
– Rašydamas „Shoot / Get treasure / Repeat“ galvojau apie tai, kad 24 valandas per parą esame bombarduojami naujienomis. Nebelieka erdvės apmąstyti milžiniškam srautui informacijos, mus pasiekiančių vaizdų. Būtent menas gali suteikti tą apmąstymų erdvę, leisti pažvelgti į situaciją iš šalies. Tai galima vadinti tam tikros formos meditacija. Pasaulyje įsivyrauja dokumentikos tendencijos. Tai gerai, tačiau nuolatinis transliacijų srautas neleidžia mums interpretuoti įvykių. O interpretuoti, mano manymu, svarbu.
Praėjus metams po Rugsėjo 11-osios britų menininkas Damienas Hirstas teroro aktus pavadino meno kūriniu, turėdamas omenyje jų vizualumą. Žinoma, į tai reaguota audringai. Kaip manote, ar egzistuoja ribos, situacijos, kai menas ir jo kūrėjas turėtų išlikti pagarbūs?
– Ne, manau, kad menininkui šį klausimą verta ignoruoti. Tai neatrodo geras išeities taškas kuriant. Žinoma, kalbėdamas apie neprivalomumą gerbti suvokiu, kad tai – gana pavojinga teritorija. Tačiau menas turi ją ginti.
Po „Shoot / Get Treasure / Repeat“ kritikai rašė: „Akivaizdu, kad M. Ravenhillas vakarietišką laisvės ir demokratijos idėją laiko kvailu pokštu.“ Kokia jūsų laisvės ir demokratijos idėja, ką jums reiškia šios sąvokos?
– Laisvės ir demokratijos idėja labai svarbi, kaip ir tai, ką ji įkūnija. Tačiau girdėdami šiuos žodžius privalome būti labai atsargūs. Labiausiai tais atvejais, kai juos vartoja politikai. Šie nuolat juos kartoja, ypač po Rugsėjo 11-osios įvykių. Taip laisvė ir demokratija devalvuojamos.
Rizikuoju būti nuobodi, bet privalau paklausti apie „Shopping and Fucking“ pjesę. Vien Oskaro Koršunovo teatre ji vaidinta 15 metų – tiek kartais scenoje neištempia net Williamo Shakespeare’o kūriniai. Kokia šios pjesės populiarumo visame pasaulyje paslaptis?
– Manau, kad tarptautiniame kontekste ši pjesė pasirodė labai tinkamu metu. Ypač tai tinka kalbant apie pokomunistines šalis, kuriose viskas radikaliai pasikeitė, kapitalizmas įžengė labai greitai ir tam tikrais atvejais – gana žiauriai. Šis kūrinys būtent ir artikuliuoja kapitalizmą, kuris daugybėje valstybių buvo naujas dalykas. Manau, kad tam tikra prasme man, kaip „Shopping and Fucking“ autoriui, pavyko tinkamu metu atsidurti tinkamoje vietoje.
Esate sakęs, kad sulaukęs milžiniškos šios pjesės sėkmės kurį laiką jautėtės tapęs tarptautiniu prekės ženklu. Klausiu naiviai: o kas blogo būti tarptautiniu prekės ženklu?
– Manau, kad gera pjesė pirmiausia neprivalo būti skirta visam pasauliui, globaliai auditorijai. Pirmiausia ji turi būti skirta arčiausiai to teatro, kuriam parašei pjesę, esantiems žmonėms. Žinoma, vėliau kūrinys gali būti verčiamas į kitas kalbas, pristatomas vis kitai auditorijai – tai pranašumas. Tačiau svarbiausia atvirai kalbėtis su sau artimiausia auditorija. Priešingu atveju pradėsi rašyti pernelyg apibendrintai. Kurdamas niekada nekeliu tikslo, kad mano darbas būtų aktualus visiems.
Ar kartais rašydamas jaučiate pagundą paerzinti publiką, sąmoningai įpinti į siužetą ką nors, kas gali supykdyti žiūrovą?
– Visada pirmiausia rašau sau. Niekuomet nesiimu kurti pjesės norėdamas ką nors aiškiai pasakyti, įtvirtinti. Konkrečia tema rašau tada, kai pats nežinau atsakymo, kai noriu iššūkio sau, provokacijos. Niekada nepradedu darbo norėdamas paerzinti ar išprovokuoti auditoriją. Man tai atrodo šiek tiek vaikiška.
Pjesių ciklą „Shoot / Get Treasure / Repeat“ parašėte ypatingomis asmeninėmis aplinkybėmis. Po sunkaus epilepsijos priepuolio 2007-aisiais paaiškėjo, kad neprisimenate nieko iš savo gyvenimo, kas vyko likus dviem mėnesiams iki ligos. Visgi tesėjote duotą pažadą Edinburgo festivaliui parašyti 16 pjesių ciklą. Komentarą apie tai „The Guardian“ baigėte žodžiais: „Kam reikia atminties, kai vaizduotė gali dirbti taip smarkiai?“ Ar po šių išgyvenimų iš tiesų manote, kad mes pervertiname atmintį?
– Ne, vis dėlto esu įsitikinęs, kad atmintis svarbi. Privalome prisiminti praeitį tam, kad ją apmąstytume. Vienas svarbiausių meno uždavinių yra unikaliai suderinti atmintį ir vaizduotę.
M. Ravenhillas, „Shoot / Get Treasure / Repeat“, tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, rugsėjo 30 ir spalio 1 d., Menų spaustuvė
(Šiltadaržio g. 6, Vilnius)
M. Ravenhillas
Gimė 1966 m. birželio 7 d.
1984–1987 m. studijavo anglų kalbą ir dramaturgiją Bristolio universitete.
1990-aisiais jam diagnozuotas ŽIV. Vėliau teigė manantis, kad būtent ši žinia paskatino jį imti intensyviai kurti pjeses.
1996 m. parašė pirmąją ilgametražę pjesę „Shopping and Fucking“. Apie milžinišką kūrinio populiarumą interviu „The Telegraph“ sakė: „Toks jausmas, lyg būčiau Kylie Minogue. Jai prireikė dešimt metų, kad žmonės pamirštų „I should be so lucky“ ir įsimintų ją kaip „Can’t get you out of my head“ kūrėją, nors per tuos metus ji parašė daugiau puikių dainų.“ Kitos garsios pjesės: „Some Explicit Polaroids“ („Keletas tikslių polaroidinių nuotraukų“), „Faust is Dead“, „Mother Clap’s Molly House“, „Product“ („Produktas“), „Shoot / Get Treasure / Repeat“, „The Cut“, „The Experiment“.
2005 m. debiutavo kaip aktorius Edinburgo festivalyje savo pjesėje „Produktas“. 2006 m. su aktore Vilma Raubaite šį kūrinį vaidino Vilniuje, festivalyje „Naujosios dramos akcija“.
2012 m. dvejiems metams tapo Karališkosios Shakespeare’o kompanijos rašytojų rezidencijos nariu. Parašė pjesę „Kandidas“ – atsaką garsiajai Voltaire’o apysakai, taip pat Shakespeare’o gimtadieniui skirtą sonetą, pjesę pagal Bertolto Brechto „Galilėjo gyvenimą“.
2013 m. sukūrė libretą Norvegijos nacionalinės operos užsakymu.
Rašo scenarijus televizijos serialams, komentarus kultūros tema „The Guardian“.
