Pats rašau, pats išleisiu ir… pats skaitysiu? Savarankišką leidybą išbandę autoriai dalijasi jos ypatumais ir žvelgia į ateitį.
Rusų poetas Nikolajus Glazkovas praėjusio amžiaus viduryje rašomąja mašinėle spausdino brošiūras su avangardinėmis savo eilėmis ir jas dalijo bičiuliams, antraštiniame lape užrašęs „samizdat“. Ironiškai pavartotas terminas netrukus prigijo apibūdinant visą nelegaliai einančią spaudą Rytų ir Vidurio Europoje. Anuomet samizdatas plito kaip protestas prieš žodžio laisvės suvaržymą, o šiais laikais jį skatina individualumo ar ekonominės naudos siekiai.
„Kapitalistinėje santvarkoje, jei tik tavęs kas nors netenkina, turi visas priemones ir galimybes daryti taip, kaip tau patinka, – pabrėžia konceptualių dizaino ir leidybos idėjų dirbtuvių „Vario burnos“ įkūrėjas Tomas S. Butkus. – Kilusi iš socialinio protesto kaip ir gatvės menas, šiandien savilaida yra tiesiog realizacijos būdas.“
Praradusi pirminį protesto elementą, šiais laikais savarankiška leidyba yra ne politinis, o veikiau komercinis iššūkis. Knygą parašiusiam autoriui dar reikia atlikti daugybę užduočių: sukurti jos dizainą, numatyti sklaidą, parengti rinkodaros planą ir t. t. Visgi ir šiandienos leidyboje galima įžvelgti maišto atspalvių. T. S. Butkus pasakoja, kad pagrindinė priežastis, kadaise jį paskatinusi išspausdinti knygą, buvo netenkinusi įvairių leidyklų politika ir leidžiamos knygos. Įsirašyti į nepatinkantį kontekstą autorius nepanoro. Ar vadinamoji savileidyba ir šiandien gali tapti atsvara tradicijai ir net jai oponuoti?
Savikritikos testas
Ant poeto Benedikto Januševičiaus rašomojo stalo visados galima aptikti bent kelias pradedančiųjų autorių išleistas knygas. „Tas rašytojų srautas nebūtų nieko blogo, jei tik jie be saiko nekaišiotų savo knygų kitiems ir nereikalautų jų įvertinti, pagirti ar net skirti premijų“, – sako B. Januševičius, įdomesniu reiškiniu vadinantis ne savilaidą, o žmones, kurie tuo užsiima. Didžioji dalis jų – jauni pradedantys rašytojai arba tiesiog mėgėjai, nusprendę save išreikšti knygos puslapiuose. Kita, mažesnioji, dalis tenka profesionaliems autoriams, kurie ryžtasi savo knygą paleisti į gyvenimą savarankiškai ir siekia, kad jų kūriniai būtų kuo autentiškesni. „Išleisdamas knygą prisiimi atsakomybę už jos turinį ir apsaugai savo tekstą, pavyzdžiui, nuo nekompetentingo redaktoriaus, kuris galbūt nesupras, kaip jį reikia pataisyti, – pabrėžia pašnekovas. – Taip pat didelis pranašumas, kad pats gali sukurti savo knygos dizainą. Kitaip tariant, paties rašytojo rankose atsiduria jo profesionalumas ar neprofesionalumas, skonis ar beskonybė.“
(Dar) nepripažintų autorių knygos pasiekia ir daugiau nei dvidešimtmetį veikiančių dirbtuvių „Vario burnos“ įkūrėją T. S. Butkų. Prieš priimant sprendimą spausdinti, pradedantiesiems rašytojams jis pataria devynis kartus pamatuoti: „Tai išbandymas autoriaus savikritiškumui. Daug žmonių kuria, tačiau klausimas, kokia darbų dalis turi meninę vertę ir kiek iš tikrųjų tai kokybiška.“
Akivaizdu, kad tie rašytojai, kurie mano, kad įvairius filtrus perėjusi knyga bus tik sugadinta, patys turi prisiimti aukštų leidinio reikalavimų krūvį. T. S. Butkus atkreipia dėmesį, kad savarankiškai išleisti knygą pasiryžęs rašytojas dažniausiai atriboja savo kūrinį nuo potencialių skaitytojų – jis neturi tokių platinimo ryšių ir galimybių kaip leidyklos. Tačiau, prieš perleidžiant kūrinio sklaidos rūpesčius platinimo tinklams, kirbteli elementarus klausimas: kam duoti uždirbti kitiems, kai gali pelną gauti pats? Anot T. S. Butkaus, leidinių platinimas monopolizuotas – veikia vos keli tinklai, jie diktuoja sąlygas ir užsideda nemenką pelną. Tokioje mažos rinkos valstybėje kaip Lietuva autorius, atiduodamas visas platinimo teises leidyklai, galėtų uždirbti tik knygai tapus bestseleriu. Kitais atvejais ji būtų finansiškai nuostolinga. Vienas sėkmingiausių pastarojo meto pavyzdžių, išryškinusių savilaidos pranašumus, – didelio dėmesio sulaukęs poetės Ilzės Butkutės praktinis vadovas „Atleisk savo šefą“. Jis ne tik išlaisvino autorę nuo įsipareigojimų leidykloms, bet ir atnešė nepalyginamai didesnę ekonominę naudą.
Išskirtinumo niša
Dar 1992 m. tėvo garaže radęs kopijavimo mašiną ir sumanęs užsiimti leidyba, T. S. Butkus šią savo veiklą tuomet siejo su knygnešystės idėja – istoriškai susiklosčiusiu neformaliu procesu. Šiandien savarankiška leidyba, kaip minėta, pasižymi komerciškesniais bruožais. „Iš pradžių vertinau skeptiškai, bet paskui ėmiau manyti, kad tai neišvengiama kultūrinio ir ekonominio proceso dalis, – mano leidėjas. – Toks įspūdis, kad vos vienas iš dešimties autorių savilaidos būdu bando save realizuoti kaip menininką, o likę devyni – sukurti komerciškai sėkmingą produktą.“
B. Januševičius apgailestauja, kad leidybos versle ima galioti duonos ar muilo prekybos dėsniai, ir prisimena atvejį, kai prekybos centruose „Maxima“ buvo sumanyta knygas parduoti kilogramais. „Žinoma, jei norėtume knygų visiškai nesuprekinti, jos turėtų tapti nemokamos, – pabrėžia poetas. – Tačiau įvairūs rinkodaros triukai jas nuvertina kaip kūrinius.“ Rašytojas yra susidūręs ir su savileidybą sumenkinančiu, autoriui sunkiai suprantamu požiūriu, esą knyga galima vadinti tik tokį leidinį, kuris turi ISBN – unikalų numerį, skirtą naudoti komerciniais tikslais.
Vargu ar savarankiškos leidybos mastas artimiausioje ateityje labai smarkiai keisis ir atsiras vis daugiau autorių, kurie prisiims leidėjo funkciją. Tačiau ši sritis turi potencialą pasukti nišiniu keliu ir būti orientuota į išskirtinius leidinius. Vienas užsienietis bibliofilas T. S. Butkui siūlė užsiimti šiuo verslu Lietuvoje: ant prabangaus popieriaus, specialiai įrišus išleisti vos kelias dešimtis ar vienetus kopijų, pavyzdžiui, neskelbtų žymaus lietuvių poeto eilėraščių. Tokia išskirtinė leidyba pasaulyje ne naujiena. Medžiojamomis bibliografinėmis retenybėmis tampa vos 20 egzempliorių autorinių darbų leidiniai, įrišti rankomis, su unikaliomis iliustracijomis, atspausdinti ant prabangaus popieriaus ar pasižymintys kitomis ypatybėmis. Lietuvoje būta tik pavienių tokios leidybos atvejų. „Tomas Venclova minėjo, kad praėjusio amžiaus 8-ąjį dešimtmetį per žmones keliavo pačių autorių ranka rašytos knygos, kurių nebuvo galima įsigyti knygynuose“, – prisimena T. S. Butkus. Kol kas jis nėra tikras, ar tokia leidyba būtų paklausi Lietuvoje, tačiau, išsilavinusios visuomenės daliai vis labiau vertinant kokybę, galima tikėti, kad tokia tendencija netruks užgimti.
