Kanadoje gimęs ir užaugęs Stasys Kuliavas emigracijos nedramatizuoja ir mano, kad naudinga pagyventi kitoje aplinkoje. Svarbiau, kad išvykę tautiečiai norėtų grįžti ir imtis pokyčių. Kaip tai pasiekti, teiravosi IQ ekonomikos redaktorius Andrius Matuliauskas.
Kokią žinią ketinate perduoti į Pasaulio lietuvių ekonomikos forumą susirinksiantiems jauniems žmonėms?
– Man labai patinka palyginimas, kad lietuvių tauta yra kaip smegenys. Viena jos pusė – gimtinėje gyvenantys lietuviai, kita – pasaulio lietuviai. Norėdami prisidėti prie tėvynės klestėjimo turime pradėti aktyviai naudoti abi smegenų dalis.
Duoti kitam, dalytis, būti savanoriu – tai prisidėti prie savo šalies klestėjimo. Lietuvoje to kol kas trūksta – pasitikėjimo vienam kitu ir savo aplinka kultūra dar tik brandinama. Viskas natūralu, nes pusę amžiaus tauta ugdyta priešingai – skatinta gelbėti save, imti sau, nematyti toliau savo nosies. Klestinčių pasaulio šalių pavyzdžiai rodo (nebūtina kalbėti apie JAV ar Kanadą, pažiūrėkime į skandinavus), kad sėkmingai valstybės raidai didžiulę įtaką daro aktyvi ir pasitikinti pilietinė visuomenė.
Nepriklausomybės pradžioje į gyvenančius užsienyje žiūrėta kaip į pavyzdžius. Vėliau jų patarimai ir „geresnis išmanymas“ likusiems Lietuvoje ėmė skatinti priešpriešą. Manau, kad tai jau praėję, visi esame lygūs. Tačiau reikia pripažinti, kad Lietuva nepriklausoma kiek daugiau nei 20 metų, tad užsienyje gyvenantys tautiečiai gali pasidalyti senesnių valstybių patirtimi. Kalbu apie politiką, verslo dinamiką, kultūros naujoves, švietimo sistemas. Tai jokiu būdu ne noras mokyti ar auklėti, tai siekis dalytis geriausiais dalykais.
Užsienio lietuviai dažnai būna labai entuziastingai nusiteikę ir skatina imtis iniciatyvos. Vietinių vertinimu, Lietuva nedidelė šalis ir joje galimybių mažiau negu Kanadoje. Kas teisesnis?
– Gali būti, kad užsienyje gyvenantys lietuviai į Lietuvą tikrai dažnai žiūri su didesniu entuziazmu už vietinius. Tačiau ar taip nėra su bet kuria šalimi, kurioje negyveni nuolat? Juk atvykus lengviau matyti galimybes. Negaliu sutikti su nuomone, kad Lietuvos dydis yra minusas. Atvirkščiai, manau, pats laikas pamatyti mažos šalies pranašumus: čia viskas arti, negalioja pasaulyje gaji 6 asmenų taisyklė. Kanadoje gyvena apie 35 mln. žmonių, Lietuvoje – 3 mln., vadinasi, čia turite beveik 12 kartų didesnį šansą atidurti ten, kur norite, ir susipažinti su tuo, kuo norite. Viskas priklauso nuo požiūrio.
Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu kalbėdamas Pasaulio ekonomikos forume Davose pabrėžė, kad šalies konkurencinis pranašumas neturi nieko bendro su jos dydžiu. Izraelį jis pavadino inovacijų epicentru. Visi žinome, kad ši valstybė negali pasigirti dydžiu, žmonių skaičiumi ar gamtos ištekliais. Tačiau Izraeliui pavyko sukurti įspūdingą aukštųjų technologijų sektorių, o dabar jį vertiname kaip pasaulinių inovacijų lyderį.
Be abejo, JAV ar Kanada įsidarbinimo atžvilgiu yra kur kas didesnės rinkos, tačiau norintys greitai kilti karjeros laiptais Lietuvos dydį, neabejoju, laiko dideliu pranašumu.
Jei pats būtumėte gimęs ir užaugęs Lietuvoje, ar jūsų karjeros kelias būtų galėjęs susiklostyti panašiai?
– Gyvenime mane lydėjo krepšinis, aviacija ir savanoriška veikla. Nematau jokios priežasties, dėl kurios nebūčiau galėjęs įsitraukti į šias veiklas gyvendamas bet kur kitur. Jei būčiau augęs Lietuvoje, draugai dabar negalėtų juoktis, kad mano kalba jiems primena Smetonos laikus. Be to, tai yra krepšinio šalis, jos kompetencija aviacijos srityje puiki. Didžiuojuosi, kad čia mano šeimos šaknys. Kita vertus, mano specializacija aviacijoje yra gana nišinė, todėl turiu sutikti, kad tikrai nežinau, ar Lietuvoje būčiau pasiekęs tokią karjerą.
Kokias savo gyvenimo akimirkas ar kuriuos pasirinkimus laikote svarbiausiais, dėl kurių šiandien esate tas, kas esate?
– Yra keletas prisiminimų, kurie iškyla kaip vieni reikšmingiausių. Tai išvykimas mokytis į už kelių tūkstančių kilometrų nuo namų esančią mokyklą. Pirmas kartas, kai dalyvavau bendraamžio laidotuvėse. Diena, kai gavau krepšinio trenerio darbą, ir diena, kai pirmą kartą savarankiškai pakilau lėktuvu į orą. Visi šie momentai, vienaip ar kitaip, mane paveikė ir turėjo įtakos tam, kas esu dabar. Svarbu rizikuoti atsakingai, siekti svajonių ir vertinti kiekvieną dieną.
Kanadoje gyvena apie 35 mln. žmonių, Lietuvoje – 3 mln., vadinasi, čia turite beveik 12 kartų didesnį šansą atidurti ten, kur norite, ir susipažinti su tuo, kuo norite.
Esu dėkingas tėvams, kurie savo pavyzdžiu išmokė mane atkakliai dirbti, nepasiduoti susidūrus su sunkumais ir iššūkiais, nenuleisti galvos ar nešvaistyti laiko ieškant pasiteisinimų. Jie visada mane palaikė, niekada nesakė, kad yra neįmanomų dalykų. Jie didžiausi mano gyvenimo mentoriai.
Kažkas yra pasakęs aukso vertės žodžius, kad geriau pabandyti ir vėliau gailėtis, nei nemėginti visai. Mane pažįstantys puikiai žino, kaip smarkiai vadovaujuosi šia taisykle. Esu suklydęs tiek daug kartų, kad net sunku pradėti skaičiuoti. Tačiau taip įgijau puikios patirties ir daug išmokau.
Kitas svarbus gebėjimas, atvėręs man daugybę durų ir leidęs užmegzti reikšmingų pažinčių su nuostabiais žmonėmis, yra tai, kad šeima mane išmokė lietuvių kalbos. Suprantu, jog gali skambėti keistai. Nesvarbu, tai būtų kalbėjimas lietuviškai ar vien idėja, kad galiu tai daryti, šis gebėjimas vedė mane kur kas toliau, nei daugelis galėtų įsivaizduoti.
Dirbate pardavimo srityje ir esate pasiekęs gerų rezultatų, didindamas rinkos dalį ir klientų skaičių. Ar aviacijoje galioja specifinės taisyklės, kaip užmegzti ir palaikyti ryšius su klientais, kaip įtikinti juos pirkti daugiau?
– Dirbu privačios aviacijos srityje, konsultuoju „Fortune 100“, „Fortune 500“ ir kitus itin turtingus klientus lėktuvų įsigijimo ir su tuo susijusiais klausimais. Taisyklių čia nėra. Privačios aviacijos srityje verslo sandoriai daugeliu atvejų yra asmeniniais santykiais grįstas sprendimas. Todėl lėktuvus perkantis ar parduodantis žmogus turi jaustis patogiai ir pasitikėti jam atstovaujančiu asmeniu. Mėgstu pažinti naujus žmones, padėti jiems ir tikiu, kad skaidrus klientų aptarnavimas garantuoja verslo sėkmę. Aviacijos pramonė nedidelė, todėl reputacija – svarbiausia. Stengiuosi pasirūpinti klientais, rodau jiems pagarbą ir dėmesį. Neabejoju, kad dėmesys klientui padeda atsipirkti bet kuriam verslui.
Ar vadovaujatės bendromis taisyklėmis, kurias galima taikyti ir kitose srityse? Kokie pagrindiniai jūsų darbo principai?
– Kiekvienas įsitraukęs į verslą pasakys šioje srityje siekiantis uždirbti. Renkuosi pripažinti, kad kasdien padarau bent po vieną klaidą. Tačiau suprantu, kad būtent taip tobulėju. Kitas svarbus principas, kurio laikausi, – bendrauju, dirbu ir stengiuosi būti apsuptas žmonių, kuriuos laikau protingesniais už save. Po vieną niekada nepasieksime tokių rezultatų, kokiais galėtų pasigirti sėkmės sulaukusių asmenų komanda. Ir tai galioja visose srityse.
Ne vienus metus kalbama, kad Lietuvai kaip šaliai reikėtų geriau save vertinti, nes taip galima pritraukti daugiau turistų ar investuotojų. Ar mums iš tiesų trūksta geros reklamos?
– Pirmiausia reikia vieningumo. Negali būti, kad vienoje valstybėje Lietuva pristatoma kaip krepšinio, kitoje – kaip šaltibarščių šalis, trečioje – kaip piligrimystės lopšys. Taip, rinkas skirstyti reikia, tačiau ne aukojant bendrąjį šalies įvaizdį. Nuspręskim, kas patiems lietuviams yra Lietuva, ir tada tai perduokim pasauliui. Tai nuostabi valstybė ir joje daug potencialo.
Ką, jūsų nuomone, šiais laikais turėtume reklamuoti labiausiai: gamtą, kultūrą, žmones ar verslo galimybes?
– Lietuva gali pasigirti puikiais profesionalais. Iš tiesų, aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų skaičius išskirtinis. Viena vertus, išsilavinusi visuomenė, gebėjimas bendrauti užsienio kalbomis, didelis dėmesys informacinėms technologijoms šalį daro patrauklesnę investuotojams. Kita vertus, tenka pripažinti, kad čia jaučiama aukštojo mokslo devalvacija. Tačiau manau, kad Lietuva gali ir turėtų girtis savo žmonėmis, – būtent dėl jų gebėjimų šalis taps patrauklesnė verslui. Tuomet čia atvyks daugiau turistų, jie noriai pažins kultūrą, o galiausiai ir gamtą.
Ar emigracija žalinga? Kas galėtų paskatinti grįžti į užsienį išvykusius lietuvius?
– Nematau nieko blogo, kad žmonės išvyksta, nesvarbu, mokytis, dirbti ar pagyventi. Pats tai dariau ir rekomenduočiau bet kuriam, kuris tuo domisi. Galimybę pažinti skirtingas kultūras, mokymosi bei darbo metodus, aplinką laikau bene geriausiu būdu atrasti save. Manantiems, kad tai galima padaryti likus gimtojoje šalyje, drąsiai sakau: klystate.
Negali būti, kad vienoje valstybėje Lietuva pristatoma kaip krepšinio, kitoje – kaip šaltibarščių šalis, trečioje – kaip piligrimystės lopšys.
Vienintelis dalykas, kurį visa širdimi rekomenduoju Lietuvai, – tai nepaliaujamai investuoti į jaunimą. Metas suprasti, kad ugdydami jaunąją kartą ruošiame ateities lyderius. Visi norime, kad jais taptų išsilavinę, atviri ir drąsiai mąstantys žmonės. Sudarykite jiems sąlygas ir padėkite rasti priežastis, kodėl jie norėtų būti pokyčių Lietuvoje dalimi. Įdarbinkite studijas užsienyje baigusius, gal net darbo patirties turinčius jaunus profesionalus ir nebijokite pasimokyti iš jų. Bendrovės, kurios mano nebeturinčios kur tobulėti, yra pasmerktos žlugti. Todėl atsiverkite jaunimui. Padarykite Lietuvą tolerantiška vieta gyventi, kur žmogaus saugumas nepriklauso nuo tikėjimo, požiūrio ar pakraipos.
Galimybė pagyventi nors šiek tiek kitoje kultūroje labai brandina žmogų, leidžia augti nepriklausomai ir laisvai mąstančiai asmenybei. Nesvarbu, kaip šalis vertinama pačių gyventojų, Lietuva pasaulyje jau matoma kaip puikiai išsivysčiusi demokratija. Pačiai valstybei seniai metas nustoti galvoti, kaip sustabdyti emigraciją, svarbiausia, ką ji turi daryti, kad taptų konkurencinga pasaulinėje rinkoje. Šiuo atveju verta pažvelgti į gerąją užsienio praktiką, kuo jaunus žmones vilioja londonai, niujorkai ar torontai. Atsakymas paprastas: praktikomis, stažuotėmis ir galimybe tobulėti. Kiek Lietuvos įmonių vykdo tokias programas? Vienetai ir dažniausiai tai yra užsienio kapitalo bendrovės.
Kita vertus, atkreipkime dėmesį į sėkmingą viešojo sektoriaus bandymą pritraukti jaunų talentų. Jaunųjų profesionalų programa „Kurk Lietuvai“ gali būti pavyzdys visiems skeptikams, kurie teigia, kad į užsienį išvykęs jaunimas niekada negrįš, o viešasis sektorius – tikra nuobodybė. Patikėkime savo šalimi ir nepriklausomybės karta, tikrai turime žmonių, kurie išvyksta tam, kad įgytų naujos patirties, ko nors išmoktų ir grįžtų pritaikyti savo žinių. Ir ne šiaip, o konsultuoti daugelio su žeme mindomo viešojo sektoriaus. Vilties yra. Ir nemažai. Lieka pasitelkti geruosius pavyzdžius ir laukti rezultatų.
Kas jus paskatintų grįžti?
– Mano atveju „grįžti“ netinkamas žodis. Lietuvoje lankausi gana dažnai, tačiau niekada čia negyvenau. Neslepiu, kad norėčiau šioje šalyje praleisti daugiau laiko, tačiau kol kas nežinau, kaip tai įgyvendinti. Tikrai domiuosi verslo galimybėmis, man taip pat rūpi socialiniai projektai, kuriuos būtų prasminga vykdyti Lietuvoje. Galbūt kuri nors šių veiklų sudarys man sąlygas čia lankytis dar dažniau.
S. Kuliavas
Privačių orlaivių bendrovės „Pilatus Centre Canada“ Pardavimo ir verslo plėtros skyriaus viceprezidentas, turintis 15 metų patirtį aviacijos srityje.
Buvęs Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas.
Už bendruomeninę veiklą Kanadoje pelnė apdovanojimą „Top 30 Under 30“.
Pasaulio lietuvių ekonomikos forume 2014 m. liepos 7 d. skaitys pranešimą apie socialines inovacijas versle.
