Prašydamas valstybės paramos verslas paprastai siekia greito ir veiksmingo rezultato – pageidaujamos naudos per trumpiausią laiką. O pagalbos taisykles verslininkai dažniausiai vertina tik kaip valstybės problemą. Bet tai klaidingas požiūris ir jis tam tikrais atvejais gali būti nuostolingas.
Šių metų vasarį Europos Komisija (EK) pradėjo formalų tyrimą prieš oro skrydžių bendrovę „Estonian Air“ dėl galbūt neteisėtos 28,7 mln. eurų pagalbos, kurią kaip paskolas ir papildomas investicijas suteikė Estijos vyriausybė. Jeigu pažeidimas bus pripažintas, valdžia per kelis mėnesius iš „Estonian Air“ turės išieškoti neteisėtai suteiktos pagalbos sumą. Tai gali reikšti šios bendrovės bankrotą ir nuostolius įmonei paskolas suteikusiems investuotojams. Praktika rodo, kad, EK inicijavus formalią tyrimo procedūrą dėl galbūt neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos, 95 proc. atvejų konstatuojamas pažeidimas.
Valstybės pagalbos taisyklių laikymąsi kontroliuojanti EK vadovaujasi lygiaverčių konkurencijos sąlygų idėja ir neturi absoliučiai jokių nacionalinio pobūdžio sentimentų vienam ar kitam verslui. Toks mechanizmas iš esmės reiškia, kad valstybės paramos prašytojo socialinė atsakomybė ar tapatinimasis su nacionalinės reikšmės įmone neturi jokios įtakos EK sprendimams.
Kai konstatuojamas su ES sutartimi nesuderinamos pagalbos buvimo faktas, įsijungia neišvengiamas ir operatyvus valstybės paramos susigrąžinimo mechanizmas. Nustačiusi, kad pagalba buvo neteisėta, EK įpareigoja valstybę išsireikalauti atitinkamą sumą su palūkanomis per 4 mėnesių terminą. Išvengti vykdyti tokį įpareigojimą šalis beveik neturi galimybės.
Verslas privalo įvertinti, kad prašoma parama, kuri pažeidžia valstybės pagalbos teikimo taisykles, geriausiu atveju turi būti vertinama kaip paskola, kurią reikės grąžinti su palūkanomis. Teisiniu požiūriu kiekviena bendrovė privalo savarankiškai įvertinti neteisėtos valstybės paramos gavimo riziką. Verslo padėtį apsunkina tai, kad poreikio grąžinti valstybei pinigus rizika išlieka 10 metų – tai gana ilgas netikrumo laikotarpis.
Dažnai verslininkai mano, kad valstybės pagalbos problema iškyla tuomet, kai asmuo gauna tam tikrą išmoką, pavyzdžiui, paskirstomą ES fondų paramą. Toks požiūris per siauras – valstybės pagalba gali pasireikšti įvairiausiomis formomis, kurios tik suteikia ekonominę naudą verslui ir nukrypsta nuo privataus investuotojo veiksmų logikos.
Akivaizdu, kad valstybės pagalbos taisyklių pažeidimas iš esmės yra verslo, o ne valstybės problema.
Pavyzdžiui, turto pirkimas arba pardavimas kitokia nei rinkos verte, valstybei realybėje nereikalingų prekių ar paslaugų įsigijimas, parduodamo turto vertės sumažinimas reikalaujant, kad turtą įsigijęs asmuo vykdytų tam tikrus socialinius įpareigojimus (išsaugotų darbo vietas), paskolų ar garantijų teikimas tokiais atvejais, kai privatusis verslas jas teikti atsisakytų. Tokios paramos šaltiniai gali būti ne tik centrinės valdžios įstaigos, bet ir atskiri departamentai, savivaldybės ar net valstybės kontroliuojamos bendrovės. Kartais tokios pagalbos gali net neišeiti atsisakyti, tarkime, numačius lengvatinį mokesčių tarifą.
Neteisėta valstybės pagalba verslui sukuria daugybę problemų. Kaip minėta, išaiškinus pažeidimą pirmiausia nukenčia paramą gavusi įmonė – ji priversta per labai trumpą laiką grąžinti visą sumą su palūkanomis. Tai rizikinga bendrovės finansuotojams, kurie sprendimą investuoti priėmė neįvertindami grėsmės, kad kredito gavėjui gali prireikti grąžinti neteisėtai suteiktą valstybės pagalbą. Akivaizdu, kad tokių taisyklių pažeidimas iš esmės yra verslo, o ne valstybės problema. Tiesiog visiems reikėtų atidžiau įvertinti iš to kylančią riziką.
Verslas turėtų priimti paramą tik įsitikinęs, kad ji nebus laikoma valstybės pagalba, o kilus bet kokių abejonių prašyti institucijų suderinti šią paramą arba jos nebuvimą su EK. Investuotojai, finansuotojai ir verslo pirkėjai turėtų reikalauti užtikrinti, kad finansuojamos įmonės nėra gavusios neteisėtos valstybės pagalbos per pastaruosius 10 metų arba prašyti pateikti įrodymus, kad tokia parama suderinta su EK. Auditoriai turėtų tokią riziką įvertinti darydami išvadas apie valstybės remiamų bendrovių veiklą. Besivaržančioms įmonėms tai yra proga pasinaudoti valstybės pagalbos kontrolės mechanizmu kaip galimybe atkurti sąžiningos konkurencijos sąlygas.
