Vilniaus festivalį pabaigusi oratorija „Aleksandro puota“ nuo rudens papildys nuolatinį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) repertuarą. Oratorijos režisierius Csaba Káelis iš Vengrijos IQ kultūros redaktorei Viktorijai Vitkauskaitei prieš pat premjerą atskleidė, kodėl antikinę istoriją ir barokinę muziką nusprendė įvilkti į aukštosios mados drabužį.
Režisuodamas XVIII a. parašytą kūrinį apie Aleksandrą Didįjį, gyvenusį dar prieš Kristų, siekėte jį pristatyti naujai, oratoriją priartinti prie šiuolaikinio pasaulio. Kuo jus pirmiausia sudomino šis projektas?
– Mūsų pasirinktas žanras yra senas, tačiau tema, jos pateikimas – labai naujoviškas. Žinau, kad baroko muzika Lietuvoje, bent jau LNOBT, nedažnai atliekama. Man buvo įdomu spręsti, kaip priartinti ją prie šiuolaikinio žmogaus, padėti auditorijai suvokti.
„Aleksandro puota“ yra apie Aleksandrą Didįjį, kuris buvo labai įdomi istorinė asmenybė. Jis laimėdavo visas kovas, ir ši puota, apie kurią pasakojame, surengta jo istorinei pergalei Persijoje pagerbti. Tačiau svarbiausia visgi ne dramaturginė kūrinio linija – ji ne tokia stipri kaip Giacomo Puccini operos „Toska“. Šioje oratorijoje svarbiausia puikus tekstas ir nuostabi Georgo Friedricho Händelio muzika. Daugybė žmonių net neįsivaizduoja, kiek daug jo kūrybos mus lydi kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, šimtai milijonų klausosi UEFA čempionų lygos himno, bet nežino, kad tai – būtent G. F. Händelio muzikos aranžuotė. O juk himnas yra viena populiariausių, žinomiausių melodijų visame pasaulyje.
Kodėl visą siužetinę „Aleksandro puotos“ liniją nutarėte įrėminti mados šou?
– Kūrinį interpretuojančiam režisieriui visuomet svarbiausia rasti rėmą, karkasą, kad būtų galima dėlioti tolesnę istoriją. Šiandien operos pastatymai daugybei žmonių neįdomūs. Ypač jaunimas kartais sako nemėgstantis klasikinės muzikos, bet, jei pažvelgtų į popmuzikos ištakas, paaiškėtų, kad jos glūdi ne taip toli nuo operinės muzikos. Todėl labai svarbu tuos žmones pritraukti ir pabandyti atrasti kokį nors netikėtą aspektą, lyrinį atspalvį. Mada ir yra tas aspektas, nes ji – ypač aukštoji mada – nėra vien drabužiai. Joje slypi poezija.
Poeto Johno Drydeno tekstas „Aleksandro puota, arba Muzikos galia“, kuriam G. F. Händelis sukūrė muziką, parašytas kaip odė. Mums teko sugalvoti, kaip ją, neturinčią ryškesnės dramaturginės linijos, paversti spektakliu. Todėl Aleksandras Didysis tampa milijardieriumi iš Rytų Europos, kuris surengia grandiozinį aukštosios mados šou mylimajai dizainerei. Oratorijos klausytojai tampa ir mados kolekcijos pristatymo žiūrovais. Beje, kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje, nuėjau į Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymą. Privalėjau jį pamatyti, nes būtent aš įkalbėjau Juozą imtis kurti drabužius ir „Aleksandro puotai“.
Istorinės asmenybės, garsiausi literatūros veikėjai šiuolaikinėje scenoje dažnai atgimsta naujais, netikėtais amplua. Kiek, jūsų nuomone, svarbu išlaikyti interpretuojamo klasikinio kūrinio autentiškumą, o kiek galima pasiduoti režisieriaus fantazijai?
– Tiesiogiai perteikti kūrinį scenoje niekada nėra geriausias variantas. Reikia stengtis atskleisti asmenybę, apibūdinti ją, o ne tik pakartoti tai, kas parašyta. Režisuodamas mąsčiau, kad net didžiausi Rytų Europos turtuoliai daugeliu atvejų tokie tapo ne anksčiau kaip prieš 20 metų. Tai labai trumpas laikotarpis, kaip ir šlovingasis Aleksandro Didžiojo gyvenimo etapas, – juk jis mirė sulaukęs vos 32 metų. Galia – didžiulė, bet ji baigiasi. Tad ne taip reikšminga, Aleksandras Didysis milijardierius ar ne. Svarbesni jo istorijos keliami klausimai – jie aktualūs ir šiandien. Šiam žmogui priklausė visos pasaulio pergalės, bet kas iš to liko po jo mirties? Kas lieka iš galios nutrūkus gyvenimui?
Apie Aleksandrą Didįjį iki šiol kuriami filmai, leidžiamos knygos. Kokių naujų galimybių papasakoti apie šį herojų suteikia oratorijos žanras?
– Filmai ir knygos pateikia konkrečią istoriją, dažniausiai akcentuojama šio Makedonijos karaliaus kaip užkariautojo svarba. Tačiau mane domina kiti dalykai. Nors Aleksandras Didysis laikytas neprilygstamu užkariautoju, visų pirma jis buvo ir vyras. Todėl labai įdomu stebėti kitą aspektą – moters sugebėjimą užkariauti patį galingiausią vyrą. Mūsų pateikiamoje istorijoje Thais iš tiesų myli Aleksandrą, bet jai labai svarbus ir keršto aspektas. Juk Aleksandro kariai sudegino Atėnus, iš kurių moteris buvo kilusi.
Oratoriją Vilniuje kuria margatautė komanda: lietuviai, vengrai, anglai, austrai. Ką, jūsų nuomone, suteikia tokia kūrėjų įvairovė?
– „Aleksandro puota“ kyla iš bendros europinės istorijos. Šiandien dažnai kalbame apie tai, kokia bus Senojo žemyno ateitis, kas laukia ES, bet nepakankamai aptariame bendras savo šaknis. Europietiška kultūra ypač stipri, ji skaičiuojama tūkstantmečiais. Galvodami apie ateitį privalome remtis kultūrine patirtimi, žiniomis, istoriniu pagrindu. Aleksandro Didžiojo istorija palietė turbūt kiekvienos Europos šalies kultūrą: rašytojai apie jį kūrė knygas, kompozitoriai – muziką, skulptoriai – jo atvaizdus. Tai buvo ir liko labai svarbi istorinė asmenybė, nes jis buvo labai išmintingas ir išsilavinęs – tai yra svarbiausia.
Kalbant apie oratoriją Vilniuje, skirtingos tautybės, patirtys kūrėjams leido sujungti savo žinias. Pavyzdžiui, anglų dainininkų patirtis ir požiūris – išskirtiniai, nes jų šalyje G. F. Händelis dainuojamas jau 300 metų. Vis dėlto europietiškoji kultūra yra bendras mūsų visų susitikimo taškas. Kaip galime galvoti apie vieningą Europą, jei vieni kitų nepažįstame? Tik ant bendros kultūrinės platformos galime imti kurti naujus dalykus.
Kažkodėl Europoje gimė tradicija parodyti tamsiąją, negražiąją gyvenimo pusę, nes grožis laikomas nuobodžiu. Tačiau taip nėra. Žmogaus buvimas yra nuostabiausias dalykas pasaulyje.
Švedų rašytojas, knygos „Europos šlamštas“ autorius Ulfas Peteris Hallbergas interviu IQ teigė, kad aukštoji europietiška kultūra atsidūrusi pavojuje. Tampame banalesni, mažiau išsilavinę, mums vis trūksta laiko įsigilinti į meno ir kultūros reiškinius, turime vis mažiau žinių jiems suvokti. Ar jūs irgi jaučiate grėsmę europietiškai kultūrai?
– Išsilavinimas, be abejo, labai svarbus. Tačiau manau, kad galbūt nereikia nuvertinti šiuolaikinių technologijų. Pavyzdžiui, gal apsilankę šioje oratorijoje žmonės grįš namo ir nuspręs internete daugiau sužinoti apie Aleksandrą Didįjį. Kita vertus, tokia muzika kaip G. F. Händelio negali nepaliesti. Gal net pirmą kartą į operos teatrą atėjęs žmogus, susiviliojęs kad ir tuo mados šou, pradės mąstyti: kodėl ši muzika mane taip veikia? Nemėgstu klasikinės muzikos, tad kodėl ji mane taip paliečia?
Svarbiausia – neskirstyti kultūros į elitinę ir neelitinę, aukštąją ir žemąją. Budapešto meno rūmuose, kuriuose dirbu, visada sakydavau, kad mes atstovaujame ne aukštajai, bet kokybiškajai kultūrai. Šiandienos visuomenė vis daugiau dėmesio skiria kokybei. Norime kokybiškesnio automobilio, telefono. Ateina laikas ir tokiai kultūrai. Svarbu ne kategoriškai atriboti aukštąją ir kitokią kultūrą, bet apskritai kalbėti apie jos svarbą kiekvienam žmogui.
Ar jums dirbant tenka balansuoti tarp noro pritraukti daugiau auditorijos ir išsikeltos meninės kartelės, ar visgi pavyksta šiuos dalykus suderinti?
– Statant operą ar oratoriją man svarbiausias dalykas lieka muzika. Noriu kalbėti apie jos grožį, apskritai apie grožį. Tai padaryti padeda ir mada, todėl ją ir pasirinkau kaip vieną išraiškos priemonių. Nors daugybė žmonių madą tapatina su banalybe, iš tikrųjų ji neša būtent grožio žinią.
Prieš šimtą metų Europoje buvo visiškai normalu einant vakarieniauti pasipuošti vakarine suknele ar vilkėti smokingą. Gaila, kad dabar tokių progų gyvenime labai reta. Kažkodėl Europoje gimė tradicija parodyti tamsiąją, negražiąją gyvenimo pusę, nes grožis laikomas nuobodžiu. Tačiau taip nėra. Žmogaus buvimas yra nuostabiausias dalykas pasaulyje. Turime atskleisti jo akimirkų, laimės, net mirties grožį. Ir aš savo darbais noriu kalbėti apie tai, kas gražu, o ne apie bjaurius ir negatyvius dalykus.
Tam pasirinkote bent lietuviškoje scenoje gana retą oratoriją. Kuo jums šis žanras išskirtinis?
– Manau, kad šiuolaikiniame gyvenime per mažai kalbame apie poeziją. Vengrijoje labai stipri literatūrinė tradicija, deja, niekas to, be mūsų pačių, nesupranta. Geriausi mūsų rašytojai vertė W. Shakespeare’ą į vengrų kalbą, tačiau jis juk niekada nevertė vengrų rašytojų į anglų kalbą. Tai, kad esame per mažai žinomi, – mūsų literatūros problema. Iš šiandienio gyvenimo dingsta poezija ir apskritai lyriškumas. Gyvename pernelyg greitai, neturime laiko pamąstyti apie esminius dalykus. Kad ir meilės jėga – ką ji šiandien reiškia? O poetai rašė būtent apie tai, kas svarbiausia. Jų kūryboje gali rasti nuostabiausių dalykų. Toks buvo ir J. Drydeno tekstas, kuriam G. F. Händelis parašė muziką. Viliuosi, kad mums, „Aleksandro puotos“ statytojams, pavyko perteikti poeto ir muziko norėtą skleisti žinią. Man atrodo, kad kompozitoriui šis kūrinys pirmiausia reiškė muzikos jėgą. Klausydamas „Aleksandro puotos“ ypač aiškiai jauti, kokia galinga yra muzika.
Cs. Káelis
Gimė 1961 m.
Studijavo architektūrą Budapešto technikos universitete.
1989 m. baigė kino ir televizijos režisūrą Budapešto teatro ir kino akademijoje.
Nuo 2011 m. Budapešto meno rūmų, vienijančių Nacionalinę Bélos Bartóko koncertų salę, šiuolaikiniam menui skirtą Ludwigo muziejų ir Festivalio teatro salę, generalinis direktorius.
Yra parengęs C. Monteverdi, J. Ph. Rameau, H. Purcello operų pastatymų, taip pat stato klasikines W. A. Mozarto, G. Donizetti, G. Verdi, G. Bizet, P. Mascagni, G. Puccini, R. Wagnerio operas.
Vilniuje Cs. Káelio režisuota „Aleksandro puota“ yra bendras LNOBT, Budapešto meno rūmų ir „Vilniaus festivalių“ projektas.
