Emigracijos į užsienį statistika dažnai paslepia vidinės migracijos tendencijas. O jos rodo vieną aiškų lyderį. Tai ilgainiui gali turėti svarbių ekonominių ir socialinių padarinių.
Prieš keletą metų paskelbti visuotinio gyventojų surašymo duomenys patvirtino nedžiuginančią statistinę tiesą – per pastarąjį dešimtmetį šalis neteko daugiau kaip 440 tūkst. žmonių, o šiuo metu Lietuvos gyventojų skaičius nesiekia 3 mln. Tai reiškia, kad minėtu laikotarpiu valstybė prarado 12,6 proc. asmenų.
Daugelis nesunkiai galėtų įvardyti ir pagrindinę tokio pokyčio priežastį – emigracija. Į užsienį per pastarąjį dešimtmetį išvyko apie 340 tūkst. žmonių – tai iš viso trys ketvirtadaliai prarastų gyventojų. Neigiama natūrali kaita arba didesnio mirtingumo už gimstamumą problema mažėjančiam bendram gyventojų skaičiui turėjo kur kas menkesnę įtaką.
Ne paslaptis ir tai, kad didesnė dalis asmenų į svečias šalis išvyko ieškoti geresnių darbo galimybių. Kadangi grįžtančiųjų srauto dar nepastebėta, galima daryti išvadą, kad tautiečiams svetur sekasi.
Migracijos procesai šalies regionus paveikė nevienodai. Pavyzdžiui, gyventojų miestuose sumažėjo daugiau negu kaimuose – atitinkamai 12,9 ir 12,1 proc. Pastebimesnių nuostolių patyrė Klaipėda, Kaunas, Panevėžys ir Šiauliai. Juose žmonių skaičius sumenko po 16–18 proc. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo keistai. Remiantis ekonomine logika, didesniuose miestuose darbo galimybių daugiau, atlyginimai didesni, todėl jie turėtų traukti lietuvius iš regionų.
Atrodo, kad tiek miestuose, tiek kaimuose gyvenę žmonės rinkosi užsienio šalis. Be to, miestiečiai mobilesni, turi daugiau įgūdžių, pavyzdžiui, moka užsienio kalbą. Tai dar viena svarbi priežastis, kodėl jie sudaro didesnę išvykusių tautiečių dalį.
Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad Klaipėdos ir Kauno rajono gyventojų skaičius šiek tiek ūgtelėjo. Tai tikriausiai nulėmė žmonių noras pagerinti savo gyvenimo sąlygas ir daugiabutį iškeisti į individualų namą priemiestyje.
Vis dėl to vienas miestas bendrame šalies kontekste gerokai išsiskyrė. Tai – Vilnius, čia gyventojų skaičius per dešimtmetį sumenko 3,3 proc. Neišeina sakyti, kad sostinė yra išimtis iš taisyklės, nes joje įsikūrusių asmenų taip pat sumažėjo, bet akivaizdu, kad praradimai gerokai menkesni. Taip įvyko ne dėl to, kad mažiau vilniečių pakėlė sparnus į užsienį, bet dėl to, kad išvykusius keitė žmonės iš kitų šalies vietų. Pagrindinė priežastis – ekonominė. Taip, kaip šalyje egzistuoja kelios nekilnojamojo turto rinkos (didžiųjų miestų ir regionų), šiandien galima įžvelgti ir bent dvi skirtingas darbo rinkas.
Ekonomikos variklis
Vilnius mūsų šalies mastu yra tai, ką Berklio universiteto ekonomikos profesoriaus Enrico Moretti žodžiais būtų galima įvardyti kaip smegenų telkinį. Pasak pagrindinio „Swedbank“ ekonomikos forumo, vykusio birželio pradžioje, pranešėjo, ekonominis tokių miestų vaidmuo ateityje taps vis svarbesnis.
Prieš dvejus metus išleistoje knygoje „Naujoji darbo vietų geografija“ (angl. „The New Geography of Jobs“) E. Moretti analizavo JAV ekonomikos pokyčius ir šalies darbo rinką suskirstė į tris tipus. Pirmajam profesorius priskyrė tokius miestus kaip Bostonas, Siatlas ar San Fransiskas ir juos pavadino smegenų centrais. Antro tipo miestai yra Detroitas, Klivlandas, Filadelfija – tai buvusios tradicinės pramonės sostinės. O į trečią tipą mokslininkas išskyrė turinčius plėtros potencialą.
Pirmieji pasižymi sukuriama pridėtine verte ir gerokai didesniu indėliu į šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP). „Pavyzdžiui, bet kurios menkai žinomos vietos JAV centrinėje dalyje sukuriama pridėtinė vertė būtų mažesnė negu Lietuvos vidurkis. Skirtumą lemia miestai-smegenų telkiniai, kurių ekonominis aktyvumas ir pridėtinė vertė daugybę kartų lenkia likusią šalies dalį“, – kalbėjo E. Moretti.
Lietuva vystyta taip, kad turėjo penkis pagrindinius didžiuosius miestus ir tokius regioninius centrus kaip Utena, Alytus, Marijampolė ar Telšiai.
Tokie iškilę miestai-smegenų telkiniai rodo pasikeitusią Vakarų šalių ūkio raidą. Anksčiau pirmuoju smuiku griežė pramonė, o klestintis gyvenimas buvo pramonės miestų sinonimas, bet nuo praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio jų reikšmė sumenko. Pasak E. Moretti, praėjusiame amžiuje ekonominė sėkmė priklausė nuo geriausių įrenginių ir infrastruktūros, svarbiausias vaidmuo teko fiziniam kapitalui. Dabar į pirmą vietą iškilo žmogiškasis kapitalas – aktualių žinių ir gebėjimų turintys specialistai.
Tradicinės gamybos sektoriuje darbo vietų skaičius per pastaruosius tris dešimtmečius JAV ir Vakarų Europos šalyse sumenko du kartus ir daugiau. Jų sumažėjo net tokiose besivystančiose šalyse kaip Brazilija, Indija ar Kinija. Pagrindinė priežastis – augantis našumas ir įdarbintos mašinos, kurios vis dažniau pakeičia žmones. Štai darbo vietų skaičius tokiose srityse kaip interneto paslaugos, programinė įranga, gyvybės mokslai ar farmacija augo ir per 2008-ųjų ekonomikos recesiją.
Tiesa, dėl menkstančios pramonės įtakos nerimauti nevertėtų. Ekonomikos profesoriaus skaičiavimu, vienai darbo vietai tradiciniame gamybos sektoriuje tenka 1,6 ją aptarnaujančios darbo vietos. O viena inovacijų ir technologijų srityje sukuria net 5 papildomas kituose sektoriuose. Toks santykis neturėtų per daug stebinti, nes pastarosios darbo vietos geriau mokamos, o įvairių paslaugų paklausa tiesiogiai priklauso nuo bendros visuomenės gerovės. Todėl pagrindinis šalių ir miestų iššūkis – ne apsistatyti gamyklomis, o pritraukti gabių žmonių.
Ryškėjantis atotrūkis
Tai, kad Vilnius prarado mažiausiai gyventojų per pastarąjį dešimtmetį, nėra atsitiktinumas. Pagal vidutinį atlyginimą sostinė pastebimai atitrūkusi nuo šalies vidurkio. Palyginti su kitais didžiaisiais miestais, išskyrus Klaipėdą, skirtumas dar didesnis – siekia 30 proc. ir daugiau.
Kitas įdomus aspektas – sostinėje gyventojų pastaruoju metu šiek tiek padaugėjo. 2012–2013 m. išvykusių ir atvykusių asmenų santykis buvo teigiamas. Tai rodo, kad dėl darbo jėgos Vilnius gali būti pajėgus konkuruoti ne tik su kitais šalies miestais, bet ir su užsienio valstybėmis.
Aišku, sostinė turi struktūrinių pranašumų: tai didžiausias miestas, jame sutelktos visos valdžios institucijos, didžioji dalis universitetų, pagrindinės bendrovių būstinės. Galima sakyti, kad Vilnius pasmerktas sėkmei.
JAV miestų duomenis išanalizavęs E. Moretti atkreipė dėmesį, kad miestai-smegenų centrai vystosi sparčiau negu likusi šalies dalis, juose atlyginimai ir gyvenimo lygis kyla greičiau. Tai pritraukia naujų žmonių ir įmonių. Tokie miestai sukuria vis didesnę šalies BVP dalį. „Laimėtojai stiprėja, silpnesnieji vis labiau atsilieka“, – ateities plėtros scenarijų trumpai įvardijo E. Moretti.
Jei Lietuvos sostinė pagal investicijas toliau smarkiai lenks likusią šalies dalį, ekonomikos profesoriaus prognozės neišvengiamai išsipildys. Tokio scenarijaus neatmeta ir SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Jo teigimu, net jei Vilnius nesiims jokių papildomų veiksmų, investicijos ir žmonės į sostinę plūs. Tad užduotis kitiems miestams tampa sudėtingesnė. Jeigu jiems nepavyktų, Lietuva taptų panaši į Latviją ir Estiją, kuriose iš esmės plečiasi tik vienas du miestai, kitur gyvenimas slopsta.
Nepageidaujama, kad ekonomiškai iškiltų vienas miestas ar regionas, nes tai didina socialinį susiskaldymą. Klestinčio krašto gyventojai ima nepatikliai žvelgti į tuos, prie kurių išlaikymo jiems neišvengiamai tenka prisidėti. O remiami tautiečiai jaučiasi nusipelnę naudotis šalyje subrandintais ekonominės sėkmės vaisiais. Jei valstybės gyvenimo lygis kyla, politikams labai sunku atsispirti pagundai ir nedidinti socialinių išmokų, bet šios tik dar labiau mažina skurdesnių regionų gyventojų motyvaciją ką nors keisti savo aplinkoje.
Investicijų politika
Kai Lietuva priklausė planinio ūkio sistemai, didesni šalies miestai plėtoti gana tolygiai. Tai viena priežasčių, kodėl Vilnius nevirto milijoniniu miestu. „Lietuva vystyta taip, kad turėjo penkis pagrindinius didžiuosius miestus ir tokius regioninius centrus kaip Utena, Alytus, Marijampolė ar Telšiai. Į juos buvo nukreipiamos valstybės investicijos, kuriamos pramonės įmonės, darbo vietos. Ši tikslinga investicijų politika truko 30 metų“, – pabrėžė Mindaugas Pakalnis, bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas-urbanistas.
Tiesa, tuomet investavo valdžia, todėl lėšas nukreipti norima kryptimi buvo paprasta. Šiandien sprendimą, kur investuoti, dažniausiai priima verslas. Jeigu tai yra logistikos sandėlis ar gamykla, konkreti vieta galbūt ne tokia svarbi. Tačiau jei tai – informacinės technologijos ar paslaugų bei aptarnavimo centras, juos racionaliau įkurti ten, kur yra užtektinai atitinkamas kompetencijas turinčių žmonių.
Negalima sakyti, kad šiandien valdžia neturi jokios įtakos priimant investicinius sprendimus. Užsienio investicijų pritraukimu į šalį besirūpinanti agentūra „Investuok Lietuvoje“ pagal galimybes siekia, kad jos koncentruotųsi ne tik Vilniuje. Tačiau, kaip pabrėžė G. Nausėda, į regionus nuvykę verslininkai darbo jėgos fronte dažniausiai išvysta dykvietę, tad apsisuka ir grįžta.
Naujai išasfaltuota duobėta miesto gatvė ar ES lėšomis sutvarkyta centrinė aikštė gal ir džiugina vyresnius miestiečius, bet jaunų žmonių tikrai nesulaiko. Be to, politikai dažnai giriasi rodantys dėmesį smulkiajam verslui. Bet jeigu įmonės teikia vietos paslaugas, jos negali būti kuriamos ir plečiamos ten, kur nėra kritinės vartotojų masės ir paklausos. Šiandien klestėjimas prasideda nuo gebėjimo gaminti ar teikti paslaugas, kurios yra aktualios visai šaliai, dar geriau – Europai ar pasauliui.
Beje, yra ir dar vienas niuansas. Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus Boguslavo Gruževskio teigimu, kai kuriais atvejais verslas tiesiog nesutinka daugiau mokėti darbuotojams. Kada nesutinka, o kada negali – atskiros diskusijos vertas klausimas.
Pavyzdžiui, kaip yra pastebėję SEB ekonomistai, Panevėžyje lyginamasis pramonės svoris sudaro 30 proc. (šalies – 25 proc.), pagal eksportą jis yra vienas pirmaujančių regionų, žemės ūkio rodikliai taip pat lenkia šalies vidurkį, tačiau darbo užmokestis gerokai mažesnis. Galbūt regionuose, kaip ir IT sektoriuje, gyvybės įpūstų kelios didesnės užsienio bendrovės. Jos sujudintų vietos darbo rinką, paskatintų labiau konkuruoti vietos įmones, didinti produktyvumą.
Lyderių poreikis
M. Pakalnio nuomone, didesni miestai, regionų centrai turi išryškinti savo pranašumus. Kaip vienus sėkmingesnių pavyzdžių pašnekovas įvardijo Druskininkus ar Birštoną, kurie save įvardija kaip kurortinius miestus. Bet tai nereiškia, kad šis receptas gali būti aklai nukopijuotas ir pritaikytas kitoje vietoje.
„Siūlyčiau žiūrėti į tas sritis, kuriose miestas ar regionas buvo stiprus nuo senesnių laikų. Jeigu ten buvo išplėtotas žemės ūkis, pramonės šakos, reikėtų toliau stiprinti šią kryptį, o ne iš naujo bandyti išrasti dviratį“, – svarstė G. Nausėda.
Nors savivaldos atstovai pagalbos tikisi iš centrinės valdžios, tiek vienas, tiek kitas pašnekovas mano, kad didžiausią įtaką savo regiono ateičiai turi būtent vietos lyderiai.
„Tauragė laikyta ekonomiškai atsilikusiu regionu, bet šiame mieste atsirado keli iniciatyvūs žmonės, įsteigė regioninį verslo parką, tad atsirado besidominčių, pritrauktos pirmos investicijos, kurios skatina ateiti naujų“, – pavyzdį pateikė G. Nausėda.
Pašnekovas pridūrė, kad tokios iniciatyvos iki šiol buvo išimtis, lankydamasis mažesniuose miestuose jis susidarė įspūdį, kad tiek valdžios, tiek verslo atstovai šiuo atžvilgiu yra gana pasyvūs. M. Pakalnis teigė tikintis, kad pokyčius gali paskatinti užsienyje tam tikrą laiką gyvenę ir į šalį tikslingai grįžę lietuviai.
Tačiau, kaip rodo ne viena į viešąją erdvę iškilusi istorija, vietos gyventojai ir biurokratai dažniau priešiškai negu draugiškai sutinka tiek naujas investicijas, tiek pokyčių siekti nusiteikusius atvykėlius. Apmaudu, bet neretai pagrindinis jų tikslas tėra iškaulyti didesnių išmokų iš centrinės valdžios. Kaip taikliai pasakė Latvijos banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Martinis Kazakas, šiandien politikų darbotvarkėje turėtų dominuoti didesnio produktyvumo ir investicijų klausimai, bet pagrindinis dėmesys skiriamas socialiniams reikalams. Problema sprendžiama ne nuo to galo.
