Pastaruosius du dešimtmečius Azijos įmonėms nepaprastai sekėsi. Bet dabar joms reikia persitvarkyti, kad būtų išmanesnės, lankstesnės ir pasauliškesnės.
JAV žvalgybos agentūros 2012 m. prognozavo, kad Azijos įtaka planetoje netrukus bus tokio lygio, kokio nebuvo pasiekusi nuo 1750-ųjų. „Iki 2030 m. žemynas pagal pasaulinę galią, nustatomą remiantis BVP, gyventojų skaičiumi, karinėmis išlaidomis ir investicijomis į technologijas, bus pralenkęs Šiaurės Ameriką ir Europą kartu sudėjus“, – pranašavo šnipai. Jų lūpose tai skambėjo kaip jau nulemta pabaiga.
Azija atrodo nervingesnė, nei leistų manyti minėtoji prognozė. Taikai, kuri pastaruosius 20 metų buvo kertinis regiono ekonominio klestėjimo akmuo, grasina Kinijos ir kaimynių pasienio kivirčai bei regioninės ginklavimosi varžybos. Dėl to keičiasi investavimo tendencijos, iš Kinijos traukiasi japonų bendrovės. Pabrango vienos pagrindinių pakilimą skatinusių sąnaudų, t. y. darbo jėga ir kapitalas. Atlyginimai didėja, o Japonijos, Kinijos, Pietų Korėjos ir Taivano darbuotojų skaičius netrukus pasieks piką arba jau mažėja – tai vienas augančios „Žilazijos“ aspektų. Pasaulyje netrukus gali ūgtelėti palūkanų normos, o valstybiniai Indijos ir Kinijos bankai turi daug blogųjų paskolų, ir tai didina kapitalo kainą.
Žemyno sėkmė sukėlė naują galvos skausmą. Augta sparčiai, tačiau neproporcingai; pavyzdžiui, Azijai tenka 45 proc. pasaulinio išmetamo anglies dioksido kiekio, bet tik 10 proc. didžiausių prekės ženklų (žr. 1 diagramą). Besivystančiose regiono šalyse susiformavusi milžiniška nauja vidurinė klasė nori ne tokio pavojingo, ne tokio korumpuoto ir ne tokia tarša pasižyminčio kapitalizmo. Ekonomistai nerimauja, kad Kinija ir labiau pasiturintys Pietryčių Azijos kraštai įklius į „vidutinių pajamų spąstus“, o silpnos institucijos ir inovacijų trūkumas stabdys plėtrą.
Investuotojai ruošiasi skausmingiems pokyčiams. Pastaruosius trejetą metų žemyno įmonių akcijos nuo amerikietiškųjų atsiliko 40 proc., o vertę žemyn tempė „senosios ekonomikos atstovių“ vertybiniai popieriai. Kai Kinijos interneto bendrovė „Alibaba“ akcijomis pradės prekiauti JAV, jos rinkos kapitalizacija gali pranokti visą gimtinės plieno pramonę. Fondų valdytojai žūtbūt trokšta Azijoje investuoti į „naujosios ekonomikos įmones“, bet neranda jų pakankamai.
Susipynusi įvairovė
Nepaisant visų diplomatinių nesutarimų, ekonomikos atžvilgiu Azija dar niekada nebuvo labiau integruota. Apie 54 proc. žemyno prekybos vyksta viduje, o 1990 m. dalis siekė apie ketvirtį. Japonija, Taivanas ir Pietų Korėja glaudžiai susijusios su skurdesne Kinija. Tankios tiekimo grandinės tarptautines bendroves sieja su Kinijos gamyklomis. Prie šios milžiniškos industrinės santalkos, vadinamos gamybine Azija, iš dalies jungiasi ir Tailandas, Malaizija bei Vietnamas. O Indija ir Indonezija viliasi tapti jos dalimi. Prie integracijos prisidės ir į pasaulinių valiutų lygį iškopęs ženmibi juanis.
Azija ne tik didžiulė, bet ir nepaprastai įvairi: nuo turtingos ir senstančios Japonijos iki kol kas gerokai mažiau turtingos, bet irgi senstančios Kinijos, daug skurdesnių ir jaunesnių Indijos ir Indonezijos bei tokių kraštų kaip Mianmaras, dar tik pradėjusių atsitiesti po politinės izoliacijos dešimtmečių.
Visi lyderiai nusiteikę imtis reformų, bet dėl nevienodų pradinių pozicijų jų laukia skirtingi iššūkiai. Prezidentas Xi Jinpingas nori, kad Kinijoje didesnis vaidmuo tektų rinkoms, vartojimui, inovacijoms ir teisės viršenybei. Japonijos vadovas Shinzo Abe ieško būdo, kaip šalį ištraukti iš defliacijos ir demografinių spąstų. Narendrai Modi, naujajam Indijos ministrui pirmininkui, ir Indonezijos prezidentui, kuris šiais metais bus išrinktas vėliau, savo šalis reikia užtempti ant pirmosios industrializacijos pakopos, o tam būtina patobulinti infrastruktūrą ir sukurti naujų darbo vietų gamyklose. Jiems bus sunkiau nei Pietų Korėjai, Taivanui ir Kinijai, kai šios valstybės tą patį etapą išgyveno XX a. pabaigoje. Gamyba vis labiau automatizuojama, tad daug naujai sukurtų darbo vietų gali būti skirtos robotams, o ne nagingiems žmonėms.
Internetas kėsinasi žemyną sukrėsti labiau, nei supurtėturtingąjį pasaulį. Nebrandūs sektoriai, kaip antai mažmeninė prekyba ir logistika, iš ikiindustrinės eros peršoks tiesiai į interneto amžių.
Politikams ir ekonomistams gali atrodyti, kad tai jie lemia savo šalių ekonominį likimą arba kaip šturmanai rodo jam kelią, bet verslo svarba ne menkesnė. 1960–1980 m. „Sony“, „Toyota“ ir kitos japonų bendrovės sukūrė meistriškumo kultūrą, kuri praturtino jų šalį. Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio Pietų Korėjos verslo konglomeratai, vadinami chaebol, ypač „Hyundai“ ir „Samsung“, sėkmingai pastatė didžiules sumas ant laivų statybos, o vėliau ir automobilių bei išmaniųjų telefonų. Nuo paskutiniojo XX a. dešimtmečio Indiją nuo mokėjimų balanso krizių ne kartą gelbėjo Indijos technologijų bendrovių, kurios nepaisydamos supuvusio valstybės aparato stebuklingai klestėjo, pajamos. Nuo 2000 m. į žemyną tuntais traukia tarptautinės bendrovės iš Vakarų ir taip didina konkurenciją bei kursto vartojimo bumą.
Įmonėms, kurios padės suformuoti naująją Aziją, irgi teks persitvarkyti, kad atsilaikytų prieš regionui įtaką darančias penkias svarbiausias tendencijas. Pirma, kaip minėta, prastėjanti diplomatinė atmosfera. Antra, Azijos demografinė padėtis ir brangstanti Kinijos darbo jėga. Dėl to keisis ir tai, kas gaminama, ir tai, kaip tai vyksta. Japonijos ir Pietų Korėjos bendrovės šiurpsta nuo minties, kad Kinija vertės grandinėje pakils aukščiau ir pakenks jų aukštųjų technologijų pramonei. O Indija ir Indonezija kaip tik turėtų melstis, kad Kinija pakiltų, nes joms liktų vietos sektoriuose, kuriems reikia daug darbo jėgos.
Trečia, stiprus Azijos visuomenės troškimas pereiti nuo kiekybės prie kokybės, nes nauja vidurinė klasė geidžia geresnės gyvenamosios aplinkos ir saugių, paskirtį atitinkančių produktų. Ketvirta, internetas kėsinasi žemyną sukrėsti labiau, nei supurtė turtingąjį pasaulį. Nebrandūs sektoriai, kaip antai mažmeninė prekyba ir logistika, iš ikiindustrinės eros peršoks tiesiai į interneto amžių.
Penkta, ir turbūt svarbiausia, daugeliui regiono bendrovių gresia įtempta pasaulinė konkurencija. Kai kurie patogiai izoliuoti dalykai išliks, tarkime, Honkongo nekilnojamasis turtas, kinų makaronai ar japonų pačinko salonai. O ir Vakarams investuojant Azijoje aukso karštinės etapas jau baigėsi. Klientų skoniui įtaką šiandien daro socialiniai tinklai, o ne kaimynystėje iškabintos reklamos. Azijos įmonėms vidaus rinkoje tenka konkuruoti su tarptautinėmis bendrovėmis, kurių tiekimo grandinės, prekės ženklai ir moksliniai tyrimai bei eksperimentinė plėtra (MTEP) yra pasauliniai. Kliūtys, kurias norėdamas patekti į daugelį sektorių turi įveikti augantis žemyno verslas, per pastarąjį dešimtmetį įspūdingai pakeltos.
Turtingų žemyno šalių, pavyzdžiui, Japonijos ir Pietų Korėjos, bendrovės nerimauja, kad jų hierarchinė kultūra gali smaugti inovacijas ir kūrybingumą.
Tai didžiuliai iššūkiai. Ar įmonėms tokia užduotis įkandama? Prieš 20 metų atsakymas galėjo būti „ne“. Anuomet didžiausią vertę turėjo Japonijos bankai ir dėl burbulo išsipūtę plataus vartojimo elektronikos gamintojai, Azijos nekilnojamojo turto agentūros ir rizikinga veikla užsiimantys Honkongo konglomeratai, kaip antai „Hutchison Whampoa“, „Swire“ ir „Jardine Matheson“. Paskutinįjį XX a. dešimtmetį Japonijos vertybinių popierių birža nusmuko. 1997–1998 m. regiono finansų krizė viską nuniokojo – Pietryčių Azijoje ir Pietų Korėjoje bankrutavo ne vienas įsiskolinęs konglomeratas.
Po to verslas užsiaugino daug daugiau raumenų. Šiandien jam tenka 27 proc. pasaulio rinkos kapitalizacijos, palyginti su 20 proc. prieš dešimtmetį. Stambiausios Azijos bendrovės dydžiu nesunkiai prilygsta pasauliniams analogams. Stambūs Pietų Korėjos konglomeratai, kaip antai LG, „Samsung“ ir „Hyundai“, dirba pasauliniu mastu, o „Samsung“ pelnu beveik neatsilieka nuo „Apple“. Bendrovių „Toyota“ ir „Volkswagen“ prekybos apimtis kone identiška. „PetroChina“ investuoja daugiau nei „Exxon Mobil“. Indijoje užgimė pluoštas pasaulinio lygio technologijų ir farmacijos įmonių, o apsnūdę jos konglomeratai pažadinti naujam gyvenimui. Azijos technologijų įmonės sudaro apie 12 proc. kotiruojamo sektoriaus, t. y. dvigubai daugiau nei 1994-aisiais. Nekilnojamojo turto bendrovės nunyko. Kinijos valstybės kontroliuojamos, privačios ir kolektyvinės įmonės pradėjo masiškai leisti akcijas į biržą. Nuo 2000 m. Azijoje jau buvo 11 tūkst. pirminių viešų siūlymų, o kotiruojamų bendrovių skaičius šiandien siekia 25 tūkst.
Daug darbo vietų sukuria smulkesnės įmonės, nors joms dažnai trūksta kreditų. Apie 40 proc. visų pasaulio kotiruojamų bendrovių, kurių rinkos vertė nesiekia 2 mlrd. JAV dolerių, įsteigtos Azijoje. Aibės įmonių akcijų vertybinių popierių biržose nesiūlo; jos į apskaitą įtrauktos tik iš dalies. Kinijoje veikia 41 mln. uždarųjų akcinių bendrovių. Daugybė Japonijos smulkiojo verslo atstovų – itin svarbūs tenykščių milžiniškų korporacijų tiekėjai. Indijoje veikia 45 mln. vidutinių, mažų ir labai mažų įmonių, kurios remontuoja rikšas, rauna sugedusius dantis ir gatvėje siūlo karštos saldžios pieniškos arbatos. Tačiau užsienio rinkose vyrauja stambusis verslas. Pietų Korėjoje 17 proc. eksporto tenka „Samsung Electronics“, o Indijoje 14 proc. – „Reliance“, antrai pagal dydį bendrovei šalyje. Kinijoje, kurios ūkis žemyno dydžio, įmonių galia labiau išbarstyta, bet kontrolė sutelkta partijos rankose.
Dauguma Azijos bendrovių paiso finansinės disciplinos. Bendra verslo kapitalo grąža nuo 2007 m. pasiekto 17 proc. piko smuktelėjo iki 13 proc. (išskyrus Japoniją, kur pelningumas auga nuo apgailėtinai žemo lygio), bet neatsilieka nuo likusio pasaulio. Balansas iš esmės geras. Pietryčių Azijos ir Pietų Korėjos bendrovės, kurios buvo sužeistos 1997–1998 m. finansų krizės, elgiasi atsargiai ir vengia skolintis užsienio valiuta. Japonijoje defliacija, trunkanti du dešimtmečius, įmones paskatino iš viso sukaupti 750 mlrd. JAV dolerių grynųjų pinigų, kaip teigia Kathy Matsui iš banko „Goldman Sachs“. Indijos pramonės ir infrastruktūros bendroves reikia rekapitalizuoti, o Kinijos valstybinės įmonės sukaupė milžiniškas skolas, nors pačios stambiausios kol kas atrodo gerai. Abiejų šalių bankų sistemos patekusios į keblią padėtį.
Pagerėjo valdymas. Atmetus Japoniją, Honkongą ir Singapūrą, korupcija tebėra rimta problema, bet daugelyje šalių apskaitos taisyklės priartintos prie pasaulinių normų. Pietų Korėjoje, Japonijoje ir Pietryčių Azijoje bankininkystės sistemas ir pramonės įmones siejo pernelyg glaudus ryšys, o tai skatino skolintis per pažintis. 1997–1998 m. krizė tokią praktiką iš esmės nutraukė, bankų priežiūra pagerėjo. Didesnis kapitalo rinkų naudojimas paskatino skaidrumą. Be to, ne viena Azijos įmonė Vakarų bendroves galėtų pamokyti, kaip apriboti vadovų atlyginimus, ir papasakoti apie ilgesnius investicijų terminus.
Perdėta patentų reikšmė
Žemyno verslui koją kiša keturi trūkumai: sektorių kombinacija, ženklodara, inovacijos ir internacionalizacija. Besivystančios Azijos atveju sunkumus geriausiai iliustruoja „iPhone“. Kinijai, kur įrenginiai surenkami, netenka nė dvidešimtoji jų vertės dalis. Grietinėlę nusigriebia prekės ženklo savininkai Jungtinėse Valstijose ir aukštosioms technologijoms priskiriamų įrenginių komponentų gamintojai Pietų Korėjoje ir Japonijoje. Turtingų žemyno šalių, pavyzdžiui, Japonijos ir Pietų Korėjos, bendrovės nerimauja, kad jų hierarchinė kultūra gali smaugti inovacijas ir kūrybingumą.
Nors apie „naujuosius sektorius“ kalbama daug, jiems priskiriamų įmonių nepakanka. Indijoje ir Indonezijoje kol kas neatsirado jokių stambių interneto bendrovių. Azijos sveikatos priežiūros sektorius nedidelis. Atmetus Kiniją ir Japoniją, investicijų į žaliąją energetiką lygis pernelyg menkas, kad būtų išspręsta grėsminga taršos problema.
Be to, regione per mažai stambių pasaulinių prekės ženklų. Iš 100 vertingiausių (jų reitingą sudaro konsultacijų bendrovė „Interbrand“) tik dešimt yra iš Azijos ir visi jie iš Pietų Korėjos arba Japonijos. Besivystančioje Azijoje vietinės markės vertinamos kaip prastesnės ir nepatikimos, o užsienio prekės ženklai – saugūs ir prestižiniai. Bendrovės nepakankamai investavo į prekės ženklų kūrimą, o be šių jos negali daryti įtakos kainodarai.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad inovacijos – vienas stipriųjų Azijos bruožų. Pasaulio mastu apie 41 proc. paraiškų dėl patentų 2012 m. paduotos iš šio regiono, vien telekomunikacijų ir technologijų bendrovė ZTE pateikė net 3906. Oficialiais duomenimis, žemynui tais metais teko 29 proc. pasaulinių MTEP išlaidų. O aukštųjų technologijų eksporto dalis peršoko pusę bendro tokio eksporto planetoje.
Ne viskas yra taip, kaip atrodo. Kol kas vos kelios aukštos klasės gamintojos besivystančią Aziją laiko rimta grėsme. Ji moka kopijuoti ir pamažu tobulinti, bet dideli atradimai ne jai. Mobiliojo operatoriaus „China Mobile“, didžiausio pasaulyje pagal abonentų skaičių, valdybos pirmininkas Xi Guohua pabrėžia, kad iš esmės mobiliųjų telefonų operacinės sistemos tebėra JAV įmonių rankose. „Svarbiausia pamatinės technologijos ir inovaciniai pajėgumai. JAV dėl to jaudintis neverta“, – sako jis. Apie 82 proc. Kinijos aukštųjų technologijų eksporto tenka užsienio įmonėms.
Vienas būdų patikrinti, ką reiškia paraiškų dėl patentų skaičius, pažiūrėti, keliose šalyse jos pateiktos. Jei sieki rimtai apsaugoti intelektinę nuosavybę, tikrai norėsi ją patentuoti kuo daugiau valstybių, bet 2005–2009 m. tik 5 proc. Kinijos paraiškų dėl patentų registruotos ir užsienyje, palyginti su 27 proc. JAV ir daugiau nei 40 proc. Europos atveju. Azijos kūrybiniai sektoriai maži. Kinijos autorių teisių agentūros duomenimis, šalies eksporto pajamos iš veiklos, susijusios su „esmine intelektine nuosavybe“ (įskaitant kūrybinius sektorius ir dalį programinės įrangos), siekė tik 4 proc. analogiškų JAV pajamų.
Verslas turi dar vieną silpnybę – jis tebėra pernelyg izoliuotas. Iš 100 didžiausių Azijos bendrovių tik 30 proc. jų prekybos vyksta užsienyje, o 100 didžiausių Vakarų įmonių atveju dalis siekia 50 proc. Tai atspindi, kad dalis regiono verslo yra gana jaunas, bet tai ir silpnų prekės ženklų bei menkų inovacijų priežastis ir padarinys.
O gal pabandyti ką nors naujo?
Dauguma Azijos šalių bando rasti naujų ekonominių modelių. Tai, kas pasiteisino 20 pastarųjų metų, nebūtinai tiks 20-iai ateinančių. Be to, regiono bendrovėms reikia įveikti trūkumus ir prisitaikyti. Pavyzdžiui, neramu, kad jų nuosavybės modeliai mažina lankstumą. Jų tradicinė, gremėzdiška organizacinė struktūra visai nepanaši į amerikietiškąją – pastarosios atveju kūrybiško ardymo sistema pasiteisino kaip geras būdas palaikyti guvias pasaulines bendroves ir skatinti steigti naujas. Tik 28 proc. Azijos vertybinių popierių biržos sudaro institucinių investuotojų kontroliuojamos įmonės. Kombinacijos įvairiose šalyse skiriasi, bet vyrauja konglomeratai (dažnai valdomi šeimų) ir valstybės bendrovės. Japonija laikoma išimtimi: nors akcininkų kapitalizmo apraiškų yra, muziką užsako konservatyvūs tenykščiai vadovai. Pagal vertę tik penktadalis pasaulio susijungimų ir įsigijimų nukreipti į Azijos įmones, o priešiško perėmimo atvejai reti. Žemyne nėra aparato, kuris galėtų subrandinti daug naujų įmonių: tyrimų bendrovės „Preqin“ duomenimis, nuo 2007 m. šiam regionui teko tik dešimtadalis pasaulinės rizikos kapitalo veiklos.
Dauguma vadovų viešai niekina amerikietiškojo stiliaus kapitalizmą ir nė neketina jo mėgdžioti. Bet šis specialusis reportažas parodys, kad mankštindamos raumenis prieš naują augimo erą kai kurių tradicijų Azijos bendrovės atsisako. Valstybės įmonės atsiveria ypač Kinijoje, kur auga ir privačių rizikos verslininkų gretos. Japonijos verslas taps išgyvenimo senstančioje visuomenėje pavyzdžiu. Senieji konglomeratai virsta koncentruotomis tarptautinėmis bendrovėmis ir investuoja į prekės ženklus bei technologijas. Interneto rizikos verslininkai bando įveikti senąją organizacinę tvarką. Vakarų bendrovėms tai gresia gerokai didesne konkurencija, kai Azijos įmonių lygis išaugs. O žemynui tai reiškia skausmą ir sumaištį, bet kartu žada pažangą. Įmonėms tai didžiausia laboratorija nuo XX a. pradžios JAV laikų.
