Kremliaus agresijos Ukrainoje įkarštyje Vilniuje birželio 8 d. surengti Rusijos dienos renginiai ne tik sukėlė daugybę aistrų, bet ir dar kartą bent iš dalies supriešino visuomenę.
Ne tik lietuvius su rusais, bet ir lietuvius su lietuviais. Nes vieniems viešas konservatoriaus Manto Adomėno laiškas, iš esmės raginęs Vilniaus merą Artūrą Zuoką uždrausti tokį renginį karo su Ukraina atmosferoje, atrodė natūralus, o kitiems – bereikalingas politikos ir kultūros painiojimas ar net tautinių mažumų nuteikinėjimas prieš Lietuvą.
Žodžio kišenėje neieškantis buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Jurgis Jurgelis po tokių aistrų net viešai pareiškė: „Jei iš anksto nebūtų žinojęs, kad konservatorius M. Adomėnas yra tikras patriotas, būtų pamanęs, jog jis gudrus KGB (dabar jau FSB) agentas.“
Bet aš – ne apie tai. Tikrai nemanyčiau, kad verta skirti tiek daug dėmesio M. Adomėno poelgiui ar jo motyvams. Tačiau šia proga dar kartą pažvelgti į Lietuvos politiką Rusijos atžvilgiu apskritai, manau, tiesiog neišvengiama. Nes dar sykį įsitikinome, kad esame įpratę daug kalbėti ir ginčytis dėl vienokių ar kitokių veiksmų prieš Rusiją naudos arba žalos. Bet ar mes iš tiesų ką nors veikiame, o ne tik garsiai kalbame?
O jei tą dieną Vilniuje būtų vykę V. Putino režimo su Ukraina pradėtą karą pasmerkusių Rusijos kultūros veikėjų pasirodymai, bent jau vieną mūšį su Kremliumi Lietuva būtų laimėjusi.
Viešo M. Adomėno laiško pavyzdys šiuo atveju labai iškalbingas ne tik todėl, kad politikas garsius pareiškimus paskelbė likus kelioms dienoms iki renginio, kai ko nors realaus imtis buvo per vėlu, o todėl, kad tiesiog uždrausti tokį susibūrimą demokratinėje valstybėje nėra jokio pagrindo.
Svarbu ir tai, kad būtent konservatoriai šiemet paskelbė atnaujintą savo Rusijos sulaikymo strategiją. Tik, kai realiai buvo galima ją pademonstruoti, vienas partijos lyderių ir kandidatas į Vilniaus mero postą apsiribojo jau minėtu pareiškimu.
Perimti iniciatyvos iš Rusijos ambasados ir su imperinę šios šalies politiką tiesiogiai vykdančiomis organizacijomis susijusių Lietuvos veikėjų net nebandė. O jei tą dieną Vilniuje būtų vykę Vladimiro Putino režimo su Ukraina pradėtą karą pasmerkusių Rusijos kultūros veikėjų pasirodymai, bent jau vieną mūšį su Kremliumi Lietuva būtų laimėjusi.
Žinoma, tai būtų pareikalavę investicijų. Būtų reikėję konkrečių darbų, ne tik kalbų. Bet sutikite – iš tiesų buvo puiki proga prieš Kremlių atsukti jo paties ginklus.
Ne mažesnės aistros kyla dėl Lietuvoje transliuojamų Rusijos televizijos kanalų draudimo. Žinoma, jie pagrįsti teismų sprendimais, todėl vadinti juos neturinčiais pagrindo būtų tikrai keista. Tačiau ar tai veiksminga? Lietuvos kabelinės televizijos asociacija nedviprasmiškai pareiškė, kad dėl šių apribojimų sparčiai plečiasi nelegali rinka ir vis tiek pusė šalies mato uždraustuosius kanalus.
Žinoma, kabelinės televizijos gina pirmiausia savo interesus. Tačiau gal iš tiesų reiktų keisti požiūrį? Juk, be legalaus kabelinių televizijų verslo nuostolių, yra ir Rusijos propagandos aspektas. Kremlius šiuos draudimus taip sumaniai išnaudoja prieš Lietuvą, kad teko girdėti, jog jau vienoje ES šalyje svarstoma oficialiai kelti klausimą, ar mūsų valstybė elgiasi demokratiškai.
Ką daryti? Atsakymą jau pateikė latviai ir estai: užuot draudus, gal verčiau sukurti bendrą trijų Baltijos kaimynių rusišką televizijos kanalą, kuris bent jau pabandytų konkuruoti su Kremliaus ruporais?
Net aukščiausio lygio profesionalų iš pačios Rusijos dabar tokiam kanalui rasti būtų įmanoma. Ne vienas jų jau senokai dairosi galimybių pasitraukti iš V. Putino valdomos šalies. Bet ar kas nors girdėjote apie kokį nors Lietuvos aktyvumą, ne vien pasvarstymus, kad galbūt turėti tokį kanalą būtų ir neblogai?
Uždrausti Kremliaus ruporus paprasčiau? Savas rusiškas kanalas brangiai kainuos? O gal tiesiog nėra kam tuo rimčiau užsiimti? Atsakymą pasirinkite patys. Naujausi pavyzdžiai dar kartą kelia klausimą dėl Lietuvos politikos Rusijos atžvilgiu egzistavimo.
Ir kalba net ne apie skirtingus požiūrius. Labiau apie tai, ar apskritai yra kam tą politiką realiai, o ne vien žodžiais formuoti.
Gal tai turėtų daryti Užsienio reikalų ministerija? Nustebsite, bet ten su Rusija susijusiais reikalais užsiima vos keli žmonės. O ar daug turime tikrai išmanančių, kas vyksta šioje valstybėje, ekspertų? Ar bent norime juos ugdyti? Viena, ko tikrai turime, tai norinčių apie tai garsiai pakalbėti ir skelbti arba Rusijos sulaikymo, arba atvirkščiai – santykių su šia kaimyne „perkrovimo“ politiką. Tik man kažkodėl atrodo, kad ir vienokio, ir kitokio kalbėjimo rezultatas yra tas pats – jokių rezultatų.
