Revoliucija prieš Viktoro Janukovyčiaus režimą, Rusijos agresija, grėsmė prarasti valstybę arba galimybė sukurti ją iš naujo. Dramatiški įvykiai Ukrainoje laužo ne tik žmonių likimus. Jie keičia ir individo bei kolektyvinę tautos sąmonę. Apie tai, kokie lūžiai vyksta nerimstant ginkluotoms kovoms ir žūstant žmonėms, žurnalo IQ apžvalgininkui Mariui Laurinavičiui papasakojo Ukrainoje veikiančio centro „Demokratija per kultūrą“ vadovas, Europos kultūros parlamento narys, Europos Tarybos ekspertas, vertėjas Oleksandras Bucenka.
Ukrainos ir Rusijos tautos visuomet laikytos broliškomis. Ir tai nebuvo tik propaganda ar skambūs žodžiai. Tai buvo galima pavadinti natūralia daugelio Ukrainos ir Rusijos žmonių būsena. Kaip dabar paprasti ukrainiečiai vertina Rusiją ir rusus?
– Pasakyti, kad tai – broliškos tautos, net per maža. Kiekvienas ukrainietis turi giminių ir draugų įvairiuose Rusijos miestuose. Tačiau dabar paprastam ukrainiečiui didžioji kaimynė pirmiausia simbolizuoja grėsmę. Niekuomet negalėjome net įsivaizduoti, kad ją gali kelti Rusija. Kaip dabar sako daugelis ukrainiečių, galvoje netelpa, kad iš tiesų atėjo toks laikas, kai tenka prašyti vokiečių ir amerikiečių apginti nuo rusų. Net 69-ąsias pergalės Antrajame pasauliniame kare metines teko švęsti kariaujant su Rusija. Todėl dabar iš tiesų labai sunku. Ypač kai 80 proc. rusų palaiko Vladimiro Putino pradėtą agresiją prieš mus.
Taigi, tiesioginis atsakymas tarsi būtų paprastas – į kaimynus žiūrime su nerimu. Tačiau svarbu paminėti vieną ryškėjantį sąmonės lūžį. Dabar tai jau ne tiek ukrainiečių ir rusų konfliktas, kiek rytų europiečių, kokiais save laikome, ir neeuropiečių (jei kalbėsime apie tas vertybes, kurias mes giname, o jie nori sunaikinti) priešprieša. Galima sakyti, kad pramiegojome savo demokratiją, dėjome per mažai pastangų, bet per tuos 23 nepriklausomybės metus įpratome gyventi laisvesnėje šalyje ir remtis kitomis vertybėmis, o dabar pajutome, kad iš mūsų bando atimti tai, už ką pastaruoju metu pradėjome kovoti. Tai daugiau negu vien kova su broliška tauta buvusiais rusais.
Ar teisingai supratau, kad dėl šio konflikto ukrainiečiai pasijuto priklausantys net kitai civilizacijai negu rusai?
– Taip, tai tiesa. Žinoma, negaliu pasakyti, kad taip jaučiasi visi, bet galiu remtis įspūdžiais ir iš Rytų Ukrainos. Neseniai buvau Dniepropetrovsko srityje, taip pat bendravau su žmonėmis iš Zaporožės. Ir iš tikrųjų jausmas jau visai kitas. Tai galbūt ne kitos civilizacijos, bet kitos kultūros jausmas. Kultūros, kuri dabar pradeda pati save kurti. Staiga praregėta, kad reikia kovoti su banditizmu, korupcija, kurią iki šiol leidome, kad būtina aukotis dėl idealų, remtis vertybėmis. Ir tai supratę staiga išvydome, kad mūsų priešė yra ta broliška tauta. Anksčiau niekuomet negalėjome to tikėtis.
Ko gero, galime sakyti, jog Rusija pasmerkta pralaimėti, kad ir kaip klostysis tolesni įvykiai. Atplėšusi Krymą, net jei ir sugebės krauju atskirti dar kelias Rytų Ukrainos sritis, Rusija pralaimės daug daugiau negu gaus – ji amžiams praras Ukrainą. Ar toks vertinimas nebūtų tikslus?
– Sakyčiau, kad ne pralaimės, o jau pralaimėjo. Ir ilgam. Ji Ukrainos neteko mažų mažiausiai vienos kartos laikotarpiui, o tikriausiai ir daugelio kartų. Tačiau Kremlius išsikasė duobę dar ir kita prasme. Dabar Rusija bus priversta keistis – ji izoliuota tarptautinius mastu ir sulaukia nebent Šiaurės Korėjos, Venesuelos, gal dar kelių šalių paramos. Dar svarbiau, kad Rusija sau ir kitiems parodė toliau gyvenanti kažkokioje efemeriškoje praeityje. O Ukraina pajudėjo į ateitį – ypač tai jaučiama tarp jaunų žmonių. Viskas rodo, kad agresorė jau prarado Ukrainą ir taip bus, kol Rusija pradės žengti į priekį.
Kalbėdamas apie tai, jūs pirmiausia paminėjote Rytų Ukrainą, kad tokie procesai vyksta ir ten. Tačiau Maskva toliau kuria mitą, kad šie regionai – tai „Naujoji Rusija“, kurios žmonės labiausiai trokšta Kremliaus globos. Mitas, kad Rytų Ukrainoje gyvena rusai, o ne ukrainiečiai, ilgus metus gyvavo ir Vakaruose. Dabar pasirodė, kad, nors šie žmonės ir kalba rusiškai, jie save įvardija kaip ukrainiečius. Kaip visa tai paaiškintumėte kultūriniu požiūriu?
– Tai kitas V. Putino nuopelnas – Ukraina dar stipriau pajuto savo tapatybę. Anksčiau jos simboliai vertinti tarsi formaliai, o dabar net vaikai su džiaugsmu gieda valstybės himną. Ir aš, žinoma, kalbu apie šalies rytus, apie kuriuos ir klausėte. Žmonės čia tikrai pasijuto esantys ukrainiečiai. Būtina pabrėžti, kad Ukraina yra daugiatautė. Čia gyvena 134 tautybių atstovų. Todėl reikia kalbėti ne vien apie rusakalbius, o apie visus žmones, kurie save laiko Ukrainos piliečiais ir kurių ryšys su šia valstybe stiprėja.
Visai neatsitiktinai pirmomis aukomis Maidane tapo armėnas ir baltarusis. Tai atspindi Ukrainos daugialypiškumą. Po kruvinų Maidano įvykių išpopuliarėjo Karpatuose gyvenančių lemkų (nepainioti su lenkas – IQ past.) etninės grupės daina „Plyvie Kača“. Kultūrinės Ukrainos tapatybės pradeda atsiverti. Žinoma, labai gaila, kad identifikavimo procesas vyksta mokant daugybės gyvybių ir tokios rizikos kainą, tačiau tai – tikrai labai svarbus procesas. Reikia dar daug pastangų, kad ukrainiečiai pažintų patys save ir pradėtų didžiuotis savo tapatybe.
Tačiau ar visuomet tos tapatybės gali būti piešiamos vien šviesiomis spalvomis. Štai net kai kurie Ukrainos sociologai teigia, kad egzistuoja ir tokia Donbaso, kur dabar išgyvenami dramatiškiausi įvykiai, tapatybė – pusiau sovietinė, pusiau kriminalinė. Ar sutiktumėte su tokiu vertinimu?
– Iš dalies, žinoma, negaliu nesutikti. Iš tiesų yra regioninių tapatybių: Donbaso, Vakarų Ukrainos, Pietų Ukrainos, Odesos ir daug kitų. Donbasas – sudėtingas regionas. Labiausiai dėl to, kad jis iš esmės apgyvendintas sovietiniais laikais. Pirmiausia, ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje labai daug ukrainiečių iš Rytų Ukrainos buvo išvežta ir žuvo per holodomorą, vėliau, karo metais, daug jų ištremta į lagerius. Tuomet šie rajonai – ypač pramoniniai kaip Donbasas – apgyvendinti iš visų Rusijos kampelių suvežtais žmonėmis, dažnai jų praeitis buvo ne pati geriausia.
Todėl ten susiformavo tam tikras tipas. Be to, tai būtent tie regionai, kurių žmonės labai mažai keliavo. Daugelio Donbaso miestų gyventojai retai užsukdavo net į Donecką. O pasaulio nemačiusius asmenis, kurie gyvena savo uždaroje erdvėje, labai lengva valdyti. Tarkime, kai kas nors Donbase skanduoja „Rusija, Rusija“, jie net nežino, apie kokią Rusiją šneka. Jie dar negali savęs tapatinti su naująja Ukraina, nebegali ir su senąja, taip pat nepažįsta nei Rusijos, nei Ukrainos.
Kaip dabar sako daugelis ukrainiečių, galvoje netelpa, kad iš tiesų atėjo toks laikas, kai tenka prašyti vokiečių ir amerikiečių apginti nuo rusų.
Juos išgąsdino kažkokie agresyvūs ukrainiečiai, ateinantys sugriauti jų gyvenimų. Tačiau, kai keliaudami po miestus atsivežame vakarų ukrainiečių, specialiai sakome: „Štai, pažiūrėkite, atvežėme jums tų „banderovininkų“, kuriais jus gąsdina.“ Jie pažiūri, pamato, kad tai tokie pat žmonės kaip jie, ir staiga bent trumpam dingsta visa tai, kas buvo kone įkalta į galvą.
Su tokiais žmonėmis reikia dirbti ir tai nelengva, nes sąmonę keisti visuomet sunkiausia. Savo pavyzdžiu galiu pasakyti: dirbant su miestais pakeisti sąmonę užtrunka nuo 3 iki 5 metų. Tačiau pagrindinis dabarties Ukrainos uždavinys – kuo daugiau bendrauti žmonėms tarpusavyje. Net nereikia jokių tarpininkų – mokytojai iš rytų turi važiuoti pas kolegas į vakarus, gydytojai iš vakarų – pas medikus į rytus. Kitaip nieko neišeis.
Tiesa, net ir Donbase jau atsirado jaunimo, kuris gimė kartu su Ukrainos nepriklausomybe ir kuris yra mūsų viltis, nes taip pamažu nyksta ankstesnė tapatybė.
Kartais ima atrodyti, kad nemaža dalis net proukrainietiškai, o ne prorusiškai nusiteikusių jūsų šalies žmonių nebenori laukti, dėti naujų pastangų, ieškoti dialogo. Pats asmeniškai esu ne kartą girdėjęs ukrainiečius sakant, kad visi, kurie nori į Rusiją, tegul atsiskiria ir prisijungia prie jos. Esą likusiai Ukrainai nuo to bus tik geriau. Ar tokia tendencija ryškėja ir ką ji galėtų reikšti?
– Taip, negaliu to neigti, tokie balsai skamba. Pirmiausia tai – nuovargis. Juk jau 20 metų politikai nuolat naudoja šalies rytų ir vakarų priešpriešos kortą. Ši istorija tęsiasi dar nuo dviejų imperijų – Rusijos bei Austrijos-Vengrijos laikų skirtingos regionų plėtros. Toliau Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai. Visa ta istorija, kuria dabar ir gąsdinami žmonės, – tariamų „banderovininkų“ etiketės.
Nenuostabu, kad taip ilgai į galvas kalti dalykai įsitvirtino pasąmonėje. Ir dabar, viena vertus, europietiškos Ukrainos raidos šalininkai iš vakarų, centro ir net pietų išties sako, kad tegu jie atsiskiria, bet netrukdo mums kurti normalios europietiškos valstybės. Rytuose įsitvirtinęs mitas, kad kitos Ukrainos sritys rytiečių net nenori laikyti valstybės dalimi. Jau minėjau neseną kelionę į Dniepropetrovską. Tuomet su vienu taksistu net nepavyko padiskutuoti – jis su nuoskauda numojo ranka: „Mes gi jums visi maskoliai…“ Tokie žmonės jaučiasi atstumti ir iš tiesų ima galvoti, kad, jei taip jau yra, gal tikrai vienintelė galimybė – jungtis prie Rusijos.
Tačiau net ir tokią kartais atsirandančią prarają galima įveikti. Ir dėl to jau dabar labai daug daroma. Štai Lvovas pradėjo rengti savo miesto dienas Rytų Ukrainoje. Kuo daugiau žmonės susitikinės ir bendraus, net nesvarbu, kuria kalba, tuo labiau jie supras, kad visi yra Ukrainos piliečiai, tik skirtingi.
Kuo daugiau skirtumų, tuo daugiau kūrybiškumo. Ir jei apskritai kalbėsime apie regionines Ukrainos tapatybes, jos net labai reikalingos. Dirbdami su paskirais miestais įtikinėjame, kad kiekvienas turi būti savitas, o juo labiau regionai. Ta įvairove galima ir reikia didžiuotis.
Nemanote, kad tai gali suskaldyti Ukrainą?
– Natūraliai suskaldyti negali – niekas šalyje to nenori. Kitas reikalas, kad tai specialiai yra ir tikriausiai bus skatinama iš išorės. Be to, aktuali dar viena problema. Dabartiniai įvykiai mus pamažu pratina prie to, prie ko tarsi ir turėtų būti neįmanoma priprasti. Dar visai neseniai stebėdami įvykius Afganistane per televiziją svarstėme, kaip galima gyventi, kai šalia žudo, šaudo. Pasirodo, galima. Dabar man jau iš Rytų Ukrainos pasakoja, kad net kai Slovjanske vyksta neramumai, kiti žmonės vaikštinėja sau prie ežero. Ir mes prie to priprantame – susitaikome, kad galima žudyti, nešiotis ginklą, meluoti. Tai net tampa vadinamosios blogosios kultūros dalimi ir ją teks kaip nors pažaboti.
Palietėte labai svarbią, bet skaudžią temą. Kai kurie Ukrainą remiantys žmonės teigia, kad blogoji kultūra prasidėjo ne dabar. Džinas iš butelio esą išleistas per revoliuciją Maidane.
– Galbūt džiną išleido būtent ten, bet kitaip nebebuvo galima. Dabar mokame už tai, kad 23 metus esą kūrėme demokratiją, bet manėme, jog nereikia už tai mokėti, pavyzdžiui, už pigias dujas, už tai, kad patys išrenkame kriminalinę praeitį turintį prezidentą, ir daugelį kitų dalykų. Štai ši ramybė ir įsitikinimas, neva nereikia dėti pastangų ir viskas savaime susitvarkys, nulėmė dabartinę padėtį. Teks atsiskaityti už viską. Jau brangiai sumokėjome žmonių gyvybe, prisidės ir ekonominė kaina. Grįžkime prie išleisto džino: priešininkas – nežinau, tai Kremlius ar Rusijos valdžios palaikomas vis dar nuverstasis prezidentas V. Janukovyčius – tyčia viską daro ir tarsi veidrodiniu principu renkasi Maidane naudotus metodus. Tik yra vienas esminis skirtumas – tuomet žmones į priekį vedė noras nuversti valdžią ir pagaliau pradėti kurti normalų gyvenimą. Dabar priešininkai tiesiog sėja chaosą.
Bet gal tam chaosui sėti palanki terpė? Prisipažinsiu, mane šokiravo jūsų kolegos Ukrainos rašytojo Andrejaus Kurkovo liudijimas, kad po tragedijos Odesoje, kur žuvo beveik 50 žmonių, jau kitą rytą mieste virė gyvenimas, tarsi nieko nebūtų įvykę.
– Supraskite, kai žūsta vienas žmogus – tai tragedija. Kai šimtai – jau statistika. Deja, netekome labai daug šalies gyventojų. Kita vertus, iš tiesų kartais susidaro įspūdis, kad viskas vyksta tik televizorių ekranuose. Net per įvykius Maidane vos už dviejų gatvių nuo jo miestas gyveno įprastu ritmu.
Ukrainiečiai neaktyvūs. Per 23 metus jie atpratinti nuo minties, kad būtina būti aktyviais politinio proceso dalyviais. Žmonės išmoko užsidirbti, keliauti, gana neblogai gyvena, bet visa kita jų tarsi neliečia. Net Kramatorske ir Slovjanske, kur būta didelių susirėmimų, už kelių namų nuo įvykių žmonės gyveno, tarsi nieko nebūtų. Jie įpratę nesikišti, palaukti, kol viskas nurims.
Bet ar tuomet įmanoma ką nors pakeisti?
– Tikiu, kad įmanoma. Maidanas parodė, kad ne viskas prarasta. Atvirkščiai, žmonės pamažu prabunda. Turi pasikeisti jų sąmonė, bet, jei norime eiti į Europą, – o tikiu, kad to iš tikrųjų norime, – kito būdo nėra.
