Milžiniškos gamyklos ar įmonės miestams gali būti ir išganymas, ir prakeiksmas. Vis dėlto galioja viena taisyklė – kuo stambesnis objektas, tuo didesnę riziką jis kelia.
Viena vertus, didelė gamykla ar elektrinė gali įdarbinti tūkstančius žmonių ir sukurti kelis kartus daugiau darbo vietų susijusiuose versluose. Kita vertus, tokiai stambiai įmonei susidūrus su sunkumais, neigiamas poveikis yra gerokai didesnis. Todėl net ir ekonomikos srityje veikia tam tikri energijos tvermės dėsniai.
Vos keli didesni Lietuvos miestai gali pasigirti itin stambiais pramonės objektais, paveldėtais iš Sovietų Sąjungos ir veikiančiais iki šių dienų. Tai Mažeikiai, kuriuose dirba su sunkumais susidurianti naftos perdirbimo įmonė „Orlen Lietuva“, ir Jonava, turinti azoto trąšų gamintoją „Achemą“. Daugelyje kitų miestų tokio dydžio bendrovių nė nebuvo arba jos, kaip Panevėžio „Ekranas“, jau išnyko. Tačiau pasaulyje galima rasti ne vieną pavyzdį, kaip stambūs pramonės objektai sužlugdė miestus.
Sunaikinti miestai
Didžiausia žmonijos istorijoje pramonės katastrofa reikėtų laikyti Černobylio atominės elektrinės avariją, nutikusią beveik prieš du dešimtmečius. Dėl nepasisekusio eksperimento įvykus nelaimei ketvirtajame šios elektrinės bloke į aplinką pateko milžiniškas radioaktyviųjų dalelių kiekis ir akimirksniu užteršė didžiulę teritoriją.
Visi 50 tūkst. gyventojų iš šalia esančios Pripetės turėjo būti nedelsiant evakuoti. Pavyzdinis turėjęs būti Sovietų Sąjungos miestas per kelias minutes tapo vieta, kurioje bus nesaugu lankytis dar daugybę dešimtmečių. Po šios avarijos pakilę radioaktyviųjų dulkių debesys pasiekė Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos regionus.
Černobylio katastrofa ne tik sunaikino miestą, bet ir pareikalavo didžiulių finansinių bei žmogiškųjų išteklių. Avarijos padariniams likviduoti pasitelkta apie 0,5 mln. žmonių, teigiama, kad darbai tuo metu kainavo apie 18 mlrd. Rusijos rublių, tai šiais laikais galėtų būti apie 4 mlrd. litų (tvirtinama, kad nelaimė paspartino Sovietų Sąjungos žlugimą).
Kiek mažesnė katastrofa prieš trejus metus įvyko Japonijoje, kai dėl sutrikusios aušinimo sistemos išsilydė trys Fukušimos Daiči atominės elektrinės reaktoriai. Iš šio regiono evakuoti keli šimtai tūkstančių žmonių, o aplinka valoma iki šiol. Elektrinę valdžiusią bendrovę TEPCO teko perimti Japonijos valstybei ir skirti 12,5 mlrd. JAV dolerių paramą, kad ji toliau galėtų likviduoti avarijos padarinius.
Atominių elektrinių katastrofos yra kraštutiniai pavyzdžiai, rodantys milžinišką su tokio tipo objektais susijusią riziką. Kitokio pobūdžio avarijos energetikos, chemijos, kasybos ar statybos pramonėje dažnesnės. Tik jų poveikis neretai būna lokalus ir akimirksniu nesunaikina ištisų miestų, nors vietos žmonių gyvenimo būdą ir pakeičia.
Bankrutavusi sostinė
Vis dėlto dažniau nei dėl avarijų pramoninių miestų galybė sunyksta pasikeitus ekonominėms sąlygoms. Ir šiuo metu greičiausiai nėra iškalbingesnio pavyzdžio kaip Detroitas – nukarūnuota automobilių pramonės sostinė.
Šio miesto klestėjimo istorija prasidėjo pačioje XX a. pradžioje, kai verslininkas Henry Fordas įkūrė bendrovę „Ford“. Bet jis nebuvo vienintelis, įžvelgęs transporto ateitį. Vos po metų Williamas Durantas įsteigė „General Motors“, dar po kelerių jis prisidėjo prie „Chrysler“ atsiradimo. Šios bendrovės palyginti ilgai vadintos didžiuoju automobilių pramonės trejetu.
Nuo šio verslo sėkmės tiesiogiai priklausė ir Detroito likimas. Per pirmąją praėjusio amžiaus pusę miestas išaugo apie 9 kartus – nuo 200 tūkst. iki daugiau kaip 1,9 mln. gyventojų. Nepasotinama automobilių paklausa skatino statyti naujas gamyklas ir įdarbinti tūkstančius žmonių.
Didelės gamyklos nebėra joks ekonominis pranašumas, šių dienų pasaulyje pagrindinis miesto ar šalies klestėjimo garantas yra gabūs žmonės.
Vis dėlto paskutiniais praėjusio amžiaus dešimtmečiais didžiojo trejeto reikalai ėmė klostytis ne taip palankiai. Visų pirma, amerikiečių bendroves pasaulyje nukonkuravo japonų gamintojos, kurios sugebėjo sukurti mažesnius, ekonomiškesnius ir geresnės kokybės automobilius. Antrą išbandymą jie patyrė pradėjus kilti degalų kainoms. Dėl to net JAV vyravusi nuostata „didesnis, vadinasi, geresnis“ ėmė keistis. Pagaliau automobilių dizaino ir funkcionalumo atžvilgiu lemiamą smūgį sudavė vokiečių trejetas – „Audi“, BMW ir „Mercedes-Benz“.
Automobilių gamintojų sunkumai palietė ir miestą. Ieškodami geresnių galimybių ėmė bėgti gyventojai – šiandien jų skaičius Detroite nesiekia ir 700 tūkst. Netekęs žmonių, miestas gavo mažiau pajamų, bet riboti išlaidas vietos valdžiai sekėsi sunkiau. Jis smarkiai prasiskolino ir praėjusių metų pradžioje paskelbė negalėsiantis sumokėti susikaupusių 18 mlrd. JAV dolerių skolų, tad pradėta bankroto procedūra. Taip Detroitas tapo didžiausia finansiškai žlugusia savivaldybe JAV istorijoje.
Suomijos istorijos era
Detroitas JAV mastu buvo tik vidutinio dydžio miestas ir jo bankrotas reikšmingesnių problemų šaliai nesukėlė, o telefonų gamintojos „Nokia“ sunkumai paveikė visą Suomijos ekonomiką. Nuo 2008 m. ši šalis išgyvena jau antrą ekonomikos recesiją, pastarąjį kartą jos ūkio prieaugis užfiksuotas 2012 m. pabaigoje. Šalies skolos lygis minimu laikotarpiu išaugo apie 2,5 karto.
Kaip pagrindinė Suomijos ūkio stagnacijos priežastis įvardijama „Nokia“. 2005–2007 m. parduodama daugiausia mobiliųjų telefonų pasaulyje bendrovė sukūrė apie dešimtadalį šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Geriausiais laikais joje dirbo daugiau kaip 3 proc. visų darbingo amžiaus suomių.
Šiuo metu visas Suomijos informacinių ir skaitmeninių technologijų sektorius sukuria iki 4 proc. BVP. Telefonų padalinį pardavusi programinės įrangos milžinei „Microsoft“, „Nokia“ dabar gamina telefonų fotoaparatus, kuria navigacijos žemėlapius ir plečia ryšių infrastruktūrą. Pernai šalies ekonomikos ministras Janas Vapaavouri pasakė, kad „Nokiai“ pardavus telefonų gamybos padalinį baigėsi visos šalies istorijos era.
Beje, „Nokia“ per savo ilgus gyvavimo metus prie išlikimo ribos atsidūrė trečią kartą. 1865 m. bendrovė veiklą pradėjo nuo popieriaus gamybos, vėliau pastatė vieną pirmųjų hidroelektrinių Suomijoje. Dėl smukusios popieriaus paklausos po Pirmojo pasaulinio karo ji atsidūrė ant bankroto slenksčio, tuo metu ją išgelbėjo sprendimas sujungti popieriaus, gumos ir kabelių gamybos fabrikus.
Antrą kartą ji su sunkumais buvo susidūrusi 1987 m., kai neatlaikęs įtampos nusižudė jos vadovas Kari Kairamo. Tuo metu į finansinę duobę bendrovė įkrito dėl per daug diversifikuotos veiklos: ji gamino telefonus, televizorius, kompiuterius, kabelius, ryšių įrangą kariškiams. Įmonės valdyba 1992 m. nusprendė atsisakyti daugelio sričių ir dėmesį sutelkti į mobiliųjų telefonų kūrimą bei gamybą.
Sprendimas davė rezultatų. Nuo 1998 iki 2003 m. bendrovės apyvarta išaugo daugiau kaip 5 kartus. Dar po dvejų metų Nigerijoje buvo parduotas milijardasis „Nokios“ logotipu pažymėtas telefonas. Tačiau praėjus vos dvejiems metams telekomunikacijų srityje įvyko lūžis JAV įmonei „Apple“ pristačius išmanųjį telefoną jutikliniu ekranu. Kaip ir Detroito automobilių gamintojai, „Nokia“ pralaimėjo pasaulines inovacijų lenktynes su amerikiečiais ir korėjiečiais. Vos per trejus metus ji prarado 80 proc. rinkos dalį ir iš lyderės tapo mažai kam įdomia autsaidere.
Klestėjimo garantas
Trumpa „Nokios“ istorija, ko gero, puikiai atskleidžia, kad ilgalaikio sėkmės recepto verslo srityje nėra. Vienais atvejais gali būti pavojinga susikoncentruoti į itin siaurą veiklos sritį, kitais atvejais prie sunkumų gali atvesti plačiai išskaidyta veikla. Vis dėlto miestams kliautis vienu dideliu maitintoju visada rizikingiau, negu turėti daug mažesnių įvairiose srityse įsitvirtinusių bendrovių.
Didelis pramonės objektas kelia kelių tipų grėsmes, pradedant retai pasitaikančiomis didelėmis avarijomis ir baigiant kur kas dažnesniais sunkumais konkrečioje verslo srityje. Kaip teigia šio numerio straipsnyje „Vilnius ir visa kita“ cituojamas Berklio universiteto ekonomistas Enrico Moretti, didelės gamyklos nebėra joks ekonominis pranašumas, šių dienų pasaulyje pagrindinis miesto ar šalies klestėjimo garantas yra gabūs žmonės.
