Mažeikių prakeiksmas

Mažeikių naftos perdirbimo įmonė, oficialiai vadinama „Orlen Lietuva“, 2013-aisiais įklimpo į rekordinius nuostolius, o šiemet reikalai neatrodo bent kiek nors geresni. Ši bendrovė ne kartą Lietuvoje kėlė didžiules aistras ir dažniausiai ne be savanaudiškų politikų pastangų ir įtartinų interesų.

Analizuojant Mažeikių įmonės istoriją ir aplink ją vykusius reiškinius, dėliojasi visos valstybės ir visuomenės raidos mozaika, kurioje aptinkama ir kriminalinių istorijų, intrigų, godumo, baimės, sąmokslo teorijų, neapykantos detalių.

Naftos bendrovė, atrodo, išgyveno tai, ko nesugalvotų išmaniausias trilerių autorius: pradėta dėl Sovietų Sąjungos ambicijų, nepriklausomybės pradžioje buvo stekenama ryšių su banditais turinčių veikėjų, vargais negalais ryžosi bendram gyvenimui su amerikiečiais, bet netrukus atiteko rusams. Būtent tada klestėjo, bet laimė tetruko akimirką. Išsisukusi nuo naujo Rytų partnerio savo likimą patikėjo kaimynams lenkams, kuriems ant rankų dabar merdi ir gali išleisti paskutinį kvapą.

Kad ir kaip žiūrėsi į visus šiuos įvykius, atrodo, lyg naftos milžinė būtų užkeikta: „Williams International“ nesugebėjo gamyklos prikelti ir pats netrukus ėmė skęsti dėl nesėkmių kitapus Atlanto, o „Mažeikių naftą“ perėmusi „Jukos“ už­sitraukė Kremliaus šeimininkų nemalonę ir buvo sunaikinta.

Kiekvieną kartą, kai keitėsi „Mažeikių naftos“ akcininkai, ne paskutinis vaidmuo tekdavo politiniams aspektams. Net 2006-aisiais, kai įmonę nupirko Lenkijos koncernas „PKN Orlen“, vienas argumentų buvo, esą pirkėjas iš Vakarų geriau nei iš Rytų. Tačiau bent jau formaliai gamykla lenkams atiteko tik dėl to, kad šie pasiūlė didesnę kainą.

Dabar „Orlen Lietuva“ iš tiesų atsidūrė ant išlikimo ribos, tačiau skambinančių pavojaus varpais nėra.

Net jei pripažintume, kad naftos perdirbėją nuolat persekiojo fatališkų nesėkmių šleifas, ne mažiau bėdų pridarė ir Lietuvos politikai, kurie nepraleisdavo progos pakurstyti dalį rinkėjų ir jų vaizduotę kaitindavo kalbo­mis apie didžiulę visiems šalies gyventojams priklausančios įmonės vertę ir ypatingą strateginę reikšmę. Ir viena, ir kita gerokai perdėta. Ko gero, vertinant iš šių dienų perspektyvų, tinkamiausias sprendimas buvo dar 1998 m. „Mažeikių naftą“ privatizuoti – parduoti bent jau kontrolinį akcijų paketą didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui ir įmonės likimą patikėti rinkai, kaip buvo pasielgta su ne viena kita didesne valstybės rankose esančia bendrove. Juolab kad mūsų politikų ir valdininkų kompetencija valdyti dideles įmones, akivaizdu, yra gana ribota, ir kartais nesuprasi, kas kam diriguoja, – politikai verslo vadovams ar atvirkščiai?

Dabar „Orlen Lietuva“ iš tiesų atsidūrė ant išlikimo ribos, tačiau skambinančių nerimo ir pavojaus varpais nėra – politinių dividendų iš 100 proc. Lenkijos koncernui „PKN Orlen“ priklausančios gamyklos nebesusikrausi. Siūlyti mokesčių mokėtojų pi­nigais gelbėti svetimą turtą vargu ar išmintinga, be to, ir Europos Komisija tai gali vertinti kaip konkurencijos taisyklių laužymą.

Ieškoti kaltų taip pat nėra kur. Mažeikių įmonės bėdos iš esmės susijusios su visą Europos naftos perdirbimo sektorių ne pirmus metus kamuojančia krize. Jos priežasčių yra ne viena. Daugelis gamyklų pastatytos tais laikais, kai atrodė, kad vartotojai pirks vis daugiau automobilių ir vis galingesnius. Tačiau dabar taupyti degalus verčia ir valstybių politika, ir sumenkusios daugumos europiečių finansinės galimybės, taip pat patys automobilių gamintojai sten­giasi sukurti kuo ekonomiškesnes transporto priemones – degalų paklausa Europoje yra mažiausia per pastarąjį dvidešimtmetį.

Skalūnų dujų revoliuciją išgyvenančios Jungtinės Valstijos iš didžiulių naftos produktų importuotojų tampa jų eksportuo­tojomis. Senstantiems Europos fabrikams sunku atsilaikyti konkurencinėje kovoje su tviskančiomis naujųjų technologijų gamyklomis Artimuosiuose Rytuose, Indijoje ar Kinijoje, o daugeliui europietiškų modernizuoti nėra nei lėšų, nei verslo logikos.

ES šalyse šiuo metu veikia 110 naftos perdirbimo įmonių, kaimynėje Lenkijoje – septynios, Čekijos Respublikoje iš trijų viena krizės neišgyveno. Prognozuojama, kad per artimiausią dešimtmetį Europoje bus uždaryta kas dešimta naftos perdirbėja.

Jeigu tarp krizės aukų bus ir Lietuvos įmonė, kaip šiame numeryje rašo žurnalas IQ, mūsų šaliai tai nebus tragedija. Valstybės biudžetas smarkiai nenukentės, tačiau skaudžius padarinius pajus su šia bendrove glaudžiai susiję Mažeikiai ir aplinkiniai Žemaitijos rajonai. Beveik du dešimtmečius dėl šios įmonės ietis laužę politikai galėtų imtis naujos labai konkrečios užduoties – paieškoti išeičių, kad „Orlen Lietuvos“ žlugimo atveju dar vienas šalies regionas nevirstų ekonomine dykviete.

Mažeikių naftos perdirbimo įmonė, oficialiai vadinama „Orlen Lietuva“, 2013-aisiais įklimpo į rekordinius nuostolius, o šiemet reikalai neatrodo bent kiek nors geresni. Ši bendrovė ne kartą Lietuvoje kėlė didžiules aistras ir dažniausiai ne be savanaudiškų politikų pastangų ir įtartinų interesų.

Analizuojant Mažeikių įmonės istoriją ir aplink ją vykusius reiškinius, dėliojasi visos valstybės ir visuomenės raidos mozaika, kurioje aptinkama ir kriminalinių istorijų, intrigų, godumo, baimės, sąmokslo teorijų, neapykantos detalių.

Naftos bendrovė, atrodo, išgyveno tai, ko nesugalvotų išmaniausias trilerių autorius: pradėta dėl Sovietų Sąjungos ambicijų, nepriklausomybės pradžioje buvo stekenama ryšių su banditais turinčių veikėjų, vargais negalais ryžosi bendram gyvenimui su amerikiečiais, bet netrukus atiteko rusams. Būtent tada klestėjo, bet laimė tetruko akimirką. Išsisukusi nuo naujo Rytų partnerio savo likimą patikėjo kaimynams lenkams, kuriems ant rankų dabar merdi ir gali išleisti paskutinį kvapą.

Kad ir kaip žiūrėsi į visus šiuos įvykius, atrodo, lyg naftos milžinė būtų užkeikta: „Williams International“ nesugebėjo gamyklos prikelti ir pats netrukus ėmė skęsti dėl nesėkmių kitapus Atlanto, o „Mažeikių naftą“ perėmusi „Jukos“ už­sitraukė Kremliaus šeimininkų nemalonę ir buvo sunaikinta.

Kiekvieną kartą, kai keitėsi „Mažeikių naftos“ akcininkai, ne paskutinis vaidmuo tekdavo politiniams aspektams. Net 2006-aisiais, kai įmonę nupirko Lenkijos koncernas „PKN Orlen“, vienas argumentų buvo, esą pirkėjas iš Vakarų geriau nei iš Rytų. Tačiau bent jau formaliai gamykla lenkams atiteko tik dėl to, kad šie pasiūlė didesnę kainą.

Net jei pripažintume, kad naftos perdirbėją nuolat persekiojo fatališkų nesėkmių šleifas, ne mažiau bėdų pridarė ir Lietuvos politikai, kurie nepraleisdavo progos pakurstyti dalį rinkėjų ir jų vaizduotę kaitindavo kalbo­mis apie didžiulę visiems šalies gyventojams priklausančios įmonės vertę ir ypatingą strateginę reikšmę. Ir viena, ir kita gerokai perdėta. Ko gero, vertinant iš šių dienų perspektyvų, tinkamiausias sprendimas buvo dar 1998 m. „Mažeikių naftą“ privatizuoti – parduoti bent jau kontrolinį akcijų paketą didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui ir įmonės likimą patikėti rinkai, kaip buvo pasielgta su ne viena kita didesne valstybės rankose esančia bendrove. Juolab kad mūsų politikų ir valdininkų kompetencija valdyti dideles įmones, akivaizdu, yra gana ribota, ir kartais nesuprasi, kas kam diriguoja, – politikai verslo vadovams ar atvirkščiai?

Dabar „Orlen Lietuva“ iš tiesų atsidūrė ant išlikimo ribos, tačiau skambinančių nerimo ir pavojaus varpais nėra – politinių dividendų iš 100 proc. Lenkijos koncernui „PKN Orlen“ priklausančios gamyklos nebesusikrausi. Siūlyti mokesčių mokėtojų pi­nigais gelbėti svetimą turtą vargu ar išmintinga, be to, ir Europos Komisija tai gali vertinti kaip konkurencijos taisyklių laužymą.

Ieškoti kaltų taip pat nėra kur. Mažeikių įmonės bėdos iš esmės susijusios su visą Europos naftos perdirbimo sektorių ne pirmus metus kamuojančia krize. Jos priežasčių yra ne viena. Daugelis gamyklų pastatytos tais laikais, kai atrodė, kad vartotojai pirks vis daugiau automobilių ir vis galingesnius. Tačiau dabar taupyti degalus verčia ir valstybių politika, ir sumenkusios daugumos europiečių finansinės galimybės, taip pat patys automobilių gamintojai sten­giasi sukurti kuo ekonomiškesnes transporto priemones – degalų paklausa Europoje yra mažiausia per pastarąjį dvidešimtmetį.

Skalūnų dujų revoliuciją išgyvenančios Jungtinės Valstijos iš didžiulių naftos produktų importuotojų tampa jų eksportuo­tojomis. Senstantiems Europos fabrikams sunku atsilaikyti konkurencinėje kovoje su tviskančiomis naujųjų technologijų gamyklomis Artimuosiuose Rytuose, Indijoje ar Kinijoje, o daugeliui europietiškų modernizuoti nėra nei lėšų, nei verslo logikos.

ES šalyse šiuo metu veikia 110 naftos perdirbimo įmonių, kaimynėje Lenkijoje – septynios, Čekijos Respublikoje iš trijų viena krizės neišgyveno. Prognozuojama, kad per artimiausią dešimtmetį Europoje bus uždaryta kas dešimta naftos perdirbėja.

Jeigu tarp krizės aukų bus ir Lietuvos įmonė, kaip šiame numeryje rašo žurnalas IQ, mūsų šaliai tai nebus tragedija. Valstybės biudžetas smarkiai nenukentės, tačiau skaudžius padarinius pajus su šia bendrove glaudžiai susiję Mažeikiai ir aplinkiniai Žemaitijos rajonai. Beveik du dešimtmečius dėl šios įmonės ietis laužę politikai galėtų imtis naujos labai konkrečios užduoties – paieškoti išeičių, kad „Orlen Lietuvos“ žlugimo atveju dar vienas šalies regionas nevirstų ekonomine dykviete.