Esate sakęs, kad ikonos jus supo nuo vaikystės. Ar teko sąmoningai apsispręsti, kad tęsite šią tradiciją ir kaupsite kolekciją, ar tai susiklostė natūraliai?
– Anksčiau gyvenome nieko pernelyg neplanuodami, dabar yra kitaip. Mano mama ir senelė turėjo dešimtis ikonų. Kai pats pradėjau jas pirkti, supratau, kad tai – muziejų verti kūriniai. Todėl niekada neprieštaravau žmonių norui pamatyti kolekciją, visada parodydavau, paaiškindavau. Džiaugiuosi, kad dabar tokia galimybė yra Radvilų rūmuose. Muziejų naktį prie manęs vis prieidavo lankytojų, rodydavo savo turimų ikonų nuotraukas ir klausdavo mano nuomonės. Aišku, iš nuotraukos sunku nusakyti vertę, bet šį tą vis tiek matai. Beje, viena ikona, kurios nuotrauką atsinešė parodos lankytojas, tikrai vertinga.
Jums ikonos pirmiausia yra meninio susidomėjimo ar visgi religinio intereso objektas?
– Tik meninio. Nors užsuku ir į bažnyčias, pavyzdžiui, Paryžiuje vis nueinu į vieną, kurios akustika nuostabi, pasiklausyti choro atliekamų giesmių. Žmonės ten net specialiai važiuoja mokytis giedoti ar pasiklausyti giesmių. Tai garbės reikalas. Apskritai man patinka, kad Prancūzijoje jaučiama orumo, garbės dvasia. Pats stengiuosi tą dvasią išlaikyti Lietuvoje, dalytis su kitais savo žiniomis, kartais net padovanoju ikonų iš savo kolekcijos. Pavyzdžiui, gautą išskirtinį katalikišką šventųjų paveikslą su džiaugsmu įteikiau Vilniaus arkivyskupijai. Sulaukiau labai gražaus kardinolo Audrio Juozo Bačkio laiško. Jis džiaugėsi, kad šventųjų atvaizdai grįžta ten, kur ir buvo, – į bažnyčias.
Tenka įsigyti labai prastos būklės ikonų. Jas pamatę žmonės sako: ačiū Dievui, kad pakliuvo tau į rankas ir bus restauruotos. Ypač prastai atrodo kiotai (stiklinės spintelės, kuriose saugotos ikonos, – IQ past.). Restauruoti gali kainuoti dešimt kartų daugiau nei vertas pats kiotas.
Kam dažniausiai patikite restauruoti ikonas ir kiotus?
– Medines dalis restauruoju Lietuvoje ir Lenkijoje, nes čia yra gerų meistrų. Sidabrinius, auksinius aptaisus – dažniausiai Rusijoje ir Ukrainoje. Tapybos restauratorius lemia ikonos vertė. Jei tai itin vertingas kūrinys, jam restauruoti reikia ypač profesionalaus žmogaus. Ne tokius išskirtinius restauruoju ir Lietuvoje.
Kokiais kriterijais remiatės kaupdamas savo kolekciją? Regis, liaudiškoji tapybos tradicija jums neįdomi kaip ir XX a. ikonos?
– Taip nesakyčiau, nes XX a. pradžia buvo labai įdomus laikotarpis. Esminis kriterijus perkant ikoną – ar man patinka. Jų įsigyju aukcionuose, pats ten dalyvauju, todėl nuolat sulaukiu katalogų, štai ir šiandien gavau vieną iš aukciono Niujorke. Reikia daug pamatyti, daug bendrauti, domėtis, kalbėtis, tada ateina ir žinių.
Ar prieš priimdamas sprendimą pirkti konsultuojatės su profesionalais?
– Tik tuo atveju, jei kyla abejonių. Bet dažniausiai taip nebūna. Manau, kad, jei ko nors nežinai, kuo nors abejoji, geriau į tą sritį nekišti nosies. Pavyzdžiui, neišmanau XIV, XVI a., todėl į tuos laikotarpius ir nelendu. Ekspertai taip pat kartais klysta, gali ne viską pasakyti. Štai viena istorija: pažįstamas lenkas pasigyrė turįs tikrą šedevrą – skitų aukso peilį, vertą gal milijono, o gal dešimties milijonų eurų. Tas žmogus ketino jį vežtis į Paryžių įvertinti, nors man tai pasirodė keista, nes ten nėra tokių ekspertų. Susitinkame Le Mane kas mėnesį vykstančioje didžiulėje vertybių parodoje. Pažįstamas sako: „Padėk, regis, mane bando apgauti.“ Prancūzas ekspertas nustatė, kad peilio ašmenys autentiški, tačiau aukso rankena – jau naujų laikų. Abu nuėjome pas vieną mano pažįstamą specialistą. Jis patvirtino, kad tai autentiškas peilis, tačiau pasiūlė pasikonsultuoti su dar vienu ekspertu. Nuvažiavome, o paaiškėjo, kad tai tas pats prancūzas, kuris sakė, kad kriaunos – neautentiškos ir peilis vertas gal 30–50 tūkst. eurų. Štai pavyzdys, kaip vertinimai gali lemti kainą. Juk tarp 30 tūkst. ir 10 mln. eurų nemenkas skirtumas. Ir abi nuomonės – ekspertų.
Kalbant apie vienetinius daiktus, apskritai sunku apibrėžti jų kainą, nes nieko panašaus anksčiau nėra parduota. Lemia tai, kaip žmogus tą daiktą trokšta įsigyti ar kaip smarkiai jo reikia muziejaus kolekcijai. Jei atsiranda bent du trys norintys pirkti, kaina iš karto auga. Todėl pravartu elgtis ramiai, neskubėti.
Ar esate įsigijęs ikonų, dėl kurių vėliau gailėjotės?
– Žinoma, klaidų yra buvę. Tačiau smarkiai nusivilti neteko, nes mano klaidos nebuvo labai skausmingos. Jei žmogus sako niekada neapsirikęs, aš juo netikiu. Net didžiausi ekspertai, akademikai, profesoriai klysta.
Kas aukcionuose varžantis dėl ikonų būna didžiausi jūsų konkurentai?
– Rusai, dar prancūzai, vokiečiai, amerikiečiai. Visur yra žmonių, kurie kaupia tokias kolekcijas, nes tai – būdas investuoti. Lietuvoje taip pat esu ne vienintelis, kolekcionuojantis ikonas, tačiau su kitais aukcionuose nesusiduriu: jie dažniausiai perka Vokietijoje, o aš – Prancūzijoje, Londone, Amerikoje.
Pamenu, prieš maždaug 15 metų vyraujanti jėga buvo amerikiečiai. Į aukcionus jie atvykdavo keliais automobiliais su visa palyda: dizaineriu, vertėju, dailininku. Ir pirkdavo labai daug. Bet dabar šiuo atžvilgiu Amerika nusileido Kinijai. Tai, ką pastaruosius aštuonerius metus kinai išdarinėja aukcionuose, sunku nupasakoti, ypač perkant gintarą. Pamenu pirmąjį aukcioną, kai toks menkutis, iš pažiūros net nelabai tvarkingas kinas įsigijo dirbinį už 12 tūkst. eurų. Čekį gavę aukciono rengėjai puolė tikrinti, ar jis nepadirbtas. Dabar tokių vertybių, kokią tąkart įsigijo kinas, kaina išaugusi iki 240–300 tūkst. eurų.
Kinai aukcionuose išsiskiria tuo, kad, jei jau pakėlė ranką su lotu, nenuleis jos, kol nusipirks. Nors būna ir kitaip: mano sūnus per naktį užsidirbo „Porsche“ automobiliui padėdamas kinams įsigyti jų nusižiūrėtą vertybę aukcione. Dėl svetimos kultūros, kalbos barjero šios tautybės turtuoliams kartais geriau sumokėti procentą žmogui, kuris nupirks vertybę ir pristatys, nei važiuoti patiems. Be to, aukcionų vedėjai – puikūs psichologai. Įsivaizduokite: atvykote pirmą kartą, įtampa – didžiulė, kraujospūdis šokinėja. Profesionalus vedėjas iš akių mato, kaip trokštate konkretaus objekto. Pakeliate ranką, siūlote 1100 eurų. Konkurentas prideda šimtu daugiau, bet jūs vis tiek norite pirkti. Tačiau nematote, kas dedasi jums už nugaros. Kol ruošiatės kelti ranką, vedėjas į niekur linkteli – „1300“, „1500“, ir jūs net nepajuntate, kaip pasiūlote jau 1600 eurų.
Kiek ikonų kolekcininkams aktuali klastočių problema? Galbūt aukcionai – garantija išvengti tokių nemalonumų?
– Tokia problema yra. Pirmiausia kartais gali neatskirti, kuri ikona buvo restauruota, kuri – ne. Neliesta ikona, be abejo, vertingesnė, nes restauracija – jau intervencija.
Pirkti internetu rizikinga, nes ką gali pasakyti iš paveiksliuko? Ikoną reikia pajusti, paliesti, net pauostyti. Rimtuose aukcionuose ekspertai išsamiai aprašo parduodamą kūrinį, bet ir jie kartais klysta. Tačiau už ten įsigytą klastotę gali atsiimti pinigus, o pirkdamas internetu jau niekam nieko negrąžinsi. Po varžytuvių pervestas sumas pardavėjas gauna po mėnesio. Per šį laiką naujas savininkas gali išsiaiškinti, ar įsigijo ne klastotę. Jei pristatai ekspertų išvadas, kad kūrinys padirbtas, pinigai grąžinami. Rimtos įstaigos nenori konfliktų, nes tai kenkia reputacijai. Tačiau apsirinkama net „Sotheby’s“ ar „Christie’s“ aukcionuose. Kartą Marselyje suomis pardavė ikoną, o aš ją įsigijau. Paaiškėjo, kad tai – klastotė, bet pinigai jau buvo pervesti suomiui. Po teismus tampėmės dvejus metus, kvietėmės ekspertus iš Rusijos. Galiausiai prancūzų teismas pareiškė: vienas jūsų – iš Suomijos, kitas – iš Lietuvos, tad savo šalyse ir aiškinkitės.
Ar į antikvaro verslą jus atvedė būtent ikonų kolekcija?
– Taip. Iš pradžių buvau tik kolekcininkas, bet pastebėjau, kad iš to įmanoma įdomiai gyventi. Daug važinėjau ir pamačiau: vienoje vietoje toks pat baldas kainuoja 500 eurų, kitoje – 4000 eurų. Restauruoti, žinoma, brangu, bet Lietuvoje pigiau, palyginti su Europos kainomis. Jei žinai, kur restauruoti, kur, kam ir kada pasiūlyti, gimsta verslas. Manęs žmonės dažnai prašo parduoti jų turimas vertybes. Dirbu ne vien Lietuvoje – labai daug sandorių būna Amerikoje, Rusijoje, Europoje. Man labai patinka, kad šioje veikloje dalyvauja ir mano sūnus. Įgyta praktika pravers visur – nebūtinai tik antikvaro versle.
Radvilų rūmuose surengta paroda „Senųjų ikonų paslaptys. Andrejaus Balykos ikonų kolekcija: pagrobta, grąžinta, papildyta“ – pirmoji, kurioje visuomenei pristatote savo kolekciją?
– Ne, anksčiau esu dalyvavęs tarptautinėse parodose. Visi mano, kad antikvarai yra slapukai. Žinoma, tarybiniais laikais teko slėptis. Ir esu turėjęs nemalonumų dėl savo kolekcijos. Tačiau atsipalaiduoti nereikia – mano kolekcijos pagrobimas tai parodo. Štai ir dabar iš Paryžiaus atvykau specialiai į teismo posėdį Panevėžyje. Pagrobėjams nejaučiu neapykantos, juk pats priėmiau sprendimą kolekciją saugoti namuose. Nenoriu murkdytis šitame purve, neapykantoje, nes gyvenimas viską vis tiek sudėlioja į vietas. Teisme tik stebėtasi, kodėl vagys rinko ikonas, nors namuose buvo vertingesnių daiktų. Tačiau vienas pasakė, kad liepta imti būtent jas.
Ar šio nusikaltimo užsakovas įvardytas?
– Taip. Tai tas pats žmogus, apie kurį pareigūnams pasakiau iš karto. Tačiau kol kas su ta informacija nieko padaryti negalima. Pagrobėjus, kurie, beje, anaiptol ne skurstantys žmonės, sugundė užsakovo pažadėti milijonai už vagystę. Jie nesuprato vieno dalyko – to, ką pagrobė, nebus įmanoma realizuoti. Jei man pasiūlo įsigyti dvi ikonas, jau žiūriu įtariai, jei tris – dar įtariau. O čia nori parduoti po 20–30 ikonų – juk viskas aišku, iš kur jos.
Iš pagrobtų 300 ikonų jums iš pradžių grąžinta 11, praėjusiais metais – dar 69. Kas žinoma apie likusių 220 kūrinių likimą, ar tikitės juos atgauti?
– Kol vyksta teismas, apie tai kalbėti nenorėčiau. Galiu tik patikslinti, kad pagrobta daugiau nei 300 ikonų, tiksliai net nežinau, kiek. Iš pernai grąžintų vertybių devynių net nebuvau įtraukęs į ieškinį.
Skelbiama, kad paroda Radvilų rūmuose baigiasi birželio 1 d. Kur vėliau bus galima pamatyti jūsų kolekciją?
– „Senųjų ikonų paslaptis“ ketinama pratęsti iki metų pabaigos, galbūt net iki kitų pradžios. Tad mano ikonos lieka Radvilų rūmuose.
A. Balyka
Gimė 1961 m. Baltarusijoje.
1963 m. su šeima persikraustė į Vilnių.
Studijavo Kūno kultūros institute Minske, vėliau baigė studijas Kūno kultūros institute Kaune.
Sovietmečiu tarnavo armijoje, buvo karininkas.
Nuo 1989 m. ėmėsi privataus verslo.
Pastaruosius 12 metų dalį laiko gyvena Paryžiuje.
2008 m. spalį policininkais persirengę nusikaltėliai įsibrovė į kolekcininko namus, surišo žmoną bei sūnus ir pagrobė daugiau nei 300 ikonų. Pats kolekcininkas tą naktį buvo Paryžiuje. Žalą A. Balyka įvertino 50 mln. litų. Devyni įtariamieji tebėra laisvėje.
