Sunkiasvorės problemos gali uždusinti ir grakščiausią meną. IQ tuo domisi paskutinės šį sezoną baleto premjeros kontekste.
Rengiantis publikai pristatyti penktąją šio sezono Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) naujieną – britų choreografo ir režisieriaus Michaelo Corderio „Sniego karalienę“ – teatro koridoriuose, kaip įprasta prieš premjerą, tvyro įtampa. Šįkart susidėjo ir sezono pabaigos nuovargis, ir nemažu profesiniu išbandymu virtusios repeticijos. Joms pasiekus finišo tiesę, baleto trupės direktorė Rūta Butvilienė neslepia palengvėjimo: „Manau, kad su „Sniego karaliene“ mūsų trupė palypėjo laipteliu aukščiau. Choreografas nenuolaidžiavo šokėjams ir pasiekė maksimalų rezultatą. Tai mums buvo didelis iššūkis visais aspektais, tačiau manau, kad jį įveikėme.“
Mintis pasikviesti M. Corderį į Lietuvą kilo LNOBT baleto meno vadovui, lenkų choreografui Krzysztofui Pastorui. Pirmą kartą ne Anglijoje rodomas „Sniego karalienės“ pastatymas pasižymi skirtingų kultūros tradicijų jungtimis. Britas choreografas rusišką baletą sukūrė pagal dano Hanso Christiano Anderseno pasaką ir pritaikė rusų kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo muziką. O nuo šiol jį šoks lietuvių artistai. Trejus metus baleto meno vadovu dirbantis K. Pastoras nuosekliai laikosi savo tikslo – publiką ir trupės šokėjus supažindinti su įvairesnėmis šokio tradicijomis. Nors šįsyk pasirinko rusišką pastatymą, jo dėmesys krypsta mažiau Lietuvos balete ištyrinėtų Vakarų link. „Kai po šio meno vadovo ateis kitas, žiūrėsime, kur keliausime toliau“, – sako naujovėms atvira R. Butvilienė.
Kiekvienas premjeros pasirinkimas reikalauja aštraus meno vadovo žvilgsnio: ji turi būti techniškai ne per sudėtinga, kad trupė sugebėtų ją sušokti, bet ir ne per lengva, kad artistai turėtų kur pasitempti. „Nė vienas nesigėdijame sakyti, kad mums kai kurie spektakliai per sunkūs, – atvirai kalba baleto direktorė. – Turbūt nerasi savikritiškesnių žmonių už baleto artistus. Jie kasdien girdi, ko jiems trūksta, ką patys daro ne taip.“
Ten ir čia
Dalijančių kritiką nestinga ne tik trupėje, bet ir vienintelėje profesionalius baleto artistus Lietuvoje ruošiančioje Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Tiek teatras, tiek mokykla kviečiasi nemažai užsienio specialistų, kad jie pasidalytų tarptautine patirtimi ir iš šalies geriau įvardytų šokėjų klaidas. Padirbėję su lietuviais, svečiai dažniausiai lieka maloniai nustebę, kad tarp šokėjų nėra aršios konkurencijos, kuria garsėja daugelis kitų šalių trupių ir mokyklų. Užsieniečiai žavisi, kad, atėjus naujam artistui, vaidmenį perleidžiantis jo pirmtakas be pavydo sutinka jaunąjį kolegą pamokyti. „Pažinau labai daug užsienio kolektyvų, kuriuose vyko didelė šokėjų kaita, – sutartys dažniausiai būdavo sudaromos metams. Daugelyje jų artistai išvis nebendraudavo tarpusavyje. Ateidavo į darbą, sušokdavo, ką jiems priklauso, ir dingdavo“, – prisimena R. Butvilienė.
M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokytojas ekspertas Petras Skirmantas pabrėžia, kad Lietuvoje sudaromos šokėjų klasės kur kas mažesnės nei kitų šalių akademijose, tad mokytojai gali daugiau dėmesio skirti kiekvienam vaikui. „Dažnai atsitinka, kad mokiniai, likus paskutiniems tryliktiesiems mokslo metams, išvažiuoja į kurią nors gerą vardą turinčią užsienio akademiją. Ne dėl profesionalumo trūkumo, o dėl geresnių galimybių įsidarbinti svetur“, – pasakoja P. Skirmantas. Mūsų baleto artistų paruošimo lygis nenusileidžia daugeliui pasaulio mokyklų: mokytojų komanda stipri, atnaujintos šokių salės, įkurtas Šokio teatras, kuriame mokiniai gali rengti premjeras, tačiau ne visuomet gabumų turinčius vaikus pavyksta prikalbinti čia mokytis. Ieškodami potencialių auklėtinių, M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogai važinėja po įvairias Lietuvos švietimo įstaigas, aplanko šokių būrelius, tačiau net ir atrinktų vaikų tėvai dažniausiai nenori, kad jų atžalos mokytųsi baleto. „Štai pavyzdys: vienoje mokykloje radome net septynis gabius berniukus ir būtume priėmę į mokyklą, tačiau nė vieno jų neleido tėvai. Esą įgiję tokią profesiją neturės pagrindo po kojomis, – pasakoja baleto primarijus. – Ir iš esmės jie teisūs. Labai gaila, kai talentingi žmonės neina mokytis vien dėl to, kad nemato perspektyvos, finansinio užtikrintumo.“
Vienoje mokykloje radome net septynis gabius berniukus ir būtume priėmę, tačiau nė vieno jų neleido tėvai. Esą įgiję tokią profesiją neturės pagrindo po kojomis.
Pedagogas prisimena dar apmaudesnių atvejų, kai gabūs jo mokiniai, kuriuos po trylikos metų mokslų menų mokykloje kvietė šokti LNOBT, nesutiko būtent dėl finansinių sumetimų ir pasuko į visiškai kitą veiklos sritį. „Mokinius pristabdo informacija, kokį jie gaus atlyginimą, ir tai, kad išmokos baleto artistui išėjus į pensiją po 20 metų darbo tesiekia 780 litų“, – apgailestauja P. Skirmantas. Be to, tiek pat numatyta ir primarijui, ir paskutinės kordebaleto linijos šokėjui.
Nenuostabu, kad šios žemiškos priežastys priverčia pasidairyti galimybių svetur. R. Butvilienė iš pradžių nerimavo, kaip LNOBT sugebės priimti visus gabius menų mokyklą baigusius baleto artistus, tačiau netrukus įsitikino, jog nemažą dalį jų pasigviešia užsienio šokio akademijos ir trupės. Vos atėjusi į LNOBT ji ėmė skatinti jaunuosius talentus įsilieti į kolektyvą. „Turi vykti vaidmenų ir šokėjų kaita“, – prieš kelerius metus kalbėjo baleto direktorė. Naujame „Sniego karalienės“ pastatyme šoka nemažai žiūrovams dar menkai pažįstamų jaunų artistų. Jais R. Butvilienė itin džiaugiasi ir kviečia pasižiūrėti spektaklį vien dėl šių šokėjų: „Pamatysite, kokie jie puikūs.“ Kajaus vaidmenį atliekantis Genadijus Žukovskis pastaruoju metu baleto scenoje pasirodo vis ryškiau. Jaunam artistui patikimi soliniai vaidmenys ne tik naujuose pastatymuose, jis pakeičia ir pagrindines partijas atliekančius šokėjus senesniuose repertuaro spektakliuose. Nuo 2010 m. LNOBT trupėje šokanti balerina Kristina Gudžiūnaitė įkūnija pirmąją Kajaus meilę – Gerdą. Šis vaidmuo patikėtas ir pirmus metus trupėje šokančiai Grytei Dirmaitei. R. Butvilienė prisimena: „Kai atėjau į baletą, mums buvo aiškinama, kad pirmus aštuonerius metus turime šokti kordebalete, o tik paskui galima svajoti apie solinį vaidmenį. Grytė gerokai peršoko šitą kartelę.“ Sudaryti stiprų kolektyvą ir gerų solistų branduolį yra baleto trupės direktorės prioritetas. Nors šis tikslas atrodo savaime suprantamas, jį pasiekti ne taip paprasta: „Būna, kad artistas tiesiog neranda savo vietos trupėje ir po kurio laiko traukia ieškoti, kur geriau. To nesustabdysi, tai visiškai normalu.“
P. Skirmantas, žvelgdamas į baleto ateitį, mato vienintelį kelią: „Kol Lietuvos nacionalinės institucijos nebus nacionalinės visais aspektais, – ir kokybe, ir reikalavimais, ir užmokesčiu už darbą, – į priekį nepasistūmėsime.“ Tačiau ypač baleto pasaulyje įprasta, kad visos problemos ir vargai lieka užkulisiuose. Spindinčią premjeros dieną apie tai niekas negalvoja.
