Lietuva pasinaudos toli gražu ne visais prieš 25–30 metų išaugusio gimstamumo vaisiais. Šalyje nebeliko trečdalio tada gimusių žmonių, kurie dabar turėtų būti ekonomiškai aktyvi visuomenės dalis ir patys susilaukti vaikų.
Lietuvoje 1983 m. gimė 57 589 kūdikiai – 8,4 proc. daugiau nei 1982-aisiais. Tai antras pagal dydį metinis šuolis nuo 1945-ųjų. Dar ryškesnio pokyčio – 8,8 proc. – būta tik 1958 m. O apskritai 1983–1987 m. gimusiųjų skaičius Lietuvoje buvo didžiausias nuo 1962 m.
Tačiau būtent prieš tris dešimtmečius gimę žmonės daugiausia išvažiuoja iš Lietuvos. Pavyzdžiui, 2013 m. pradžioje šalyje gyveno 38,1 tūkst. 27 metų asmenų – 34,8 proc. mažiau nei jų gimė prieš 27 metus. Tokio didelio skirtumo tarp gimusių ir dabar Lietuvoje gyvenančių žmonių nėra nė vienoje amžiaus grupėje iki 59 metų. Vyresnių gretas retino ir mirtis, o jaunesnių mažėjo visų pirma dėl emigracijos.
25–34 metų gyventojų skaičius svarbus dėl kelių priežasčių. Šios amžiaus grupės darbuotojų atlyginimai aukštesni – „Sodros“ duomenimis, 34 proc. dirbančių asmenų per mėnesį gauna daugiau nei 2500 litų. Ši dalis didžiausia, palyginti su bet kuria kita amžiaus grupe. Kuo žmonės geriau uždirba, tuo sumoka daugiau mokesčių ir, tikėtina, daugiau vartoja.
Be to, 25–34 metų asmenys dar menkai apsirūpinę būstu, tad šių gyventojų skaičius daro įtaką ir nekilnojamojo turto rinkai. Galiausiai nuo tokio amžiaus piliečių priklauso ir gimstamumas (vidutinis gimdančių moterų amžius Lietuvoje – 29 metai).
Parama paskubino gimdyti
Devintojo dešimtmečio pradžioje naujagimių skaičius padidėjo dėl kelių priežasčių. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vadovės profesorės Vlados Stankūnienės, tuo metu suaugo šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje pasaulį išvydę žmonės, kai gimstamumas dar buvo didesnis (1961 m. gimė 62 775 kūdikiai. Vėliau jų skaičius nė karto nebeviršijo 60 tūkst.).
Kita priežastis – nuo 1982 m. Lietuvoje pradėtos vykdyti aktyvios šeimos politikos priemonės: įvesta įvairių išmokų, iš dalies apmokamos vaiko priežiūros atostogos, pradėta steigti daugiau lopšelių-darželių. Tokie veiksmai vykdyti visoje Sovietų Sąjungoje. Tiesa, V. Stankūnienė atkreipė dėmesį, kad suminis gimstamumo rodiklis (vidutinis vienos moters per visą gyvenimą pagimdytų vaikų skaičius) 1982–1986 m. beveik nekito. Tiesiog atsiradusi parama paskatino šeimas, kurios ir taip planavo susilaukti vaikų, tai padaryti anksčiau. Ir išties, 1987 m. kūdikių skaičius vėl pradėjo mažėti.
Aplinkybės sutapo, kad suaugus gimusiems devintojo dešimtmečio pradžioje susidarė palankesnės sąlygos emigruoti, o ne vaikus gimdyti. 2002 m. atsirado galimybių legaliai įsidarbinti užsienyje. 2004 m. Lietuva įstojo į ES, tad progų įsilieti į užsienio darbo rinką dar padaugėjo. Po metų šalyje vaikų gimė mažiausiai nuo pat 1945-ųjų. Atžalų neturėjimas – viena priežasčių, kodėl jaunesni žmonės dažniau emigruoja.
2008 m. prasidėjusi ekonomikos krizė taip pat paskatino piliečius kelti sparnus į užsienį. Nors buvo nemažai emigruoti viliojančių veiksnių, Lietuvos valdžia bandė paskatinti gimdyti vaikus. 2007 m. motinystės (tėvystės) išmokas mokėti pratęsta iki trejų metų. 2008 m. kūdikių skaičius pašoko 5 proc. Bet netrukus šalį sukaustė krizė, pinigų nurėžta, o kūdikių skaičius 2010-aisiais sumenko 4,6 proc.
Išmokos – dar ne viskas
Kaip rodo tiek 2008 m., tiek 1983 m. pavyzdžiai, išmokos paskatina gimdyti vaikus. Tačiau rezultatas gali būti trumpalaikis – tie, kurie ir taip planavo susilaukti vaikų, tai padarys anksčiau, nes norės greičiau gauti išmoką. Tačiau tų, kurie neplanavo gimdyti daugiau vaikų arba apskritai jų turėti, apsisprendimo gali nepakeisti net ir dosni valstybės parama. V. Stankūnienė atkreipė dėmesį, kad kalbant apie gimstamumo skatinimą turėtų būti akcentuojamos darbą ir vaikų auginimą suderinti padedančios priemonės, bet ne išmokos. Tokios priemonės yra lopšeliai-darželiai ir lankstus darbo grafikas. Dėl pastarojo dalyko kyla bėdų, nes ne kiekvienas darbdavys sutiks, kad moteris arba vyras dirbtų pusę ar ketvirtadalį darbo dienos, o likusį laiką skirtų vaikams prižiūrėti.
Tačiau ir palyginti paprastesnė priemonė – užtikrinti pakankamą lopšelių-darželių bei specialistų juose skaičių – Lietuvos valdžiai sunkiai įkandama. Tad nueita lengviausiu ir geriausiai matomu, tačiau labai brangiu keliu – padidintos motinystės (tėvystės) išmokos.
Užtikrinti pakankamą lopšelių-darželių bei specialistų juose skaičių Lietuvos valdžiai pasirodė sunkiai įveikiama užduotis.
2012 m. ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankė 64 proc. 1–6 metų vaikų. Vadinasi, kiek daugiau nei trečdalio atžalų tėvai turėjo arba samdyti kitą žmogų vaikams prižiūrėti, arba tai daryti patys ir bent laikinai aukoti profesinę karjerą. Tokia padėtis savaime pasikeisti negali, nes beveik visos vietos darželiuose – užimtos. Šalies sostinėje jie perpildyti.
Dar vienas dalykas – lyčių lygybė vadinamajame buitiniame lygmenyje. „Jei moteris turi aukštąjį išsilavinimą ir galimybių siekti karjeros, o namuose jai teks didžiąją dalį darbų daryti pačiai, ji turės mažiau vaikų“, – aiškino V. Stankūnienė. Vieną gana brangiai kainuojantį žingsnį, turintį padėti sumažinti nelygybę buitiniame lygmenyje, Lietuvos valdžia žengė, kai nustatė mėnesio trukmės mokamas tėvystės atostogas gimus vaikui.
Matyta problema
Nereikėtų tikėtis, kad artimiausiu metu gimstamumas pasieks prieš šešis dešimtmečius buvusį lygį. 1949 m. Lietuvoje gimė 63 034 kūdikiai. Tai absoliučiai didžiausias rodiklis nuo 1945 m. ir dvigubai didesnis, palyginti su pastaraisiais metais.
Pasak V. Stankūnienės, tada Lietuva dar nebuvo pramoninė, urbanizuota valstybė – tokiomis sąlygomis įprastas didelis gimstamumas. Pirmasis demografinis lūžis įvyko nuo agrarinės ekonomikos pereinant prie pramonės. Gimstamumas sumažėjo, tačiau išliko tokio lygio, kad būtų užtikrinta natūrali gyventojų kaita.
Antrasis lūžis įvyko po 1990-ųjų, kai šalyje susiformavo postindustrinė visuomenė. Gimstamumas dar labiau sumažėjo. Panašius etapus išgyveno visos Vakarų valstybės, tik kai kurios su šiuo iššūkiu susitvarkė ir gimstamumas pakilo, o kai kurios – vis dar ne. V. Stankūnienė prie gerųjų pavyzdžių priskyrė Prancūziją bei Šiaurės Europos valstybes. Pietų Europos šalyse gimstamumas ir toliau išlieka mažas.
Natūrali gyventojų kaita užtikrinama tuo atveju, jei vienai moteriai tenka bent du vaikai. Lietuvoje suminis gimstamumo rodiklis 2012 m. buvo 1,6. Tad net ir visiškai sustabdžius emigraciją gyventojų skaičius mažėtų.
