Pinigai ir reforma Rusijai davė ginkluotąsias pajėgas, kurias ji gali panaudoti
Gegužės pabaigoje Vladimiras Putinas pranešė 40 tūkst. karių pajėgoms, kurios nuo kovo stovėjo prie Ukrainos sienos, davęs komandą grįžti į kareivines. Kaip ir dviejų ankstesnių panašių „įsakymų“ atveju, nepastebėta, kad būtų skubama atsitraukti. Galbūt Rusijos prezidentas išties siekia išvengti invazijos sausuma. Bet gausių gerai ginkluotų kariškių dislokacija pravertė kaip įbauginimo ir psichologinio palaikymo priemonė, prorusiškiems separatistams destabilizuojant Rytų Ukrainą. V. Putinui tai su kaupu pateisina skausmingą ir brangią karinę modernizaciją, kurią jis pradėjo prieš beveik septynerius metus. Neliko jokių iliuzijų, kad Rusija galėtų būti NATO ir Vakarų partnerė. Tai leido suvokti, kad išties svarbu, kokių pajėgų turi šalis ir kam gali jas panaudoti.
Rusijos prezidentas šventai tiki, kad galinga valstybė privalo numatyti karinę galią. Ginkluotųjų pajėgų modernizaciją jis laiko gyvybiniu nacionaliniu interesu. Vis dėlto reforma pradėta tik per antrą jo kadenciją. Rasta pinigų strateginiam branduoliniam ginklui išlaikyti. O tradicinės pajėgos buvo kone bevertės: išlikęs sovietinis masinės mobilizacijos modelis, kuris aptekęs karininkais ir priklausomas nuo varganų šauktinių, sukištų į griūvančias kareivines ir naudojančių nudėvėtą ekipuotę.
Pirmas žingsnis žengtas 2007 m. pradžioje, gynybos ministru paskyrus 45 metų Anatolijų Serdiukovą, kuris anksčiau prekiavo baldais, o kadaise priklausė V. Putino klikai Sankt Peterburge. A. Serdiukovas nebijojo susiremti su karine vadovybe. Bet tikrasis modernizacijos katalizatorius – 2008 m. karas Gruzijoje. Trumpa kampanija patvirtino V. Putino įsitikinimą, kad artimajame užsienyje Rusija gali panaudoti kietąją galią nerizikuodama iš Vakarų sulaukti karinio atsako. Bet konfliktas apnuogino ir kariuomenės trūkumus. „Nevykęs pasirodymas Kremliui buvo kaip nušvitimas“, – sako Ianas Brzezinski iš idėjų kalvės Atlanto tarybos. Rusija tikslus pasiekė, bet sunkiai ir nusitaikiusi į nereikšmingą priešą.
A. Serdiukovas sutriuškino likusį pasipriešinimą. Ginkluotosios pajėgos susitrauks nuo 1,2 mln. iki maždaug 1 mln. Beveik 50 proc. sumažės karininkų, prioritetas bus teikiamas gerai paruoštiems puskarininkių būriams formuoti. Karo prievolė liks, bet dėl geresnio užmokesčio ir sąlygų kariuomenė bus profesionalesnė. Vykdant reformas senoji keturių pakopų vadovavimo sistema, susidedanti iš karinių rajonų, armijų, divizijų ir pulkų, pakeista į dviejų lygių sistemą, kurią sudaro strateginės vadovybės ir smulkesnės mobilios kovinės brigados. „Siekta užsitikrinti galimybę išbarstyti pajėgas regione ir taip sukurti „faktinius objektus“, – sako Nikolas Gvosdevas iš JAV karinio jūrų laivyno karo koledžo.
Sparčiai augantis gynybos biudžetas leido reguliariai rengti masines pratybas, taip pat skirti pensijas ir būstą į atsargą išėjusiems karininkams. Be to, A. Serdiukovas susiruošė padidinti atskaitomybę ir susiremti su korupcija, kuri nusiurbdavo trečdalį technikai skirto biudžeto, kaip rodo kai kurie vertinimai. Bet didžiausia reforma – tai 2010 m. pristatyta dešimties metų ginklų modernizavimo programa, atsieisianti 720 mlrd. JAV dolerių, iškėlus tikslą „šiuolaikiškų“ priemonių dalį nuo vos 10 proc. iki 2020 m. padidinti iki 70 proc. „IHS Jane’s“ duomenimis, Rusijos išlaidos gynybai nuo 2007 m. nominaliai išaugo beveik dvigubai. Vien šiais metais jos šoktelėjo 18,4 proc.
Reforma transformavo Rusijos karinį veiksmingumą. Toliau daroma pažanga, nors A. Serdiukovą prieš 18 mėnesių pakeitė (ironiška, bet po korupcijos skandalo) į konfrontacijas mažiau linkęs Sergejus Šoigu. Vis dėlto bandymai sukurti profesionalesnes pajėgas ir paruošti geresnius puskarininkius pavyko tik iš dalies. Yra didžiulis skirtumas tarp specialiųjų pajėgų, pavyzdžiui, Krymą užėmusio GRU specnazo, elitinio oro desanto VDV ir visų kitų. Tik metus tarnaujantys šauktiniai nemoka elgtis su sudėtinga technika.
Dėl menko gimstamumo ir prastos sveikatos kyla bėdų – Rusijoje per mažai karinei tarnybai tinkamų jaunuolių. Gynybos ministerija mėgsta kalbėti apie milijonus vyrų su ginklais rankose, bet realus skaičius siekia 700 tūkst. Taip pat nelengva per metus užverbuoti 60 tūkst. profesionalių karių. N. Gvosdevas rodo gerą atlyginimą ir „puikų gyvenimą“ siūlančias nudailintas reklamas, bet kariuomenei bus sunku pasiekti tikslą, kad pajėgas sudarytų 40 proc. profesionalų. „Kalbant apie technikos atnaujinimo planą, gynybos ministerijos pateikiama „šiuolaikiškumo“ apibrėžtis slidoka“, – teigia Keiras Gilesas iš Konfliktų studijų tyrimų centro. Dažnai tai tereiškia naujesnes senų modelių versijas. Geresni lėktuvai, sraigtasparniai, tankai, raketos ir laivai skinasi kelią, bet labai lėtai.
Kremlius iki šiol NATO laiko amerikiečių vadovaujamu aljansu, kuris nori sumenkinti Rusiją, tad V. Putinas pasiryžęs užkirsti kelią tolesnei jo plėtrai.
Iš dalies tai lemia iki šiol pusiau sovietinė gynybos pramonė – ji neefektyvi ir apraizgyta korupcijos tinklo. Daugiausia gaminamos atnaujintos vėlyvųjų sovietinių laikų modelių versijos. Kol baigiantis dešimtmečiui neatsiras vieno kito radarams nematomo naikintuvo T-50, pagrindinis karinių oro pajėgų ramstis tebebus atnaujinti SU-27 ir MiG-29, kurie pirmą kartą į dangų pakilo XX a. 8-ąjį dešimtmetį. Laivynas gauna naujų korvečių ir fregatų, bet didesnių laivų šalies pramonė pagaminti neišgali. Būtent dėl to iš Prancūzijos užsakyti du laivai „Mistral“. Kariuomenė ketina sovietinius šarvuočius pakeisti „Armata“ platformos vikšrinėmis transporto priemonėmis, bet dar ne dabar.
A. Serdiukovas buvo nusiteikęs pirkti užsienietiškas priemones, iš dalies norėdamas paspausti nerangią vietos pramonę. Bet, 2012 m. gynybos ir kosmoso pramonę perdavus ministro pirmininko pavaduotojui Dmitrijui Rogožinui, tokios politikos atsisakyta. V. Putinas į šią sritį žiūri itin nacionalistiškai, taip pat norėtų paskatinti aukštųjų technologijų gamybą Rusijoje. Bet prarasta ištisa kvalifikuotų inžinierių karta. Daugelis jau įkopė į septintąją dešimtį, tad, nors karinė pramonė samdo jaunesnius talentus, stambioms programoms trūksta žmonių, išmanančių skaitmenines technologijas, kurių pagrindu gaminami šiuolaikiniai ginklai.
Ar šios silpnybės svarbios? Kremlius iki šiol NATO laiko amerikiečių vadovaujamu aljansu, kuris nori sumenkinti Rusiją, tad V. Putinas pasiryžęs užkirsti kelią tolesnei jo plėtrai. Vis dėlto Stephenas Blankas iš JAV užsienio politikos tarybos mano, kad, be oportunistinio „šniukštinėjimo“ Baltijos šalyse, galbūt pasitelkus kibernetines atakas ir kitas XXI a. asimetrinio karo formas, tiesioginis susirėmimas su NATO menkai tikėtinas. Bet turėdamas dabartinę kariuomenę V. Putinas gali greitai koncentruoti panašias pajėgas šalies periferijoje, kur jis save mato kaip „saugumo vadovą privilegijuotų interesų zonoje“, kaip teigia Eugene’as Rumeris iš Vašingtono Carnegie tarptautinės taikos fondo.
Pasak Dmitrijaus Gorenburgo iš tyrimais užsiimančios „CNA Corporation“, Rusijos strateginės branduolinės pajėgos, kurioms tenka trečdalis gynybos biudžeto, tebelaikomos koziriu ir yra itin svarbios siekiant išsaugoti autonominių veiksmų galimybę atgrasant Vakarus nuo kišimosi. Be to, branduolinės pajėgos, ypač gausybė Rusijos turimų substrateginių sistemų, yra būtina apsauga nuo kylančios Kinijos. Maskva šios šalies priešininke nelaiko. Bet sparčiai auganti jos karinė įtaka ir gamtos išteklių alkis Kremliui kelia nerimą. Pagal Rusijos doktriną branduolinės raketos kompensuos prastesnes tradicines pajėgas.
Vertinant pagal naujos technikos kokybę, aukščiausią vadovybę labiausiai jaudina pietinis karinis rajonas (vienas iš keturių). Kaukaze galimas nestabilumas ir džihadistų terorizmas. Dabar prisidėjo Krymas. Be to, rajonas prie pat Gruzijos ir atskilusių Pietų Osetijos ir Abchazijos regionų. Pasak Dmitrijaus Trenino iš Maskvos Carnegie centro, Gruzija gali „vėl tapti pašinu, su kuriuo reikės ką nors daryti“.
Kažin, ar Rusija gali sau leisti vis didesnę bendrojo vidaus produkto dalį skirti ginkluotosioms pajėgoms. Gynybos biudžetui tenka daugiau nei 20 proc. visų viešųjų išlaidų. Silpstantis ūkis, mažesnės energijos kainos ir senstanti visuomenė vers rinktis. Bet, kol Kremliuje sėdi V. Putinas, gynyba bus svarbiausia sritis. Auganti Rusijos karinė galia rodo, kad ji vėl rimtai nusiteikusi. Prezidentas tikisi, kad eiliniams rusams tai irgi tebėra svarbu.
