Įvykiai Ukrainoje ne tik daugeliui planetos gyventojų atvėrė akis dėl Vladimiro Putino režimo Europai ir pasauliui keliamos grėsmės. Jie duoda ir nemažai skaudžių pamokų. Beje, ne vien ukrainiečiams.
Kilusią grėsmę mes čia, Lietuvoje, daugiau ar mažiau lyg ir suprantame. Bet ar sugebėsime išmokti svetimas pamokas, kad nereikėtų skausmingai kartoti savų? Apie ką kalbu? Ne vien emociškai į įvykius reaguojantys, bet ir analizuoti juos bandantys ukrainiečiai dabar pripažįsta: Krymo aneksiją, žinoma, suplanavo imperinėmis ambicijomis vis dar gyvenantys veikėjai Maskvoje, tačiau bent jau dalį kaltės tenka prisiimti ir patiems piliečiams.
Kaltės dėl to, kad per 23 nepriklausomybės metus Ukraina iš esmės nepadarė ir net nedarė nieko, kad Krymas taptų iš tiesų integruota valstybės dalimi. Dabar pripažįstama, kad šio regiono bei jo gyventojų problemos Kijevui ilgus metus nelabai ir rūpėjo. Kitu atveju gal ir imperinius Rusijos planus įgyvendinti nebūtų buvę taip lengva.
Padėtis Rytų Ukrainoje, be abejo, visai kitokia negu Kryme. Tačiau ne vienas tos šalies analitikas klausia, ar tikrai nepavėluota rengti apskrituosius Ukrainos vienybės stalus? Gal reikėjo prie jų sėsti ir net specialias valstybės vienybės stiprinimo programas rengti gerokai anksčiau? Gal vertėjo Vakarų ir Vidurio Ukrainos žmonėms daug anksčiau bandyti kalbėtis su gyvenančiais rytuose ir bent jau pamėginti juos suprasti? Ar tai nebuvo pirmaeilis uždavinys? Kuo šie, Ukrainai patiriant Rusijos agresiją, keliami klausimai ir vardijamos pamokos svarbios Lietuvai? Nors iš pirmo žvilgsnio gali skambėti keistai, tiek minėti klausimai, tiek pamokos su padėtimi mūsų šalyje susijusios tiesiogiai.
Daug svarbiau būtų išgirsti ir pabandyti suprasti tuos žmones, kurie vis gausiau balsuoja už politinę jėgą, nors ji didžiajai daliai Lietuvos gyventojų vis dar atrodo įtartina.
Norite ginčytis? Taip negali būti? Ukraina – ne Lietuva ir sąlygos visai kitos. Taip, daugelis dalykų iš tiesų skiriasi – ir sąlygos, ir aplinkybės. Tačiau viena problema, bent jau mano požiūriu, ta pati. Mes kaip ir Ukraina ilgus metus negirdime nemažos dalies savo piliečių, nebandome įsiklausyti į jų problemas ir jų spręsti, o dažnai net nenorime girdėti.
Rezultatas? Milžiniškais šuoliais auganti parama Valdemarui Tomaševskiui ir jo partijai. Dėl jų lojalumo valstybei abejonių kartais kyla, atrodo, ne vien man. Ukrainai susiduriant su agresija ir bent jau daliai Rusijos elito neslepiant noro viską pakartoti ir Baltijos šalyse, tai turėtų tapti rimtu pavojaus signalu.
Bet ar tapo? V. Tomaševskis ir jo partija per kiekvienus rinkimus smarkiai padidina savo rėmėjų skaičių, bet ar mes bent jau bandome išsiaiškinti, kodėl taip yra? Sutikite, kai 2008 m. Seimo rinkimuose už šį politiką balsavo vos daugiau kaip 59 tūkst. rinkėjų, 2009 m. prezidento rinkimuose – maždaug 65 tūkst., 2012 m. parlamento rinkimuose – jau beveik 80 tūkst., o praėjusiuose šalies vadovo rinkimuose – kone 110 tūkst., problema turėtų būti akivaizdi. Bent jau tiems, kam V. Tomaševskio veikla neatrodo prisidedanti prie valstybės stiprinimo.
Ar bandome aiškintis, kodėl taip yra? Kodėl per mažiau kaip šešerius metus už veikėją, kuris Ukrainai sunkiu metu į atlapą demonstratyviai įsisegė Georgijaus juostelę, ėmė balsuoti kone dvigubai daugiau Lietuvos piliečių? Kodėl dabar jis jau ne vien mūsų valstybe nepatenkintų lenkų, bet ir integruotis nenorinčių ar negalinčių rusų lyderis?
Net ir po šių prezidento rinkimų nuaidėjus pavojaus skambučiui kalbame tik apie patį V. Tomaševskį. Premjeras Algirdas Butkevičius sulaukė viešų klausimų, ar pritaria V. Tomaševskio ir jo bendražygių pozicijai, visuomenė diskutuoja, ar šį veikėją tiesiogiai remia Kremlius. Piktinamasi vis dar egzistuojančia Varšuvos parama jam ir džiaugiamasi, kaip Lenkijos spaudoje pasirodo pirmieji kritiniai straipsniai apie Lenkų rinkimų akcijos lyderį.
Bet daug svarbiau būtų išgirsti ir pabandyti suprasti tuos žmones, kurie vis gausiau balsuoja už politinę jėgą, nors ji didžiajai daliai Lietuvos gyventojų vis dar atrodo įtartina. Ar tikrai žinome, kokios politinės, socialinės, ekonominės priežastys verčia piliečius rinktis V. Tomaševskį ir jo partiją? Ar tikrai esame garantuoti, kad taip elgtis jų neverčia visuomeninė atskirtis? O jei atskirtis egzistuoja, ar esame pasiryžę bent pabandyti ją panaikinti ir taip neleisti stiprėti politinei jėgai, kuri mums kelia nerimą?
Manyčiau, kad šiai temai gvildenti jau seniai turėjo būti skirta rimtų tyrimų, vėliau jų pagrindu būti parengtos specialios programos tiek kai kurių Lietuvos regionų, tiek dalies visuomenės integracijai skatinti, jų problemoms spręsti.
Tačiau atrodo, kad mums tai vis tiek nelabai rūpi. Toliau tik kaltinsim Lenkiją, Rusiją ir pačius už V. Tomaševskį balsuojančius rinkėjus. Štai todėl ir verta prisiminti Ukrainos pamokas.
