Politinis žemės drebėjimas ar audra stiklinėje? Būtent tokiu paradoksaliai skambančiu klausimu turbūt tiksliausia būtų apibūdinti Europos Parlamento (EP) rinkimų rezultatus.
Prie balsadėžių atėjusių europiečių valia suteikė peno įvairiausioms interpretacijoms. Nors laikraščių antraštės ir iš televizijos ekranų sklindantys balsai skelbė apie „politinį žemės drebėjimą Europoje“ ar bent jau staigmenas, būtų galima rasti argumentų teigti, kad nieko išskirtinio neįvyko. Svarbu, iš kurios pusės pažiūrėsi.
Štai Lietuvoje kalbama apie socialdemokratų nesėkmę, tačiau ši partija, sulaukusi daugiau kaip 17 proc. rinkėjų paramos, gavo vos vienu procentu mažiau balsų negu per 2012 m. Seimo rinkimus. Staigmena vadinamą konservatorių pergalę šįsyk nulėmė tik 2 proc. – nuo 15 iki 17 proc. – išaugusi rinkėjų parama, palyginti su 2012-aisiais.
Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“, kurių šalininkai, kaip teigiama, nuolat migruoja iš vienų pas kitus, kartu sulaukė lygiai tiek pat – 27 proc. – rinkėjų palaikymo. Tad gal vienintele staigmena galima laikyti nuo 8,5 iki 16,5 proc. išaugusią paramą liberalams?
Euroskeptikų triumfas? Nejaugi
Lygiai tokius pat klausimus galima kelti ir vertinant EP rinkimų rezultatus visos ES mastu.
Sunku būtų ginčytis, kad Marine Le Pen Nacionalinio fronto pergalė EP rinkimuose Prancūzijoje arba Nepriklausomybės partijos triumfas Jungtinėje Karalystėje iš tiesų yra politiniai žemės drebėjimai šioms šalims.
Galima net pripažinti, kad antieuropietiškos arba bent jau prieš tradicinę tų valstybių politiką pasisakančios partijos tikrai sėkmingai pasirodė ir kai kuriose kitose ES narėse. Tačiau žvelgdami į būsimą EP sudėtį jokių esminių lūžių tikrai neišvysime.
EP toliau dominuos tos pačios jėgos, kaip ir iki šiol, – Europos liaudies partija (konservatoriai ir krikščionys demokratai) bei socialdemokratai. Savo įtaką iš esmės išsaugojo ir liberalai bei žalieji.
Ir net jei daugiau ar mažiau prieš Europos integraciją pasisakančios politinės jėgos, kaip kai kas skaičiuoja, EP turės apie 140 vietų iš 751, jos galės kelti nebent daugiau triukšmo, bet ne lemti sprendimus. Dabartinį Bendrijos integracijos kursą būsimajame EP bet kuriuo atveju palaikys daugiau kaip du trečdaliai išrinktųjų deputatų.
Be to, vadinamosios euroskeptiškos jėgos taip pat labai nevienalytės. Štai itin pabrėžiama, kad net Vokietijoje 7 proc. balsų surinko ir 7 atstovus EP turės euroskeptiška partija „Alternatyva Vokietijai“.
Tačiau vienas šios politinės jėgos lyderių Hansas Olafas Henkelis teigia, kad jų nuostatos ir ideologija iš esmės yra tokie patys, kaip Lenkijos konservatorių iš „Teisės ir teisingumo“ partijos. O šios Lenkijos politinės jėgos, nors ji iš tiesų nėra didelė tolesnės eurointegracijos šalininkė, lyginti, tarkime, su britų Nepriklausomybės partija, nėra nė mažiausio pagrindo. Ir apskritai jas priskirti būtent prie euroskeptikų stovyklos tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje būtų keista.
Palaikantys eurointegracijos kursą bando džiaugtis, kad neva pirmą kartą pavyko sustabdyti rinkėjų aktyvumo nuosmukį EP rinkimuose. Bet tai irgi galima lengvai paneigti.
Teigiama, kad ES balso atiduoti atėjo 43,1 proc. rinkėjų, o prieš penkerius metus – 43 proc. Tačiau net septyniolikoje šalių narių aktyvumas vėl buvo mažesnis negu per praėjusius rinkimus. Bendrą rodiklį išgelbėjo tik Vokietija, kur šįkart balsavo net apie 4,5 proc. daugiau rinkėjų negu 2009-aisiais.
Ir tai – tik keli pavyzdžiai, kodėl šių EP rinkimų rezultatus kiekvienas gali interpretuoti taip, kaip jam labiau patinka arba naudingiau.
