Parodų „Žinių muziejaus rinkinys“ ir „Įlaikintas“ atidarymo dieną vos atvykę į „Rupert“, Lia ir Danas kone kaktomuša susidūrė su žurnalistikos desantu: salėje išdėstytomis filmavimo kameromis, vingiuojančiais laidais ir zujančiais operatoriais. Menininkams paprašius, televizijos pajėgos netrukus buvo gerokai sumažintos. „Mums tai ne naujiena, žinome, kaip dirba televizijos, – kalbantis jau pratuštėjusioje salėje šypteli D. Perjovschi. – Kartais prireikia gelbėti padėtį, kad per tas kameras būtų galima pamatyti parodą.“ Ši scena „Rupert“ erdvėse atrodo ironiška, nes sienas ir langus išmarginę Dano piešiniai primena savotišką sienlaikraštį – taip menininkas apžvelgia žiniasklaidoje pateikiamas naujienas ir reiškinius. „Esu vieno žmogaus žiniasklaidos imperija“, – save juokais pristato šiuolaikinio meno kūrėjas. Jo žmona Lia kitoje parodų salės pusėje eksponuoja savo imperiją – „Žinių muziejų“, kuriam surinko, jos manymu, svarbiausius meno ir įvairių mokslo sričių faktus.
Iš Rumunijos Sibiu miesto kilę kūrėjai pripažįsta, kad jų asmenybių charakteristikoje ryškiausią pėdsaką paliko politinė aplinka, kurioje abu susiformavo. Pusę gyvenimo praleidusi komunistinio režimo valdomoje šalyje pora daugelį metų svajojo apie nevaržomą galimybę kurti ir keliauti. „Nebuvome iš tų, kurie troško namo ar automobilio, mums labiausiai rūpėjo atviras pasaulis, kelionės po jį ir kūryba be cenzūros“, – teigia L. Perjovschi. Šis ilgus metus glūdėjęs noras išreikštas abiejų kūryboje. Lia daug metų kolekcionuoja gaublius („Ji jų apsėsta“, – juokiasi Danas), o „Žinių muziejus“ – tai noras visų pirma užpildyti savo pačios išsilavinimo spragas. „Mūsų menas mums patiems yra nuolatinis pažinimas“, – apibūdina Danas. Su užrašų knygele nesiskiriantis menininkas nuolat žymisi įspūdžius, perskaitytas naujienas, įdomius užrašus ir piešinius mieste, kurie vėliau virsta komiksus primenančiais darbais galerijų erdvėse. D. Perjovschi domisi ne tik globaliomis temomis, bet kaskart nuvykęs į naują šalį atidžiai tyrinėja jos aplinką ir drąsiai dalijasi įžvalgomis. Taip „Rupert“ parodų salėje atsirado kunigaikštis Gediminas, Vilniaus bažnyčių ir daugiau lietuviškų ženklų.
„Vis dar negalime atsidžiaugti kiekviena kelione ir paroda. Galbūt mūsų įsiveržimas į meno galerijos erdvę, piešimas ant sienų yra tiesiog didelis noras jausti tiesioginį kontaktą su ja ir pajusti, kad čia fiziškai esame? – svarsto D. Perjovschi ir juokaudamas priduria: – O kas mums vaikystėje ar vėliau leisdavo piešti ant sienų ir langų?“
Pasiklysti informacijoje
Išsaugoti kūrybinę ir asmeninę laisvę menininkams labai svarbu ir dabar. Sutuoktiniai džiaugiasi, kad, nors yra kviečiami į svarbiausias pasaulio galerijas, jie nėra šiuolaikinio meno superžvaigždės. Tapimas pasaulinio garso įžymybe nutolina nuo tikrosios misijos. „Esi manipuliuojamas, iš tavęs tikimasi, turi atstovauti, įtikti, išsakyti nuomonę…“ – vardija Danas. Kūrybinės laisvės poreikį jis sykį išreiškė ir namie – visą butą išklojo baltu popieriumi ir jį išpiešė. „Norėjau būti aktyvus toje aplinkoje, kurioje galiu reikštis niekieno netrukdomas ir neatsiklausdamas leidimo“, – argumentuoja menininkas.
Lia didžiuodamasi pasako, kad namie, Rumunijoje, nenaudoja mobiliojo telefono. Ji informacijos atžvilgiu kategoriškesnė nei Danas ir teigia, kad pertekliaus amžiuje vis daugiau sužinome, bet ir daugiau pamirštame: „Didžiosios dalies informacijos, kurios esame pripumpuoti, niekada nepanaudosime, nes ji visiškai nereikalinga, o svarbūs dalykai praeina pro šalį. Vėliau dėl to gailimės. Pametame sistemą, gyvename fragmentuose ir atsimename padrikus dalykus iš skirtingų sferų. Galiausiai, kai randame ką nors įdomaus, kuo būtų galima pasidalyti, apsidairę suprantame, kad nėra kam mūsų klausytis, nes kiekvienas tūno asmeniniuose fragmentuose.“
„Žinių muziejus“, kuriam menininkė ketina surasti namus gimtajame mieste Rumunijoje, yra savotiška pagalba pasimetusiems informacijos gausybėje ir nebeturintiems jėgų atsirinkti, ką iš tiesų reikia žinoti. Galerijos sienas L. Perjovschi suskirsto į Žemės, Kūno, Meno istorijos, Kultūros, Žinojimo, Mokslo, Visatos dalis ir jose pateikia savo per daugiau nei 20 metų sudarytus brėžinius, schemas, kuriuose – svarbiausi kiekvienos srities faktai ir įdomybės. Užsiimdama šia veikla menininkė nejaučia poreikio pati tapti vaikščiojančia enciklopedija: „Dažniausiai neįsidėmiu pavadinimų ar skaičių. Man svarbesnė bendra idėja ir jos suvokimas.“
Manęs nedomina kieno nors svetainės dekoravimas, verčiau turėsiu įtakos tam, kaip toje svetainėje gyvenama, mąstoma, elgiamasi.
L. Perjovschi analitinis požiūris į pasaulį, brėžiniais ir skalėmis pateiktas pasaulio vaizdas jos sutuoktiniui primena Jurgio Mačiūno FLUXUS judėjimo braižą. Beje, menininkas ir pats su juo susijęs – 2004 m. žymus vokiečių meno kuratorius René Blockas jam įteikė J. Mačiūno premiją. „Tai įdomi mano jungtis su lietuviška kultūra, – šypsosi D. Perjovschi. – Nors ir nepriklausome FLUXUS, esame artimi šiam judėjimui, jo kritiškai, bet žaismingai pasaulio refleksijai.“ Pora mano, kad menininkai savo prigimtimi yra pasaulio analitikai, kuriems nedera atsiriboti nuo žemiškų reikalų, – jie visais laikais gebėjo originaliai pažvelgti į įvairius reiškinius ir pateikti savo viziją. Tai daro ir jiedu. Dano vizija labiau orientuota į dabartį ir humoristinė, o jo žmonos – laiko atžvilgiu kur kas platesnė ir moksliškesnė. Lia, kritikuodama informacijos pertekliaus erą, jaučia atsakomybę ne tik peikti, bet ir pasiūlyti. Danas tikina taip pat norintis būti aktyvus meno žaidėjas: „Manęs nedomina kieno nors svetainės dekoravimas, verčiau turėsiu įtakos tam, kaip toje svetainėje gyvenama, mąstoma, elgiamasi.“
Kūryba galerijos erdvėse (Lios atveju – „Žinių muziejaus“ brėžinių atkūrimas) leidžia menininkams keliauti nesukant galvos dėl jų darbų pergabenimo iš vietos į vietą. Tačiau toks mobilumas turi savo trūkumą: kūryba primena mandalų piešimą – idėja išlieka, tačiau jos realizacija kaskart panaikinama. Šią mintį iliustruoja paroda Venecijos bienalėje, kurioje Danas išpiešė galerijos grindis, o lankytojai jo darbus po truputį nutrynė bevaikščiodami. „Mąstant apie laikinumą nelengva gyventi, galiausiai imi galvoti, kas iš viso šito meno liks?“ – retoriškai klausia pašnekovas. Tačiau šie pasvarstymai poros neužkrečia melancholija. Menininkus kur kas labiau jaudina nauji kūrybiniai maršrutai ir smalsumas, ką jais keliaudami sutiks ir pažins.
Lia ir Dano Perjovschi parodos „Žinių muziejaus rinkinys“ ir „Įlaikintas“,
meno ir edukacijos centras „Rupert“ (Meškeriotojų g. 33, Vilnius), iki birželio 29 d.
