Statybininko profesija – apaugusi gandais ir mitais, o apie uždirbamus tūkstančius sklando net legendos. Todėl daugelis jaunuolių, besirenkančių profesiją, dažnai dvejoja: rinktis statybininko profesiją ir turėti garantuotą darbo vietą, ar vadybininko ir ilgą laiką minti Darbo biržos slenkstį.
„Šilo statybos“ plėtros vadovas D.Gabriūnas (kairėje) teigė, kad jų įmonėje itin daug dėmesio skiriama vidinei darbuotojų kultūrai, nes didele dalimi statybininkai formuoja ir pačios įmonės įvaizdį.
Sovietmetis užklijavo neigiamą etiketę
Dažnai pasirinkimą lemia ir prestižas – juk vadybininkas dirba šiuolaikiškame biure su naujausiomis technologijomis, o statybininkas nuolat paskendęs dulkėse.
Sovietmetis šios profesijos atstovams užklijavo neigiamą atspalvį turinčią etiketę. Tačiau statybininko profesija tarpukariu buvo labai gerbiama ir vertinama ne prasčiau nei teisininko ar mediko.
Kaip „Sekundei“ pasakojo „Šilo statybos“ direktorius Vytautas Jasiūnas, mitai apie statybininko profesiją dar labai gajūs. Tačiau filmuose vaizduojami tik geriantys ir darbą imituojantys statybininkai šiandien – retenybė. Mat daugelis statybos įmonių labai griežtai vertina darbų saugą. Darbo vietoje – nė lašo alkoholio, rūkoma tik tam skirtose vietose, apranga – tvarkinga ir su visomis reikalingomis apsauginėmis priemonėmis.
„Vienas iš mūsų prioritetų – darbų sauga. Kiekvienas mūsų darbuotojas žino, kad pasirodyti darbe neblaiviam lygu prarasti darbą. Kartą per savaitę ar gavus tam tikrą signalą yra tikrinamas darbuotojų blaivumas ir jeigu žmogus yra neblaivus, su juo iš karto atsisveikinama“, – pasakojo V. Jasiūnas.
Jis pripažino, kad įmonei teko su kai kuriais darbuotojais atsisveikino būtent dėl jų pomėgio darbe kilnoti taurelę. Dabar tokių atvejų kartais pasitaiko tik su naujokais.
Kitokia vidinė kultūra
Nors įmonėje nėra jokių baudų, tačiau vidaus taisyklės numato, kad rūkyti statybų objekte galima tik tam skirtose vietose. V. Jasiūno teigimu, įmonė tolerantiška rūkaliams, tačiau kai vieno žmogaus žalingi įpročiai kenkia visam kolektyvui, tai nėra gerai. Iš pradžių dėl tokios tvarkos buvo daug nepatenkintųjų, tačiau dabar esą visi apsiprato.
„Sprendimas naudingas visiems – darbuotojai mažiau surūko, juk kai tenka išlipti iš aštuonių metrų duobės vien tam, kad sutrauktum cigaretę, nebesinori taip dažnai vaikščioti, sutaupo pinigų, sveikatos ir daugiau darbų nudirba“, – kalbėjo „Šilo statybos“ direktorius.
Kultūringi statybininkai sudaro gerą įspūdį ne tik apie save, bet ir apie įmonę, kurioje jie dirba. Daugelis užsakovų, kuriems „Šilo statyba“ statė ar renovavo pastatus, net stebėjosi tokia statybininkų kultūra.
„Mums labai svarbu, kaip pas mus dirbantis žmogus atrodo ir kaip elgiasi. Aišku, statybininkas nebus su kostiumu, tačiau apranga turi būti vizualiai tvarkinga, šalmas bei ryški liemenė – privalomi, – pasakojo V. Jasiūnas.
Pats sau šeimininkas
Per patį darbų įkarštį „Šilo statyba“ priima visus, kurie tik pageidauja dirbti, tačiau po trijų mėnesių bandomojo laikotarpio dalis naujokų nubyra. Anot įmonės plėtros vadovo Dariaus Gabriūno, nemažai jų ateina su viltimi, kad pinigus gaus už meistrišką darbo imitavimą. Tačiau „Šilo statyboje“ alga mokama ne už valandas, o už padarytą darbą.
„Gerai dirbantys specialistai gali užsidirbti solidų atlyginimą. Mat mūsų įmonėje nėra jokių atlyginimo lubų – kuo daugiau padaro, tuo daugiau uždirba. O jeigu kuris nors tik imitavo darbą, mėnesio gale tai atsilieps“, – kalbėjo įmonės plėtros vadovas.
Statybų verslas neatsiejamas nuo savo darbą išmanančių profesionalių specialistų. Net neabejojama, kad ilgainiui statybininko profesija vėl taps prestižine.
Atlyginimai nuolat kyla, tačiau darbuotojai, žinoma, tikisi dar daugiau. D. Gabriūno užmojai – įtikinti savo darbuotojus, kad jie yra patys sau šeimininkai ir atlyginimas priklauso tik nuo jų darbo našumo. Kita vertus, „Šilo statyba“, skirtingai nuo daugelio statybos įmonių, gali garantuoti, kad nebus jokių komandiruočių ir kiekvieną vakarą darbuotojai galės praleisti su savo šeima. O tai – didelis pliusas.
„Mes sudarome sąlygas dirbti ir užsidirbti, bet ne visi jomis pasinaudoja. Kai žmonės suvoks, kad yra padėties šeimininkai ir pradės dirbti kaip sau, uždirbs tiek, kiek Anglijoje ar Norvegijoje“, – sakė D. Gabriūnas.
Panevėžys dažnai vadinamas statybininkų miestu, tad statybinėms organizacijoms viena su kita tenka konkuruoti ne tik dėl klientų, bet ir dėl darbuotojų. D. Gabriūno manymu, pelnyti užsakovų palankumą padeda ne tik atliekamos kokybiškos paslaugos už konkurencingą kainą, bet ir darbuotojų kultūra, todėl „Šilo statyba“ tiek daug dėmesio skiria jai.
„Statybininko profesijos prestižas prasideda nuo mažų ir, atrodytų, nereikšmingų dalykų, tačiau visa tai padeda formuoti kitokį požiūrį į statybininko specialybę. Aišku, vidinei kultūrai susiformuoti reikia laiko“, – mano įmonės plėtros vadovas D. Gabriūnas.
Lietuviai – labiausiai pageidaujami darbuotojai
Lietuvos statybininkų asociacijos vadovas Dalius Gedvilas
Lietuvos statybininkų asociacijos vienas iš tikslų – formuoti kitokį statybininko įvaizdį. Manau, netrukus jis tikrai pradės keistis. Lietuvoje statybininko profesija vis dar neturi prestižo, šios profesijos atstovai dažnai piešiami neigiamame kontekste, tačiau Norvegijoje, Švedijoje, Anglijoje ir kitose Vakarų Europos valstybėse statybininko profesija yra viena prestižiškiausių. O lietuviai ten ypač vertinami dėl savo darbštumo, pareigingumo, nepriekaištingo darbo. Net vietiniai specialistai nemėgsta lietuvių tik todėl, kad jie per daug atsidavę savo darbui. O gero specialisto žmonės laukia mėnesius.
Džiugu, kad dalis svetur padirbėjusių specialistų grįžta į Lietuvą ir iš dalies prisideda prie naujos kultūros formavimo statybų sektoriuje. Tad netrukus ir statybininko įvaizdis iš purvino ir išgėrusio keisis į kultūringą bei šiuolaikišką. Pavyzdžiui, Suomijoje jau nebėra popierinių brėžinių, viskas kompiuterizuota, netrukus tai ateis ir į Lietuvą. Juk ir įrankiai, statybinės mašinos nuolat tobulėja, tad norėdami būti paklausūs statybininkai bus priversti mokytis ir tobulėti. Statybų ateitis – šiuolaikiškos technologijos ir besimokantys, nuolat tobulėjantys statybos specialistai.
Viskas ateina iš šeimos
Panevėžio profesinio rengimo centro direktorius Bronius Sadula
Statybininko amato kasmet ateina mokytis iki šimto jaunuolių. Daugelis jų – jau susiformavusios asmenybės, moka valdyti informaciją, viskuo domisi. Kalbant apie kultūrą, viskas priklauso nuo šeimos, kurioje jaunuolis augo. Pedagogams jau sunku ką nors pakeisti. Vidinę kultūrą iš dalies rodo ir jaunuolių tolesnis pasirengimas ieškotis darbo. Maždaug apie 60 proc. jaunuolių po mokslų baigimo iš karto eina dirbti į vieną ar kitą Lietuvos įmonę, apie 10 proc. išvyksta į užsienį, dar 10 proc. tęsia mokslus kolegijose ar universitetuose ir maždaug 15 proc. renkasi Darbo biržą, nes tokį kelią pasirinko jo mama, tėtis, brolis ir kiti artimi aplinkos žmonės. Ugdyti tokių žmonių kultūrą nelengva, bet viskas įmanoma, kai aplink mato tik gerus ir sektinus pavyzdžius.
Lina DRANSEIKAITĖ
