Lietuva įsivesti eurą įsipareigojo dar tuomet, kai pasirašė stojimo į ES sutartį. Todėl šio įsipareigojimo kaip ir kitų peržiūrėjimas ar nesilaikymas būtų nesolidus žingsnis. Vis dėlto pasisakantys už lito išsaugojimą kartoja bent kelis argumentus.
Visų pirma, tai simbolinė mūsų valiutos reikšmė. Prieš kelis dešimtmečius įvestas litas dar kartą patvirtino šalies nepriklausomybę. Tačiau abejotina, ar valiutai galima teikti tokią pačią svarbą kaip kilmei ar raštui. Ji tėra ekonominių mainų priemonė, kuri lengvai gali būti pakeista į geresnę alternatyvą. Daugelį amžių mainų ir vertės išsaugojimo priemone laikyti taurieji metalai ir neturėjo nacionalinės tapatybės. Šių dienų pasaulyje taip pat netrūksta pavyzdžių, kai dėl aplaidžios vyriausybių politikos nacionalinių banknotų vertė tampa panaši į paprasčiausio popierėlio, o tos šalies gyventojai mieliau renkasi patikimesnę užsienio valiutą.
Antras argumentas paremtas tam tikromis finansinėmis galimybėmis. Jis pateikiamas dviem formomis – radikalesne ir nuosaikesne. Pirmu atveju autoriai siūlo išsaugoti litą ir vykdyti savarankišką pinigų politiką, kaip tai daro JAV ar Jungtinė Karalystė. Beje, šis argumentas nesusijęs su euro įsivedimu, nes valiutų valdybos modelis (kai nacionalinė valiuta nekintančiu kursu susiejama su pasirinkta tvirtesne užsienio valiuta) pasirinktas prieš 20 metų. Ir tai padaryta ne be priežasties.
Nors įvesti litą pasiruošta 1992 m., realūs veiksmai buvo atidėti dėl didžiulių to meto ūkio pokyčių ir milžiniškos infliacijos. Tuo laikotarpiu metinė infliacija siekė šimtus procentų, o cirkuliuojančių rublių ir talonų vertė per mėnesį sumažėdavo kartais. Rinkoje už įvežtines prekes reikalauta JAV dolerių arba Vokietijos markių. Siekiant, kad toks pats likimas neištiktų lito (taip būtų buvusi sukompromituota nacionalinės valiutos idėja), pasirinktas valiutų valdybos modelis. Net tuomečiai tokio modelio kritikai, pavyzdžiui, SEB banko ekonomistas Gitanas Nausėda, šiandien pripažįsta, kad sprendimas buvo teisingas.
Teoriškai svyruojantis valiutos kursas gali būti priemonė ekonomikai paskatinti, kai specialiai nuvertinant pinigus siekiama padidinti vietos rinkoje pagamintų prekių patrauklumą. Lietuvos atveju tai būtų veiksminga tik iš dalies, nes energijos ištekliai ir kitos importuojamos prekės atitinkamai pabrangsta ir taip panaikina didžiąją dalį naudos, atsiradusios dirbtinai nuvertinus valiutą. Be to, tiek taupyti, tiek skolinti kintančioje aplinkoje sudėtingiau, indėlių ir paskolų palūkanų skirtumas padidėja.
Lietuvai tektų atlaikyti finansų rinkų spaudimą. Be finansų rinkų, kurių nepasitikėjimas ūkio tvarumu galėtų gerokai nusmukdyti lito kursą, keliamos rizikos, aktuali ir politinė grėsmė. Gali atsirasti politikų, kurie ekonomikos bėdas imtų spręsti papildoma valiutos emisija. Nors šiandien atrodo, kad tokia galimybė labai menka, nepriklausomybės pradžioje kai kurie politikai tuometes didžiules ūkio problemas siūlė šalinti būtent taip.
Nuosaikesni savarankiškos pinigų politikos šalininkai nesiūlo atsisakyti valiutų valdybos modelio. Jų nuomone, litas ir toliau turėtų būti susietas su euru, o ateityje šį inkarą būtų galima pakeisti. Pagrindinė priežastis, kodėl reikėtų tai daryti, yra finansinės ir struktūrinės šalių narių problemos, dėl kurių galėtų subyrėti euro zona. Vis dėlto pastarosios pasaulio ekonomikos krizės testą euro zona išlaikė, bendroji valiuta šiuo metu itin stipri, todėl maža tikimybė jai žlugti.
Aišku, turėti atsarginį planą visada pravartu. Tokiu atveju jis tiek valstybei, tiek žmonėms kainuoja papildomai dėl didesnių skolinimosi palūkanų, valiutos konvertavimo išlaidų. Taip pat niekad neapleidžia baimė, kad finansų rinkos kada nors vėl gali suabejoti Vyriausybės ryžtu išlaikyti stabilų valiutos kursą, kaip tai buvo nutikę 2009-aisiais. Be to, net ir suradus „geresnę“ valiutą, su kuria būtų galima susieti litą, vargu ar būtų racionalu tai daryti, jei pagrindinės šalies ūkio partnerės liks euro zonos valstybės. Tokiu atveju ekonominiuose mainuose naudoti eurą yra pigiau.
