Pasaulio bibliotekų tyrimai atskleidžia, kad beveik pusė lankytojų jose nebesinaudoja nuo seno įprasta praktika ieškoti informacijos ir skolintis leidinius. IQ kultūros apžvalgininkė Ieva Rekštytė domisi, kokias funkcijas biblioteka turėtų atlikti šiandien.
Nuobodi aplinka, dulkėtos knygų lentynos ir snaudžiančios piktokos darbuotojos. Jei jums biblioteka šiandien sukelia tokias asociacijas, vadinasi, atėjo metas praverti moderniausių informacijos centrų duris. Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė, paklausta apie didžiausius daugiau nei metus veikiančio Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) iššūkius, atsakymu nustebina: „Tai iškart po atidarymo užgriuvęs milžiniškas lankytojų dėmesys.“ Nesilankiusiems MKIC turbūt sunkoka patikėti, kad bibliotekoje gali nusidriekti eilės, o atokiau įrengtą darbo vietą tekti rezervuoti prieš savaitę.
Vis dėlto toks populiarumas nereiškia, kad apie šalies bibliotekas galima kalbėti vien pozityvia gaida. „Bibliotekos neegzistuoja politikų ir šalies strategijos formuotojų akyse. Švietimo, mokslo, informacinės visuomenės plėtros kontekstuose jos neįvardijamos“, – esminę šios srities problemą nurodo VU Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesorė Elena Macevičiūtė. Visuomenės ir politikų sąmonėje biblioteka yra kultūros įstaiga, o kaip informacinė institucija ji dažniausiai iškrinta iš akiračio. Didžiausias tinklas jungia būtent įvairiose ugdymo įstaigose įkurtas bibliotekas, o kur dar specializuotos Medicinos, Technikos ir kitos. Šis ribotas matymas, anot pašnekovės, neleidžia išnaudoti viso potencialo ir trukdo įgyvendinti daugybę projektų. „Billas Gatesas greitai suprato, kad biblioteka yra visus šalies gyventojus galintis pasiekti tinklas. Kai jis nutarė, kad informacinės technologijos turi būti prieinamos visiems žmonėms įvairiose šalyse, pirmiausia skyrė lėšų viešosioms bibliotekoms“, – priminė E. Macevičiūtė.
Lenktynės su naujovėmis
Pasauliniai tyrimai rodo, kad beveik pusė bibliotekose apsilankančių žmonių nebesinaudoja nuo seno įprasta jų funkcija – skolinti leidinius. Prieš šešerius metus po rekonstrukcijos atidarytos Utenos Antano ir Motiejaus Miškinių viešosios bibliotekos vadovė Vida Garunkštytė į tokią statistiką žvelgia lanksčiai: „Jei žmonės nesinaudoja pagrindine tokios įstaigos funkcija, jie gali ateiti su nešiojamaisiais kompiuteriais ir prisijungti prie interneto, apžiūrėti parodas, stebėti spektaklius, bendrauti su draugais, dalyvauti įvairiuose mokymuose. Bibliotekos vadovai ir darbuotojai privalo žengti priekyje visuomenės ir nuspėti, ko jai gali prireikti. Tad yra kaip tik daugiau galimybių būti naudingiems.“
Tai, kad Lietuvos bibliotekos neišduoda elektroninių knygų, signalizuoja rimtą atsilikimą.
Apie 30 tūkst. gyventojų turinčioje Utenoje per dieną bibliotekoje apsilanko apie 600 žmonių. Per pastaruosius kelerius metus skaitytojų sumenko apie 2 proc., spausdintų knygų į namus irgi išduodama kukliau. Tokias tendencijas galima paaiškinti mažėjančiu gyventojų skaičiumi. V. Garunkštytės nuomone, vienintelis būdas pagerinti nedžiuginančią statistiką – pradėti skolinti elektroninius ledinius: „Tai, kad Lietuvos bibliotekos neišduoda elektroninių knygų, signalizuoja rimtą atsilikimą. Užtenka prie galiojančios posistemės sukurti naują platformą, tai nekainuotų daug. Estijoje, kur tokios knygos išduodamos jau trečius metus, lankytojų skaičius smarkiai išaugo.“ Svarstoma, kad Lietuvoje elektroninių knygų išdavimo paslauga turėtų būti įdiegta 2015-ųjų viduryje.
Kol šios naujovės dar laukiama, modernaus vartotojo link bibliotekos žengia ir kitais būdais. Vilniaus viešosios Adomo Mickevičiaus bibliotekos nuolatiniai lankytojai jau įprato naudotis savitarnos aparatais, kurie leidžia pačiam pasiimti ir atiduoti knygas. Skaitytojų aptarnavimo centro vadovė Aldona Jeleniauskienė pabrėžė, kad šis pokytis naudingas ir vartotojams, ir bibliotekininkams: pastarieji buvo išvaduoti nuo techninio darbo rutinos, tad gali daugiau laiko skirti įvairiems projektams. Pastato rekonstrukcijos pabaigos vis dar nesulaukianti Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, nors ir veikianti ne visu pajėgumu, siekia modernizuoti ne tik fizinę institucijos formą. Kartu su Vilniaus Gedimino technikos universitetu kuriamas naujas biometrinių sistemų projektas, kuris vartotojams leis gauti tikslesnius užklausų rezultatus.
Visuomenės bičiulė
Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius profesorius Renaldas Gudauskas pabrėžia, kad šiandieninė biblioteka yra visų pirma socialinė erdvė ir komfortiška, patogi aplinka. Liberalios bei patogios aplinkos pranašumus akcentuoja ir I. Krivienė. „Atidarius MKIC, vartotojų per mažiau nei metus išaugo keturiais tūkstančiais. Šis skaičius tikrai neleidžia sakyti, kad bibliotekos neįdomios, nereikalingos“, – teigė VU bibliotekos direktorė.
Utenos viešosios bibliotekos vadovė įsitikinusi, kad tokių įstaigų ateities misija – padėti bendruomenei geriau ir patogiau gyventi. Skamba ambicingai, tačiau, pavyzdžiui, Suomijoje tai puikiai funkcionuoja. „Tarkime, atsiranda daržininkų mėgėjų būrelis ir biblioteka kokio nors projekto lėšomis įsigyja daržininkystės įrankius bei duoda jais pasinaudoti, – pasakojo V. Garunkštytė. – Mes irgi plečiame veiklos kryptis, pavyzdžiui, pasikviečiame Nacionalinį kraujo centrą ir skatiname gyventojus tapti neatlygintais kraujo donorais.“ Tad funkcijų daugėja, o bibliotekininkas tampa tų, kas teikia informaciją ir kas jos ieško, tarpininku.
VU profesorės E. Macevičiūtės nuomone, Lietuvos bibliotekos yra gana kompetentingos ir turi neblogą patirtį. Pavyzdžiui, informacinių technologijų sklaida besirūpinanti Billo ir Melindos Gatesų fondo programa „Pasaulio bibliotekos“ Lietuvoje įgyvendinta itin sėkmingai. Profesorė apgailestauja, kad pačios bibliotekos nesudaro sau strateginių planų – to imasi institucijos, kurioms jos priklauso. O šios dažnai nelabai įsisąmonina bibliotekų potencialą ir nežino, kaip išnaudoti jų galimybes. „Visi sako, kad biblioteka yra naudinga, bet tai, ką ji gali iš tiesų padaryti, ką galima per ją pasiekti, vargiai įsivaizduoja“, – kalbėjo E. Macevičiūtė. Telieka viltis, kad įgimtas ar pasirinktinis vaizduotės trūkumas bus išgydytas.
