Nuščiuvusių, be kilnesnių politinių idėjų, be ginčų ir diskusijų, beveik be gyvų lyderių veidų, vien pagiežinguose veidaknygių ganduose ir apatijoje paskendusių rinkimų atmosferoje kalbėti apie Lietuvos kultūrą yra neparankus dalykas. Ne, nepulsiu aiškinti, kad nėra apie ką joje kalbėti. Priešingai – daug ir gražaus visko vyksta, tik sunku atsirinkti, kur eiti. Sunkumų kyla tuomet, kai supranti, kaip greitai devalvuojasi žodžių vertė, o pakeisti nėra į ką – čia nepakartosi euro įvedimo procedūros. Kilnioji Europos sąmonės forma neįsiveda it kokia valiuta. Tačiau vienas dalykas prašosi klausinėjimo ir komentarų. Tai Lietuvos kultūros tarybos pavasario sėja.
Tarybų vaidmuo moksle ir kultūroje truputį svarstytas prieš kiekvienos iš jų atsiradimą. Dažniausiai pasikartojęs argumentas štai koks: tai yra demokratiškai išrinktos politinės valdžios ir pavienių jos aktyvistų kišimosi į mokslo ir kultūros finansavimo sritį pristabdymas. Keičiant pinigus skirstančius valdininkus po kiekvienų rinkimų, nesusiformuoja tas administracinis veltinis, be kurio biurokratinė sistema negali gyvuoti. Formaliai tai reiškia ne ką kita, bet senoms demokratijoms būdingą funkcinę savivaldą.
Skeptikai argumentuodavo, kad laisvas kultūros ir mokslo žmogus vis tiek turės pasirinkti iš politikų, nepakeičiamų biurokratų ir savo pačių uždarumo – meno ir mokslo saviškių gaujos neretai menkai skiriasi nuo pirmų dviejų. Tad čia tikėtinas blaškymasis nuo vilko prie meškos ar net pasiutusio šuns, nelabai gebant pažinti, kurie yra kurie vienu ar kitu momentu. Posovietinių miglų sąlygomis bet kas gali būti bet kuo. Savanaudiškumas atrodo yda tik tuomet, kai jis atpažįstamas kito veiksmuose. Ar daug kas tiki padorumu skirstant europinės paramos pinigus? Tik mokėk blefuoti. Čia, žinoma, prie cinizmo artėjančio skeptiko nuomonių skeveldros.
Švelnesnė abejonių išraiška bylojo dar sudėtingesnius dalykus. Tikint laisvų žmonių gebėjimu susivaldyti, galvojant apie dar neišnykusią empatiją, svarstant būtinybę pristabdyti savo egoizmo arklius ir bent kartais elgtis kilniai, neabejotina, kad funkcinė mokslo ir kultūros savivalda yra geriausia iš visų blogybių. Lietuvos tarybos (nuo LRT iki Kultūros) kartais bendrame mūsų demokratijos žemėlapyje net gali pasirodyti toli pralenkusios vietos savivaldos raidą. Net sunku paaiškinti, kodėl unitarinės, etatistinės, rusiškai centralizuotos valstybės sąrangoje funkcinė savivalda (ir tikri ar tariami gebėjimai valdytis) taip nutolsta nuo vietos savivaldos formų. Ar tik dėl to, kad lietuviškos tarybos yra Centre (gal išskyrus universitetų tarybas), tad dera prie biurokratinio centralizmo ir galios koncentracijos ritmų, ar dar ir dėl to, kad jos yra labai stipriai imitacinės, tam tikri simuliakrai, dėl kurių viešpataujančios interesų grupės susitaria?
Gerokai pavėluotai, it po seniai pasibaigusių pietų mojuojant šaukštais, pakartosiu: kultūros, meno, mokslo ir kitos funkcinės savivaldos vaisingumas tiesiogiai priklauso nuo tų kūrybos sričių bendruomeniškumo laipsnio. Stingant laisvų asociacijų, susiorganizavusių interesų grupių ir draugijų, atstovavimas, delegavimas, parinkimas ir tarybų sudėčių tvirtinimas beveik be išimties yra kvazidemokratinis. Arba geriausiu atveju – kompromisinis. Jis tik truputį sušvelnina politikų įsikišimą ir tik šiek tiek pridengia valdininkijos viešpatystę, kažkiek pasidalijant galiomis su prie dalybų stalo įsileistais individais bei jų grupėmis, pasiskirstant stipendijas ir paramas. Kalbu apie teorines tarybų silpnybes nepasitikėjimo sąlygomis.
Kadangi atvirai veša egoizmo, nepasitikėjimo ir užkulisinio žaidimo nuotaikos, tai ir Kultūros tarybos veiksmai, paskirstant paramos pinigus, rikiuojant laimėjusius ir pralaimėjusius, pasitinkami gan prieštaringai. Yra neorganizuoto protesto garsų, yra drausmingos laimėjusių tylos. Tai dar tik pradžia, o platesnės informacijos, kuri leistų suprasti motyvus ir visą kultūros ekonomijos bei demokratijos derlių, verkiant reikia. Tarybos, suformuotos per parinkimus, nes nėra kaip rengti rinkimų, turi galimybę bent demonstratyviai elgtis ne pagal biurokratų nusistatytas taisykles.
Sparčiai tolstant Lietuvos valdžiai nuo piliečių, politiniam elitui įsijaučiant į naujųjų Centro dvarponių vaidmenį, Kultūros taryba galėtų būti it koks amortizatorius. Juk į ją yra pakliuvę keletas neabejotinai išmanančių, nekonformistiniu elgesiu pasižymėjusių kritikų. Jie galėtų parodyti visas viešumo, skaidrumo ir garbingo žaidimo pastangas, galinčias sumažinti abejonių perteklių visuomenėje. Taryba turėtų nuolat skelbti, kokia jos pačios veiklos kaina: nebiurokratinė įstaiga kaipmat suformuoja savo tarnautojų būrį.
Nors visi senieji ir naujieji valdininkai turi paruošę viešus atsakymus apie piliečiams tinklais prieinamą informaciją, tačiau to nepakanka. Nori nenori, pasitikėjimo kultūrai prireiks geros valios įrodymų, nes jau seniai pasiektas beveik psichotinis biurokrato ir jo tarpininkų kaltumo prezumpcijos lygis. Jis reiškia, kad kostiumuoto aparato anonimas visada kaltas, kol neįrodo priešingai. Kultūros žmogus šiandien laukia atvirų įrodymų, o laukdamas yra tiesiog patenkintas savo nepasitikėjimu. Bet ar ilgai?
