„Aš tikiu menininko asmeniškumu, ir mano darbai yra labai asmeniški“, – sako Niujorke gyvenantis Kęstutis Zapkus – vienas žymiausių lietuvių išeivijos dailininkų. Tapytojo ir IQ kultūros redaktorės Viktorijos Vitkauskaitės pokalbis neišvengiamai palietė ir itin asmeniškas temas – šerdį, iš kurios išaugo įspūdinga tapybos retrospektyva.
Pastarąjį kartą jūsų darbų paroda Lietuvoje surengta 1989-aisiais. Kodėl pertrauka buvo tokia ilga?
– Manęs čia tiesiog nekvietė, bet nieko dėl to negalima kaltinti. Žmonės visuomet ieško to, kas jiems svarbu tuo momentu. Anksčiau Lietuvos gyventojai buvo labai suvaržyti, vyravo pesimizmas. Šįkart grįžus Vilnius visai kitoks nei anksčiau: matau optimistiškai atrodančius žmones, daug gaivaus jaunimo. Atrodo, kad Lietuva pagaliau turi savo energiją. Man tik truputį liūdna dėl kitko: klausydamas lietuvių popmuzikos girdi, kad visi dainuoja angliškai. Taip norima pasiekti didesnę auditoriją, bet nelabai užčiuopiu lietuviškos sielos. Viskas graibstoma globalizmo ne visuomet atsižvelgiant į Lietuvos praeitį. Šįkart grįžęs apsilankiau Genocido aukų muziejuje – ten yra tikra sielvarto, dabartinės valstybės pamato instaliacija, nuo kurios jaunimas turėtų remtis ir žvelgti į dabartį. Žmogus turi būti modernus, šių laikų. Tačiau šie laikai yra ir čia – nebūtina jų skolintis iš kitur.
Grįžtant prie mano retrospektyvos Vilniuje, labiausiai dėl jos kaltas Vilius Kavaliauskas (Lietuvos išeivijos dailės fondo valdybos pirmininkas – IQ past.). Jis susidomėjo mano darbais, vienoje parodoje Niujorke įsigijo net keturis paveikslus. Pradėjome susirašinėti, atvyko į mano studiją Niujorke. Pabėdojau, kad sustojusi mano monografijos leidyba, planuota dar prieš 20 metų. Ji svarbi ir dailininkui, ir, manau, Lietuvai. Tokioje knygoje išdėstyta dailininko mąstymo kelionė po laisvą pasaulį. Netikėtai paaiškėjo, kad balandį Nacionalinėje dailės galerijoje būtų galima surengti parodą. Vilius pasakė, kad turime keturis mėnesius ir parodai, ir knygai išleisti. Nustebau, kad po 20 metų bus galima spėti per tokį trumpą laiką. Bet viskas buvo padaryta laiku ir kokybiškai.
Kritikai rašo, kad jūsų kūrybos temos keičiasi maždaug kas penkerius metus. Kokiam kūrybos etapui ruošiatės dabar, surengęs savotiškai apibendrinančią retrospektyvinę parodą?
– Visą laiką esu tarp dviejų polių – ekspresionizmo ir klasicizmo. Mano temos iš tiesų kaitaliojasi ciklais, nors jų trukmės neskaičiuoju.
Amerikoje rengti retrospektyvas yra dažnas reiškinys. Tai visų žmogaus gyvenimo etapų peržiūra. Tokioje parodoje galima aiškiau pagauti mano sielą. Teko būti Vytauto Kasiulio muziejuje Vilniuje: nemačiau ten įvairių jo darbų, išvydau tik vieną etapą. Ir nemanau, kad eksponuojami geriausi V. Kasiulio kūriniai, nes esu matęs ypač puikių jo paveikslų. Jei tai būtų retrospektyva, galėtume plačiau matyti dailininko kontekstą. Menu besidominčiam žmogui svarbu pasidžiaugti ne vienu darbu, bet pamatyti, iš kur jis kilęs. Pokyčiai yra labai natūralus reiškinys, nes žmogus nuolat auga. Ir mano kūryboje yra tokių grįžimų pirmyn atgal, nes toks mano temperamentas.
Todėl ir vieną naujausių savo paveikslų pavadinote „Pirmyn atgal su nukrypimais“?
– Taip. Maždaug prieš metus mane buvo ištikusi krizė. Lyg užsiblokavau, nežinojau, ką daryti toliau. Ruošdamasis būsimai retrospektyvai pamaniau, kad man reikia pergalvoti savo šaknis. Paskutiniame monografijos puslapyje reprodukuotas mano paveikslas, kurio nebėra, – jis sudegintas. Pagal turimą nuotrauką nukopijavau beveik prieš 60 metų nupieštą paveikslą ir ėmiau tapyti ant jo viršaus tam, kad gaučiau dabar sau priimtiną vaizdą. Suvokiau, kad per tiek metų pasikeitė mano idėjos, inspiracijos, spalvų suvokimas. Tačiau vis tiek viskas kyla iš tos pačios sielos. Kartais manęs klausia, kodėl vis dar kalbu lietuviškai. Bet žmogaus charakteris, esminė informacija jo pasąmonėje sluoksniuojasi nuo pirmųjų metų. Vėliau jis interpretuoja savo praeitį, bet šerdis lieka ta pati. Todėl buvau ir esu žemaitis.
Retrospektyvos anotacijoje esate apibūdinamas kaip „tvirtai įaugęs į Niujorko tapybos mokyklą“. Kas, jūsų akimis, apibrėžia tą mokyklą?
– Mokyklų Niujorke yra labai daug. Nesu tikras, kad taip reikėtų identifikuoti mano darbus. Manau, kad mano kūriniai labai asmeniški. Kai tik pradėjau tapyti, Amerikoje vyravo minimalizmas, bet aš jam priešinausi. Labai tikiu menininko asmeniškumu ir manau, kad dirbti grupėje tikrai nuobodu. Tai savo identiteto atsisakymas. Niujorke buvo dirbusių kartu, ypač minimalistų. Atvažiuoja į Niujorką, stebi, ką kiti tapo, ir patys pradeda tą patį daryti. Bet aš priešinausi dalyvauti bet kokioje Niujorko mokykloje. Sekti bangas, mano nuomone, nesveika.
Menui labai aktualu nekopijuoti. Yra daug menininkų, kurie visą gyvenimą dirba pagal kitus, o ne savaip. Lietuviška tapybos mokykla sovietmečiu lyg egzistavo, bet ji buvo labai suvienodinta. Tai, kas vadinta lietuviška, mano nuomone, iš tiesų buvo ne visai lietuviška. Dabar matau konceptualiai įdomų, o ne reprezentacinį lietuvių meną, ir tai puiku. Vien gražiai nupaišyti kriaušes, obuolius ar nuogas moteris – kopijavimo, o ne tapybos reikalas. Pavyzdžiui, Paul’iui Cézanne’ui pavyko užčiuopti obuolio sferą, jo svarbą, o ne tiesiog pavaizduoti obuolį. Vaizdavimui yra fotografija. Tapybai lieka tai, kas nepriklauso nuo vaizdavimo, – mąstymas.
Daug metų rimtai griežiate smuiku, grojote net orkestre. Kaip muzikinė patirtis veikė jus kaip tapytoją?
– Turėjau puikų smuiko mokytoją, jį labai mylėjau. Jis reikalavo kiekvieną taktą atlikti tobulai. Būtent tada aiškiai suvokiau, kad kompozitorius kūrinį mato ne vien nuo pradžios iki galo, bet kaip ištęstą informaciją, mato jį pirmyn atgal, vienu metu ir pirmą, ir trisdešimt penktą taktą. Šitai suvokiau kaip tapybos galimybę. Jei tapyba būtų lyg vizualinė simfonijos išklotinė, gal joje ir įvyktų tai, ką vadinu rembrantine esme, o ne žmogaus, kuris pozuoja Rembrandtui, atvaizdavimu. Be to, visada buvau jautrus teisybės idėjai. Pasaulis toks įvairus, jame tiek visko vyksta – kaip pasakyti teisybę apie dabartį? Nebent kalbėti apie viską vienu metu iš karto – tada bus arti tiesos. Juk žmonės visų pirma gyvena ne atskirose tautose, bet viename pasaulyje, vienyje. Niujorkas atrodo lyg keistas globalizmo eksperimentas: šalia gyvena skirtingų rasių, tikėjimų, kultūrų žmonės. Bet tas eksperimentas pasiteisina, ir manau, kad ateityje jų bus daugiau. Aišku, bus tam besipriešinančių, pavyzdžiui, Vladimiras Putinas, bet jis tėra XIX šimtmečio vaizduotė.
Ar jūsų 1980–1984 m. antikarinės tematikos ciklas buvo bandymas kovoti būtent su tokiomis vaizduotėmis?
– Jau buvo išrastas guzikėlis (branduolinio ginklo mygtukas), kurį paspaudęs galėjai sunaikinti pusę pasaulio, o gal ir visą. Savo darbuose pradėjau kalbėti apie karo kuriamą įtampą – juk ir pats dar vaikas su šeima karo metais bėgau į Ameriką. Perskaičiau žurnalisto Rogerio Rosenblatto knygą apie vaikus karo zonose – ji mane sukrėtė. Tie vaikai lieka pažeisti visam gyvenimui. Tada savo paveiksluose pradėjau lyginti karinius simbolius ir vaiko pasaulį, jo svajones. Amerikoje vaikai ypač sentimentalizuojami, jiems viskas duodama, viskas leidžiama. Bet štai sukanka 18-a, ir jis siunčiamas žudyti. Kėliau klausimą, kaip galima tuos mylimus vaikus leisti į žudynes? Vėliau ši tema man atslūgo, pasirodė nebe tokia svarbi, pasaulyje irgi lyg tapo ramiau. Buvo asmeninių aplinkybių: mirė mano patėvis, o po pusantro mėnesio – mama, nors iki tol buvo sveika moteris. Sužinojusi apie savo ligą mama man pasakė: „Nenoriu jokių ašarų, jokių neramumų. Mano gyvenimas buvo labai linksmas, liūdnas, piktas, gražus – ir tavo toks bus. O dabar likusį laiką praleiskime linksmai, pasistenkime geriau suprasti vienas kitą.“ Tada dar nutapiau paveikslą „Rauda“, kuris buvo paskutinis šio antikarinio ciklo darbas, ir pradėjau ieškoti kito filosofinio tako. Retrospektyvoje kabo vėlesnis mano darbas „Būtojo laiko išlaisvinimas“. Jį kurdamas mąsčiau, kad visos praeities istorijos pasakojamos iš šių dienų perspektyvos. Todėl nevadinkime to istorija, tiesiog išlaisvinkime būtąjį laiką, kad jis būtų arčiau šiandienio mūsų mąstymo.
1992-aisiais dalį būtojo laiko praleidote Vilniuje dėstydamas. Kaip atsimenate šį laikotarpį?
– Mano studentai alko vakarietiškos informacijos. Dailės akademijos bibliotekoje beveik nebuvo knygų, studijos – tamsios, susmirdusios aliejumi. Atsivežiau pilną meno leidinių iškarpų lagaminą, paguldžiau ant stalo, o auditorijos langas išdaužtas, šąla, ant lagamino sninga. Klausiu, kodėl niekas neužtaiso lango? Man atsako: „Reikia rašyti prašymą, o kol sulauksime atsakymo, jau bus pavasaris.“ Studentams pasiūliau atspėti, kiek lagaminui metų. Jie spėliojo, gal penkeri, gal dešimt, gal penkiolika. O iš tiesų jį nusipirko mano mama tais metais, kai atvykome į Ameriką, 1947-aisiais. Vadinasi, studentai išvis nemokėjo skaityti tokios informacijos, jie jos nebuvo matę. Norėjau, kad jie labiau suprastų tai, kas vyko Vakaruose, ir kad neišrastų rato antrą kartą. Todėl pasiūliau jiems pirmiausia aprašyti visą savo gyvenimą: asmeniškai ir nuoširdžiai, visas nuodėmes, gėrybes, svajones. Per Kalėdų atostogas jie viską aprašė, po švenčių vėl susirinkome. Tada liepiau rinktis iš krūvos reprodukcijų tai, kas jiems nematyta, bet įdomu. Pasirinktas iškarpas vėl reikėjo išsamiai aprašyti. Bandžiau sudurti savimeilę, egoizmą su išorine informacija, suformuoti studentams mąstymo taką.
Kodėl dėstydamas rinkotės tokį netradicinį – aprašymo – metodą?
– Kai man buvo 35-eri, buvau viskuo labai nusivylęs. Apėmė pojūtis, kad gyvenimas visai nevertingas. Nenorėjau tapyti, apskritai nenorėjau nieko. Apėmė mintis, kad savižudybė būtų visai prasminga išeitis. Aišku, tai – nesąmonė. Visada maniau, kad savižudybė – pats durniausias dalykas, nes net nesulauki atsidusimo nuo savo kančios. Psichoterapeutas, kuriam pradėjau pasakotis, liepė eiti namo ir užrašyti viską, ką žinau apie savo gyvenimą. Pradėjau nuo akimirkos, kai man buvo aštuoneri, tada – 18-a, tada – dešimt. Rašiau kaip pašėlęs, iš pasąmonės išlindo įvairiausių dalykų. Po kelių savaičių vėl nuėjau pas tą patį specialistą ir tariau: „Aš tikrai gerai jaučiuosi, myliu šitą žmogų – save, nebenoriu jo naikinti.“ Aišku, jis pasakė: „Ne taip greitai, dabar viską analizuosime po sakinį.“ Grįžęs namo dar rašiau gal mėnesį. Suvokiau, kad jei negaliu tapyti – o jaučiausi lyg paralyžiuotas, – turiu rašyti. Vėliau grįžau prie tapybos, bet tą dienoraščio rašymo patirtį visą laiką įbrukdavau ir studentams. Taip gali greičiau apibūdinti save ir išvengti imitacijų.
Jūsų retrospektyvą Vilniuje lydi ir jūsų mokinių Patricijos Jurkšaitytės, Žilvino Kempino ir Aido Bareikio kūrinių paroda „Šviesos“. Koks jausmas apima žvelgiant į auklėtinių darbus?
– 1992-aisiais juos mokiau vos penkis mėnesius. Iš viso buvo 12 mokinių, todėl man keista, kad šioje parodoje eksponuojami tik trijų darbai: jei jau mokinių paroda, tai turėtų būti visų 12-os. Tačiau apskritai vadinti juos mano mokiniais neteisinga. Jie dirba savarankiškai, visai kitaip nei aš. Jie dirba savaip, ir tai yra gerai.
K. Zapkus
1938 m. gimė Akmenės rajone.
Iš Lietuvos su motina pasitraukė baigiantis karui, 1947 m. atvyko į JAV.
1956–1960 m. studijavo Čikagos meno instituto mokykloje.
1962 m. baigė magistro studijas Sirakjuso universitete Niujorke.
Baigus studijas Čikagoje surengta pirmoji tapybos paroda, kurią žymus kritikas Franzas Schultzas pavadino geriausia metų paroda. Beveik visus paveikslus nupirko „Gress“ meno galerija.
1962–1965 m. gavęs stipendiją išvyko į Paryžių ir ten dirbo.
Nuo 1965 m. gyvena ir kuria Niujorke.
Dėstė Prinstono universitete.
