1990 m. paskelbusi, o 1991 m. apgynusi nepriklausomybę, 1993-iaisiais Lietuva ją įtvirtino
Jeigu reikėtų išrinkti gausiausius svarbių įvykių Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metus, 1993-ieji neabejotinai atsidurtų sąrašo viršuje. Tuomet pradėjo cirkuliuoti litas, išvesta Rusijos kariuomenė, šalyje apsilankė popiežius.
Buvo ir tragiškas įvykis – nužudytas dienraščio „Respublika“ žurnalistas Vitas Lingys. Iki šiol tai yra vienintelis žurnalistas Nepriklausomoje Lietuvoje, žuvęs dėl savo darbo.
Geriau vėliau negu niekada
Jau būdama nepriklausoma, šalis dar kurį laiką buvo susieta tvirtais ryšiais su Sovietų Sąjunga. Vienas tokių – valiuta. Iki 1991 m. rugpjūčio vienintelė atsiskaitymo priemonė buvo sovietiniai rubliai. Vėliau jie kurį laiką cirkuliavo su vadinamaisiais talonais. Pastarieji dažnai vadinti „vagnorkėmis“ – pagal tuomečio premjero Gedimino Vagnoriaus pavardę. Beje, neoficialų pavadinimą laikinajai valiutai buvo suteikę ir latviai. Jie Latvijos rublius vadino „repšikais“, nes tuo metu centriniam bankui vadovavo Einaras Repšė.
Litų teko laukti iki 1993 m. birželio 25 d. Viena delsimo priežasčių – problemos ieškant banknotų spaustuvės ir jų kokybė. Spaustuvę pavyko rasti, bet tinkama pinigų kokybė iš pradžių taip ir nebuvo užtikrinta. Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas, tuo metu dirbęs Lietuvos banke, prisimena ir dar vieną priežastį, dėl kurios siūlyta neskubėti pereiti prie nacionalinės valiutos. Buvo teigiančių, kad pirmiausia reikia išspręsti ekonomikos problemas. Panašių siūlymų esama ir dabar, kai šalis ruošiasi įsivesti eurą.
Litų teko laukti iki 1993 m. birželio 25 d. Viena delsimo priežasčių – problemos ieškant banknotų spaustuvės ir jų kokybė.
Nors būta abejonių ir lito įvedimą temdančių problemų dėl banknotų kokybės, 1993 m. viduryje Lietuva jau turėjo savo valiutą. Tai suteikė didelę simbolinę reikšmę. Formaliai šalis nacionalinius pinigus turėjo nuo 1992 m. spalio, kai talonai tapo vienintele mokėjimo priemone. Tačiau talonai vadinti laikinaisiais pinigais, o litai tapo nuolatiniais, be kita ko, turintys solidžiai valiutai derantį pavadinimą.
Būtent simbolinė lito kaip savarankiškos valstybės atributo reikšmė dabar naudojama kaip argumentas prieš įvedant eurą. Vis dėlto juos nusveria ekonominiai argumentai, o pinigai yra tapę tiesiog priemone atsiskaityti už prekes ar paslaugas.
Netepsi – nevažiuos
Kitas didelę simbolinę reikšmę turintis įvykis – tų pačių metų rugpjūčio 31 d. Lietuvoje nebeliko jokios svetimos valstybės kariuomenės. Rusijos karių išvedimą galima laikyti ir Lietuvos diplomatijos sėkmės pavyzdžiu. Kariuomenė šalį paliko vienais metais anksčiau nei Vokietiją, Latviją ir Estiją. Tai buvo metas, kai Lietuva galėjo derėtis su Rusija, o ši, kad ir nenoriai, bet laikėsi susitarimų.
1992 m. su Rusija pasirašytas susitarimas dėl karių išvedimo grafiko. Boriso Jelcino vadovaujama kaimynė nuolat bandė užlaikyti kariuomenę ilgiau ir išsiderėti papildomų nuolaidų. Likus savaitei iki paskutinės grafike numatytos dienos Maskva vėl pabandė stabdyti procesą. Tuometis Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas prisimena, kad šalies prezidentui Algirdui Brazauskui pavyko įtikinti B. Jelciną laikytis grafiko.
Tačiau paskutinis traukinys su Rusijos kariais, rugpjūčio 31 d. pajudėjęs iš Kauno, prie Vilniaus sustojo. „Vakare skambina Biržiškis (tuometis susisiekimo ministras Jonas Biržiškis – IQ past.). Sako: „Traukinys sustojo, nes degtinė baigėsi.“ Mes jam liepėme: „Sukis kaip nori, bet kad būtų degtinės“, – pasakojo Č. Juršėnas. Kariai gavo degtinės, o traukinys, nors ir lėtai, pajudėjo link Lietuvos sienos ir ją kirto likus 15 minučių iki sutartyje numatyto termino.
Svarbiausias svečias
Praėjus vos keturioms dienoms nuo Rusijos karių išvedimo, pirmą ir kol kas vienintelį kartą istorijoje Lietuvoje lankėsi popiežius. Pats prisidėjęs prie komunizmo žlugimo Rytų Europoje, Jonas Paulius II svečiavosi šalyje, kuri ką tik atsikratė kariuomenės, turėjusios ginklu ginti komunizmo idėjas. Tai buvo stiprus ir labai reikalingas moralinis palaikymas jaunai valstybei.
Iš Lenkijos kilęs popiežius nuolat domėjosi Rytų Europos problemomis. Jis palaikė savo gimtojoje šalyje įkurtą judėjimą „Solidarumas“, kuris vėliau išklibino komunistinės sistemos pamatus. O 1991 m. birželį Jonas Paulius II Lomžoje (Lenkija) kreipėsi į Lietuvą: „Lietuva! Girdžiu tavo balsą. Girdžiu balsą prie Baltijos gyvenančios ir po pasaulio žemynus išsisklaidžiusios tautos. Atsiliepsiu į šį balsą.“
Kad jis rugsėjo 4–8 d. buvo laukiamiausias svečias Lietuvoje, patvirtina ir tai, jog į susitikimus su popiežiumi ateidavo po daugiau nei 100 tūkst. žmonių.
Kriminalinis dugnas
Ramybė, kurios linkėjo Jonas Paulius II, Lietuvoje truko neilgai. 1993 m. spalio 12 d. Vilniuje prie savo namų nužudytas žurnalistas, dienraščio „Respublika“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas V. Lingys. Jo straipsniai apie organizuotų nusikalstamų grupuočių veiklą įsiutino „Vilniaus brigados“ vadeivą Borisą Dekanidzę, tad jis įsakė nužudyti žurnalistą.
Po šios žmogžudystės turėjo įvykti lūžis: arba nusikaltėliai įtvirtina savo dominavimą (jų veikla atkūrus nepriklausomybę kasmet aktyvėjo), arba jiems pagaliau parodoma, kad banditai negali šeimininkauti valstybėje. Lietuva po truputį pradėjo lipti iš kriminalinio dugno. Surasti ir sulaikyti nusikaltimo vykdytojai Igoris Achremovas, Borisas Bobičenka ir Viačeslavas Slavickis, žmogžudystės užsakovas B. Dekanidzė. „Vilniaus brigados“ įtaka pradėjo silpnėti.
B. Dekanidzė nuteistas mirti. Jis buvo paskutinis žmogus Lietuvoje, kuriam 1995 m. įvykdyta mirties bausmė. 1996-aisiais jos vykdymas apskritai sustabdytas. Dar po dvejų metų Konstitucinis Teismas nutarė, kad Baudžiamajame kodekse numatyta mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai, todėl ji galutinai panaikinta.
Visuomenės dėmesį prikaustęs B. Dekanidzės teismo procesas tapo tramplinu tuomečiam generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui į politines aukštumas. 1997 m. jis dalyvavo prezidento rinkimuose ir antrajame ture tik per plauką nusileido Valdui Adamkui, surinkęs 49,63 proc. balsų.
